Autentiškas vertimas
Vyriausybės posėdžių skyrius
2023 12 12
ANTRASIS SKYRIUS
NUTARIMAS
Peticija Nr. 50831/19
Bronė LOZOVSKIENĖ
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2023 m. gegužės 9 d. posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:
pirmininkės Pauliine Koskelo,
teisėjų Egidijaus Kūrio,
Frédéric Krenc
ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į:
peticiją (Nr. 50831/19) prieš Lietuvos Respubliką, kurią pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį 2019 m. rugsėjo 17 d. Teismui pateikė Lietuvos pilietė Bronė Lozovskienė (toliau – pareiškėja), gimusi 1956 m., gyvenanti Vilniuje ir atstovaujama Vilniuje praktikuojančios advokatės I. Bagdonaitės-Zarembienės;
sprendimą apie skundą, susijusį su Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu, pranešti Lietuvos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), kuriai atstovavo jos atstovė K. Bubnytė-Širmenė, ir pripažinti likusią peticijos dalį nepriimtina;
šalių pastabas;
po svarstymo nusprendė:
BYLOS DALYKAS
1. Byla susijusi su pareiškėjos skundu pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį dėl to, kad valdžios institucijos nepagrįstai atsisakė atkurti jai nuosavybės teises į žemę, kuri priklausė jos protėviams.
2. 1991 m. pareiškėjos dėdė pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priklausė pareiškėjos seneliui D. Prašyme buvo nurodyta, kad D. buvo S. sūnus. Pareiškėjos tėvas prašyme buvo nurodytas kaip vienas iš pretendentų į žemę.
3. 1997 m. pareiškėjos tėvas teisę atkurti nuosavybės teises į du žemės sklypus – 1,3 ha sklypą Martinavos kaime ir 3,29 ha sklypą Geidukonių kaime – perleido pareiškėjai, nurodydamas, kad jie priklausė jos seneliui D. 2006 m. valdžios institucijos ją informavo, kad jos tėvas suklydo nurodydamas Geidukonių kaime esančią žemę kaip priklausiusią D., nes ši žemė iš tikrųjų priklausė S.
4. 2003–2006 m. valdžios institucijos kelis kartus patvirtino pareiškėjai, kad ji turi teisę į D. valdytą 1,3 ha žemę Martinavoje ir S. valdytą 3,29 ha žemę Geidukonyse. Jos taip pat patvirtino, kad turi visus dokumentus jos nuosavybės teisėms atkurti, įskaitant dokumentus, patvirtinančius jos giminystės ryšį su D. ir S.
5. Vyriausybės teigimu, ir pareiškėja to neginčijo, 2007 m. vasario mėn. valdžios institucijos žodžiu ją informavo, kad neturi pakankamai jos giminystės ryšį su S. įrodančių dokumentų: nors buvo dokumentai, nurodantys, kad jos senelis D. buvo asmens S. sūnus, iš šių dokumentų nebuvo aišku, ar tai buvo tas pats S., kuriam priklausė žemė Geidukonyse.
6. Pareiškėja Seimo kontrolieriui pateikė du skundus, kuriuose nurodė, kad valdžios institucijos vis dar neatkūrė jos nuosavybės teisių. 2007 m. rugpjūčio ir lapkričio mėn. surašytose pažymose Seimo kontrolierius, be kita ko, nurodė, kad nuosavybės teisės pareiškėjai nebuvo atkurtos dėl to, kad trūko D. giminystės ryšį su S. įrodančių dokumentų. Seimo kontrolierius valdžios institucijoms rekomendavo imtis veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procesui paspartinti.
7. 2011 m. gegužės mėn. Nacionalinė žemės tarnyba (toliau – NŽT) raštu informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisės į žemę Geidukonyse jai negali būti atkurtos, nes trūksta jos giminystės ryšį su S. įrodančių dokumentų.
8. Pareiškėja pateikė skundą Seimo kontrolieriui ir prokurorui, kad valdžios institucijos vilkina nuosavybės teisių atkūrimą, kad pakeitė arba suklastojo atitinkamus dokumentus, tačiau jos skundai buvo atmesti.
9. 2012 m. spalį NŽT atkūrė pareiškėjos nuosavybės teises į 1,3 ha žemės Martinavoje (žr. šio nutarimo 3 punktą).
10. 2014 m. liepos mėn. pareiškėja kreipėsi į NŽT, prašydama paaiškinti, kodėl jai vis dar neatkurtos nuosavybės teisės į žemę Geidukonyse. NŽT atsakė 2014 m. rugpjūčio mėn. ir ją informavo, kad ta žemė priklausė S. ir kad nei ji, nei jos tėvas niekada nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises į S. žemę; be to, jie nepateikė valdžios institucijoms jokių jų giminystės ryšį su S. patvirtinančių dokumentų. NŽT nurodė, kad pagal atitinkamą įstatymą prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o giminystės ryšį su ankstesniu savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Terminus praleidus dėl svarbių priežasčių, jie galėjo būti atnaujinti teismo.
11. 2015 m. gegužės mėn. NŽT informavo pareiškėją, kad tolesnių veiksmų nuosavybės teisėms atkurti galėtų būti imamasi tik tuo atveju, jei:
(1) teismas atnaujintų jai terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į S. žemę ir jos giminystės ryšį su S. patvirtinančius dokumentus; ir
(2) ji šį prašymą ir reikiamus dokumentus pateiktų per naują terminą.
12. 2015 m. rugsėjo 8 d. NŽT priėmė sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta atkurti pareiškėjos nuosavybės teises į S. priklausiusią žemę. Apie šį sprendimą jai buvo pranešta 2015 m. rugsėjo 14 d.
13. Pagal nacionalinę teisę minėtą sprendimą per trisdešimt dienų buvo galima apskųsti administraciniam teismui.
14. Pareiškėja pateikė keletą skundų NŽT, o ši 2015 m. rugsėjo 30 d. ir spalio 19 d. jai atsakė – informavo apie priežastis, dėl kurių jos nuosavybės teisės nebuvo atkurtos (žr. šio nutarimo 10 ir 11 punktus). NŽT taip pat nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ji gali apskųsti teismui.
15. 2015 m. lapkričio 13 d. pareiškėja pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama panaikinti 2015 m. spalio 19 d. NŽT raštą (žr. šio nutarimo 14 punktą) ir atkurti jos nuosavybės teises į visą jos seneliui priklausiusią žemę.
16. 2016 m. lapkričio 22 d. pareiškėja patikslino savo skundą: ji papildomai paprašė teismo atnaujinti terminą 2015 m. rugsėjo 8 d. NŽT sprendimui apskųsti (žr. šio nutarimo 12 ir 13 punktus), šį sprendimą panaikinti ir atnaujinti terminą pateikti dokumentus, įrodančius jos giminystės su S. ryšį. Ji nurodė, kad trisdešimties dienų terminą apskųsti 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ji praleido, nes turėjo rimtų sveikatos problemų ir kelis kartus gulėjo ligoninėje. Be to, sprendime, kurį ji ketino apskųsti, nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir, jį gavusi, dėl išsamesnės informacijos ji kreipėsi į Vyriausybės kanclerį. Ji taip pat tvirtino turėjusi teisėtą lūkestį, kad jos nuosavybės teisės bus atkurtos, nes valdžios institucijos jai kelis kartus buvo patvirtinusios, kad turi visus reikiamus dokumentus (žr. šio nutarimo 4 punktą), ir kad apie trūkstamus dokumentus ją informavo tik pasibaigus jų pateikimo terminui (žr. šio nutarimo 10 punktą).
17. 2016 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti patikslintą skundą. Jis pažymėjo, kad pareiškėjos sveikatos problemos nesutrukdė jai kreiptis į Vyriausybės kanclerį, be to, ji galėjo laiku pateikti skundą per advokatą. Todėl nebuvo pagrindo atnaujinti terminą apskųsti NŽT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą. Be to, teismas laikėsi nuomonės, kad pareiškėjos prašymas dėl termino pateikti trūkstamus dokumentus atnaujinimo buvo išvestinis iš kitų jos reikalavimų ir taip pat atmestinas. 2017 m. vasario 8 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti žemesniosios instancijos teismo sprendimą.
18. 2017 m. gegužės 2 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl 2015 m. spalio 19 d. NŽT rašto (žr. šio nutarimo 15 punktą) ir jį atmetė konstatavęs, kad NŽT pateikė pareiškėjai išsamią informaciją ir negalėjo atsakyti kitaip, nes tuo metu sprendimas dėl nuosavybės teisių neatkūrimo jau buvo priimtas. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjos nuosavybės teisės į jos senelio žemę buvo atkurtos (žr. šio nutarimo 9 punktą) ir kad nebuvo jokių įrodymų, jog jam priklausė daugiau žemės. 2019 m. kovo 20 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti žemesniosios instancijos teismo sprendimą. Konkrečiai, jis nurodė, jog tai, kad anksčiau administracinės valdžios institucijos klaidingai įvertino turimus dokumentus, negalėjo jų įpareigoti grąžinti pareiškėjai daugiau žemės, nei ji turėjo teisę gauti.
19. Pareiškėja skundėsi pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį, kad valdžios institucijos ją suklaidino ir privertė tikėti, kad jos nuosavybės teisės bus atkurtos, ir kad ji buvo priversta prisiimti jų klaidų naštą.
TEISMO VERTINIMAS
20. Vyriausybė teigė, kad pareiškėja nepanaudojo veiksmingų vidaus teisinės gynybos priemonių. Visų pirma, ji neprašė nacionalinių teismų atnaujinti terminą pateikti dokumentus, įrodančius jos giminystės su S. ryšį, nors ir buvo informuota apie tokią galimybę (žr. šio nutarimo 10 ir 11 punktus).
21. Bendrieji principai, susiję su reikalavimu panaudoti veiksmingas vidaus teisinės gynybos priemones, apibendrinti Vučković ir kiti prieš Serbiją ((pirminis prieštaravimas) [DK], Nr. 17153/11 ir 29 kiti, §§ 69–77, 2014 m. kovo 25 d., ir ten nurodytos bylos). Skundai, kuriuos ketinama vėliau pateikti Strasbūre, visų pirma, laikantis nacionalinėje teisėje nustatytų formalių reikalavimų ir terminų, turėjo būti pateikti atitinkamai nacionalinei institucijai (ten pat, § 72).
22. Šioje byloje Teismas pažymi, kad ilgą laiką – bent jau iki 2006 m. pabaigos – nebuvo galima tikėtis, jog pareiškėja pateiks nacionalinėms institucijoms kokius nors jos giminystės ryšį su S. įrodančius papildomus dokumentus, nes šios institucijos kelis kartus buvo patvirtinusios, kad turi visus nuosavybės teisėms į S. žemę atkurti būtinus dokumentus (žr. šio nutarimo 4 punktą). Tačiau 2007 m. vasario mėn. ir 2011 m. gegužės mėn. valdžios institucijos jai pranešė, kad, jų nuomone, turimų dokumentų nepakanka jos giminystės ryšiui su S. įrodyti (žr. šio nutarimo 5 ir 7 punktus). Savo pastabose Teismui pareiškėja tokį vertinimą ginčijo, tačiau Teismas negali vertinti, ar ji atitiko nuosavybės teisėms atkurti reikalingus kriterijus– tai turėjo nustatyti nacionalinės institucijos ir teismai (žr. mutatis mutandis Beinarovič ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 70520/10 ir 2 kiti, § 136, 2018 m. birželio 12 d.). Nors pareiškėja pateikė skundus Seimo kontrolieriui ir prokurorui (žr. šio nutarimo 6 ir 8 punktus), nacionaliniuose teismuose ji neginčijo administracinių institucijų sprendimų, kuriais anksčiau jos pateikti dokumentai buvo laikomi nepakankamais, nors tokia galimybė buvo numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme (žr. atitinkamą nuostatą Paliutis prieš Lietuvą, Nr. 34085/09, § 21, 2015 m. lapkričio 24 d.). Dėl to nacionaliniai teismai negalėjo įvertinti, ar šie sprendimai buvo pagrįsti, ar valdžios institucijų vertinimai buvo klaidingi.
23. Be to, 2014 ir 2015 m. valdžios institucijos aiškiai informavo pareiškėją apie veiksmus, kurių ji turi imtis, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos, įskaitant teisę pateikti prašymą teismui atnaujinti terminą pateikti trūkstamus dokumentus (žr. šio nutarimo 10 ir 11 punktus). Teismas pripažįsta, kad pareiškėja negali būti laikoma dėl savo kaltės praleidusia šį terminą, nes valdžios institucijos apie galimai trūkstamus dokumentus ją informavo, kai šis terminas jau buvo pasibaigęs. Kartu Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nenustato, kaip valstybėms geriausia ištaisyti valdžios institucijų atkuriant nuosavybės teises padarytas klaidas (žr. Beinarovič ir kiti, minėta pirmiau, § 145). Teismas pažymi, kad ginčijamą padėtį buvo galima ištaisyti pateikus reikiamus dokumentus NŽT. Teismo nuomone, reikalavimas pareiškėjai pateikti prašymą teismams, prašant atnaujinti praleistą terminą, nedaro šios teisinės gynybos priemonės neveiksmingos arba netinkamos konkrečiomis bylos aplinkybėmis (žr. Vučković ir kiti, minėta pirmiau, §§ 73–74 ir 77), nepaisant to, kad šis terminas buvo praleistas dėl valdžios institucijų veiksmų. Tačiau tokio prašymo ji nepateikė iki 2016 m. lapkričio mėn., kai NŽT jau buvo atsisakiusi atkurti jos nuosavybės teises ir naujų dokumentų pateikimas nebebūtų buvęs aktualus. Taigi pareiškėja nacionaliniams teismams nesuteikė galimybės ištaisyti administracinių institucijų padarytų klaidų.
24. Pareiškėja pirmą kartą nacionaliniams teismams pateikė skundą tik po to, kai 2015 m. rugsėjo 8 d. NŽT priėmė sprendimą atsisakyti atkurti jos nuosavybės teises. Nors atrodo, kad tame sprendime nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, apie šią tvarką NŽT ją informavo 2015 m. spalio 19 d. (žr. šio nutarimo 14 punktą). Skundą ji pateikė daugiau nei po metų, gerokai viršydama nacionalinėje teisėje nustatytą trisdešimties dienų terminą. Nacionaliniai teismai pripažino, kad ji nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl pratęsti šį terminą atsisakė (žr. šio nutarimo 17 punktą). Tokiomis aplinkybėmis Teismas konstatuoja, kad nacionaliniams teismams buvo užkirstas kelias vertinti atsisakymo atkurti pareiškėjos nuosavybės teises teisėtumą dėl jos pačios nerūpestingumo.
25. Teismas atsižvelgia į pareiškėjos argumentą, kad pačios valdžios institucijos nerūpestingai veikė nuosavybės teisių atkūrimo procese ir ją suklaidino. Nepaisant to, Teismas pažymi, kad valdžios institucijos ėmėsi veiksmų ištaisyti savo klaidas ir informavo pareiškėją apie veiksmus, kurių ji turi imtis šiuo atžvilgiu, tačiau padėtis nebuvo ištaisyta dėl pačios pareiškėjos neveikimo. Tokiomis aplinkybėmis Teismas daro išvadą, kad pareiškėja nepadarė visko, ko iš jos pagrįstai buvo galima tikėtis, kad panaudotų vidaus teisinės gynybos priemones (taip pat plg. D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką [DK], Nr. 57325/00, § 116, ECHR 2007-IV).
26. Todėl Vyriausybės prieštaravimas turi būti patenkintas ir peticija turi būti paskelbta nepriimtina dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
Skelbia peticiją nepriimtina.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2023 m. birželio 1 d.
Dorothee von Arnim Pauliine Koskelo
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkė
Full & Egal Universal Law Academy