Autentiškas vertimas
Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2024 07 31
ANTRASIS SKYRIUS
NUTARIMAS
Peticija Nr. 41738/19
Rinat NASYROV
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2024 m. kovo 12 d. posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:
pirmininkės Pauliine Koskelo,
teisėjų Egidijaus Kūrio,
Frédéric Krenc
ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į:
peticiją (Nr. 41738/19) prieš Lietuvos Respubliką, kurią pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį 2019 m. liepos 23 d. Teismui pateikė Rusijos pilietis Rinat Nasyrov (toliau – pareiškėjas), gimęs 1960 m., gyvenantis Rusijos Federacijoje ir atstovaujamas Vilniuje praktikuojančio advokato L. Belevičiaus;
sprendimą pranešti apie peticiją Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), atstovaujamai įgaliotos atstovės K. Bubnytės-Širmenės;
šalių pastabas;
Rusijos Vyriausybės pareiškimą, kad ji nepageidauja pasinaudoti savo teise įstoti į bylą pagal Konvencijos 36 straipsnio 1 dalį ir Teismo reglamento 44 taisyklės 1 dalį,
po svarstymo nusprendė:
BYLOS DALYKAS
1. Byla susijusi su pareiškėjo skundu pagal Konvencijos ketvirtojo protokolo 2 straipsnį dėl to, kad valdžios institucijos nepagrįstai neleido jam išvykti iš Lietuvos vykstant baudžiamajam procesui, kuriame jis buvo įtariamas prekyba poveikiu siekiant gauti daugkartinę Lietuvos vizą.
2. 2019 m. balandžio 1 d. institucijos pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 226 straipsnį (prekyba poveikiu), įtardamos, kad pareiškėjas, Rusijos pilietis, tarpininkaujant Lietuvos piliečiams A. B. ir R. Š. (pastarasis – buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje), sau ir savo šeimos nariams siekė gauti Lietuvos daugkartinę vizą trejiems metams, ir kad 2019 m. kovo mėn. jis pasiūlė ir susitarė duoti 10 000 eurų (EUR) kyšį Lietuvos Respublikos ambasadoriui Rusijos Federacijoje R. M.
3. Pareiškėjas buvo sulaikytas Lietuvoje 2019 m. balandžio 7 d., ir po dviejų dienų apylinkės teismas leido jį suimti iki 2019 m. balandžio 20 d. Balandžio 16 d. apklaustas įtariamuoju, jis savo kaltės nepripažino.
4. 2019 m. balandžio 18 d. Vilniaus apygardos teismas atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti jo suėmimą. Įtarimai pareiškėjo atžvilgiu buvo grindžiami 2019 m. kovo 18 d. ir 2019 m. kovo 27 d. telefoninių pokalbių įrašais tarp pareiškėjo A. B. ir R. Š., kurių metu jie aptarė tarpininkavimą su asmenimis, kurie galėtų pasirūpinti vizų išdavimu pareiškėjui ir jo šeimai, apie tai, kiek laiko vizos galiotų, kiek už jas reikėtų sumokėti, vartodami tokias frazes kaip „reikės nedidelio kyšio“, „aš tau sumą pasakysiu vėliau“, „reikės dešimties“.
5. Svarbiausi kriterijai priimant sprendimą pareiškėjui skirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) buvo jo ryšys (ryšio nebuvimas) su Lietuva ir būtinybė užtikrinti, kad per visą procesą jis liktų Lietuvoje. Pareiškėjas buvo užsienio pilietis ir neturėjo jokio socialinio ar ekonominio ryšio su Lietuva, išskyrus ES vizą, kurią buvo gavęs ir dėl kurios buvo įtariamas. Buvo tikimybė, kad pareiškėjas pasislėps – jis buvo vedęs, dirbo, jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Rusijos Federacijoje. Nors Lietuvoje pareiškėjui buvo išnuomotas butas, nuomos sutartis neužtikrino, kad įtariamasis nepabėgs ir nepasislėps Rusijoje ar kitoje šalyje. Teismas iš esmės sutiko, kad jei byla būtų nagrinėjama teisme, labai tikėtina, kad pareiškėjui būtų paskirta bauda, kaip bausmė. Nepaisant to, teismas nesutiko, kad 30 000 EUR užstatas, kaip siūlė pareiškėjo advokatas, būtų tinkama sąlyga, nes pareiškėjui pasislėpus, nebūtų patenkinti valstybės interesai, kurie nebuvo susiję su finansinės naudos gavimu, o su tinkamu teisingumo vykdymo užtikrinimu. Taip pat, jeigu pareiškėjas pasislėptų, Lietuva galėtų išduoti Europos arešto orderį, tačiau tai būtų brangus bei ilgas procesas, ir jis vėlgi neatitiktų pagrindinio valstybės intereso užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą. Teismas taip pat nemanė, kad 30 000 EUR užstatas, kartu su kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, galėjo užtikrinti baudžiamojo proceso veiksmingumą, nes tokios pinigų sumos praradimas pareiškėjui nebūtų buvęs reikšmingas. Baudžiamojo proceso kodekso 119 ir 122 straipsniuose išvardyti suėmimo pagrindai – kad pareiškėjas, kaip įtariamasis, jo nesuėmus, gali bandyti pasislėpti nuo teisingumo – taip pat ir kardomosios priemonės tikslai, t. y. užtikrinti jo dalyvavimą baudžiamajame procese, kad procesas nebūtų sutrukdytas dėl pareiškėjo nedalyvavimo, buvo pripažinti pagrįstais.
6. 2019 m. balandžio 19 d. prokuroras nusprendė pareiškėją paleisti iš suėmimo ir taikyti kitas kardomąsias priemones: iš pareiškėjo buvo paimti asmens tapatybės dokumentai, įskaitant Rusijos pasą, ir jis turėjo pateikti rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš savo gyvenamosios vietos Vilniuje bei sumokėti 30 000 EUR užstatą.
7. 2019 m. balandžio 29 d. prokuroras leido pareiškėjui laikinai, nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. gegužės 6 d., išvykti iš Lietuvos, kad galėtų dalyvauti akcininkų susirinkime Rusijoje. Šį sprendimą 2019 m. balandžio 30 d. panaikino aukštesnysis prokuroras, tačiau, kaip matyti iš šalių pateiktų pastabų, pareiškėjas tą dieną 10.33 val. jau buvo išvykęs iš Lietuvos. Į Lietuvą jis grįžo 2019 m. gegužės 5 d. 19.39 val. ir, kaip pažymėjo Vyriausybė, apie aukštesniojo prokuroro sprendimą jis buvo informuotas kitą dieną.
8. 2019 m. gegužės 17 ir 20 d. pareiškėją apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas.
9. Pareiškėjui pateikus prašymą už didesnį užstatą panaikinti kitas kardomąsias priemones, 2019 m. gegužės 27 d. prokuroras skyrė 80 000 EUR užstatą, iš kurių 50 000 EUR turėjo sumokėti pareiškėjo draugas I. D. Prokuroras nusprendė, kad pagrindų panaikinti kitas kardomąsias priemones nebuvo: pareiškėjas turėjo tvirtus socialinius ryšius Rusijoje, kur buvo jo gyvenamoji vieta, verslas, turtas ir šeima. Panaikinus kardomąsias priemones ir pareiškėjui išvykus į Rusiją, buvo „labai tikėtina“, kad jis butų negrįžęs į Lietuvą toliau dalyvauti procese. Didelės pinigų sumos (50 000 EUR) sumokėjimas kaip užstato sąlyga rodė gerą pareiškėjo finansinę padėtį ir tai, kad šios sumos pervedimas į Lietuvą jam nebuvo reikšmingas. Pareiškėjo poreikis dalyvauti verslo susitikimuose Rusijoje galėjo būti patenkintas telekonferencijos būdu.
10. 2019 m. birželio 7 d. pareiškėjo skundą atmetė aukštesnysis prokuroras, sutikdamas, kad tikimybė, jog pareiškėjas negrįš į Lietuvą, jei kardomosios priemonės bus panaikintos, buvo „labai didelė“. Be to, pagal 1959 m. Europos konvencijos dėl ekstradicijos, kurios šalimis yra Lietuva ir Rusija, 7 straipsnio 1 dalį, valstybė gali atsisakyti patenkinti ekstradicijos prašymą, jei pagal jos teisę nusikaltimas laikomas visiškai ar iš dalies padarytu jos teritorijoje, kaip ir buvo pareiškėjo atveju.
11. 2019 m. birželio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėjo skundą dėl aukštesniojo prokuroro 2019 m. birželio 7 d. sprendimo atmetė, pažymėdamas, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas – buvo panaikinta, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas galėjo trukdyti procesui arba bandyti paveikti kitus asmenis, buvo skirtos kitos, švelnesnės kardomosios priemonės. Pareiškėjo socialinių ryšių Lietuvoje nebuvimas ir tai, kad jo interesai buvo Rusijoje, išliko nepakitę. Be to, nusikaltimą, kuriuo buvo pažeistos ir tarptautinės sutartys, padaręs asmuo pagrįstai negalėjo tikėtis tokios pačios apimties teisių, kokiomis naudojosi tie, kurie laikosi įstatymų. Pareiškėjo argumentas, kad dėl užstato sumos padidinimo jam buvo padaryta žala, nebuvo nepagrįstas: papildomus 50 000 EUR į Generalinės prokuratūros sąskaitą pareiškėjo advokato siūlymu pervedė būtent pareiškėjo draugas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo prašyti prokuroro skirti 30 000 EUR užstatą, kad jis galėtų grąžinti I. D. 50 000 EUR, tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo.
12. 2019 m. birželio 28 d. prokuroras patenkino pareiškėjo prašymą vienai dienai grąžinti jam pasą, kad jis galėtų įgalioti trečiąjį asmenį atstovauti pareiškėjo verslo interesams Rusijoje.
13. 2019 m. liepos 23 d. ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas, ir šalys galėjo susipažinti su tyrimo medžiaga.
14. 2019 m. rugpjūčio 19 d. prokuroras gavo pareiškėjo advokato pranešimą, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 19–25 d. laikinai gyvens Palangos kurorte.
15. 2019 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjo prašymą leisti jam 2019 m. rugsėjo 5–27 d. laikinai vykti į Rusiją dalyvauti banko akcininkų susirinkime, kuriame pareiškėjas norėjo asmeniškai atstovauti savo interesams, prokuroras atmetė: kardomųjų priemonių taikymo pagrindai nebuvo pasikeitę, pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodė, kad jam būtina skubiai vykti į Rusiją, o verslo klausimai galėjo būti sprendžiami telekonferencijos būdu arba įgaliojant kitus asmenis veikti jo vardu. Tuo metu buvo rengiamas kaltinamasis aktas, kuris turėjo būti įteiktas pareiškėjui.
16. 2019 m. rugpjūčio 29 d. aukštesnysis prokuroras šį sprendimą paliko nepakeistą, pripažinęs, jog buvo pakankamai didelė tikimybė, kad pareiškėjas į Lietuvą negrįš.
17. 2019 m. rugpjūčio 29 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas.
18. 2019 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė pareiškėjo prašymą leisti jam 2019 m. rugsėjo 12–27 d. išvykti iš Lietuvos į Rusiją, pažymėjęs, kad pareiškėjas buvo kaltinamas vidutinio sunkumo nusikaltimu, už kurį jam grėsė laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų. Jis buvo Rusijos pilietis, Lietuvoje neturėjo tvirtų socialinių ryšių, o jo verslas ir šeima buvo Rusijos Federacijoje. Teismui buvo akivaizdu, kad pareiškėjas grįžtų į Lietuvą tik tuo atveju, jei nuspręstų, kad jam naudinga toliau dalyvauti baudžiamajame procese. Nors pareiškėjas anksčiau buvo išvykęs į Rusiją ir grįžęs, tuo metu prokuroro leidimas buvo duotas pareiškėjui tebebūnant įtariamuoju. Tuo metu jo statusas buvo pasikeitęs į kaltinamojo, byla jau buvo perduota teismui, todėl pareiškėjo teisinė padėtis buvo sudėtingesnė. Pareiškėjas buvo pasiturintis, o 80 000 EUR užstatas nebuvo tokia didelė suma, kad užtikrintų pareiškėjo dalyvavimą teismo procese. Pareiškėjo dalyvavimas verslo veikloje Rusijoje nebuvo svarbesnis nei Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnio nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą teismo procese.
19. 2019 m. spalio 1 d. teismas patenkino pareiškėjo prašymą leisti jam dvi savaites laikinai gyventi Palangoje.
20. 2019 m. spalio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino pareiškėjo prašymą vienai dienai grąžinti jam pasą, kad jis galėtų Rusijos ambasadoje suteikti įgaliojimą trečiajam asmeniui veikti jo vardu.
21. Teismas taip pat patenkino dar vieną pareiškėjo prašymą ir pakeitė taikomas kardomąsias priemones – pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos ir paso paėmimą – į 300 000 EUR užstatą. Pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti likusią 220 000 EUR sumą, jis tai padarė, ir 2019 m. spalio 24 d. jam buvo grąžintas Rusijos Federacijos piliečio pasas.
22. Teismo vertinimu, nors ankstesnės kardomosios priemonės buvo pagrįstos atsižvelgiant į pareiškėjo, kaip kaltinamojo, procesinį statusą ir jo turtinę padėtį, akivaizdu buvo ir tai, kad, negalėdamas išvykti iš Lietuvos, jis negalėjo pasirūpinti savo verslo interesais Rusijoje. Be to, šioje baudžiamojoje byloje dėl tam tikrų su Kriminalinės žvalgybos įstatymu susijusių klausimų buvo pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl šis baudžiamasis procesas dėl objektyvių priežasčių galėjo užsitęsti. 300 000 EUR užstatą skirti pasiūlė pats pareiškėjas; šios itin didelės sumos pakako užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą baudžiamajame procese Lietuvoje.
23. Vėliau pareiškėjo byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2020 m. spalio 2 d. įvyko septyni posėdžiai, kuriuose pareiškėjas dalyvavo, įskaitant paskutinį posėdį, kai dalyvaudamas nuotoliniu būdu jis atsisakė duoti parodymus. Pareiškėjas iš Lietuvos buvo išvykęs skirtingos trukmės laikotarpiais nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2020 m. kovo 3 d., kai jis išvyko iš Lietuvos ir nebegrįžo (pareiškėjo teigimu, dėl apribojimų, susijusių su pasauline Covid-19 pandemija). Remiantis naujausia Vyriausybės pateikta informacija, atrodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme byla tebenagrinėjama.
24. Pagal Konvencijos ketvirtojo protokolo 2 straipsnį pareiškėjas skundėsi, kad baudžiamojo proceso metu jis negalėjo išvykti iš Lietuvos, nors Rusijos Federacijoje turėjo šeimą ir verslo interesų, kurie reikalavo buvimo toje šalyje.
TEISMO VERTINIMAS
25. Teismas pakartoja, kad Konvencijos ketvirtojo protokolo 2 straipsnyje kiekvienam asmeniui garantuojama teisė laisvai judėti, taip pat teisė išvažiuoti iš bet kurios šalies į kitą asmens pasirinktą šalį, į kurią jis gali būti įleistas. Bet kokia šią teisę ribojanti priemonė turi būti teisėta, ja turi būti siekiama vieno iš šio Konvencijos straipsnio 3 dalyje nurodytų teisėtų tikslų, ir turi būti užtikrinta teisinga viešojo intereso ir asmens teisių pusiausvyra (žr. Baumann prieš Prancūziją, Nr. 33592/96, § 61, EŽTT 2001-V, ir Riener prieš Bulgariją, Nr. 46343/99, § 109, 2006 m. gegužės 23 d.).
26. Teismas pažymi, kad pareiškėjui išvykti iš Lietuvos teritorijos pirmą kartą buvo uždrausta 2019 m. balandžio 19 d. ir kad ši priemonė buvo panaikinta 2019 m. spalio 22 d. (žr. 6 ir 20 punktus pirmiau). Taigi ji galiojo šešis mėnesius. Šalys neginčijo, kad buvo apribotos pagal Ketvirtojo protokolo 2 straipsnį pareiškėjui suteiktos teisės.
27. Teismas nemato pagrindo abejoti nacionalinių teismų išvada, kad pareiškėjui taikytas pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos Lietuvoje ir įpareigojimas atiduoti Rusijos pasą atitiko nacionalinę teisę – Baudžiamojo proceso kodekso 119 ir 122 straipsnius (žr. 5 punktą in fine ir 18 punktą in fine aukščiau; taip pat žr., mutatis mutandis, Antonenkov ir kiti prieš Ukrainą, Nr. 14183/02, §§ 55–57, 2005 m. lapkričio 22 d.).
28. Teismas taip pat konstatuoja, kad ginčijamomis priemonėmis buvo siekiama teisėto tikslo – užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą teismo procese ir taip palaikyti viešąją tvarką (taip pat plg. Popoviciu prieš Rmuniją, Nr. 52942/09, § 87, 2016 m. kovo 1 d.).
29. Dėl apribojimo proporcingumo Teismas pirmiausia pažymi, kad pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamos veikos, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė, padarymo (žr. 18 punktą pirmiau). Teismas pakartoja, kad Konvencija leidžia valstybėms tam tikromis aplinkybėmis taikyti kaltinamojo laisvę ribojančias prevencines priemones, siekiant užtikrinti veiksmingą baudžiamojo persekiojimo eigą. Įpareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos gali būti proporcingas kaltinamojo laisvės apribojimas (žr. Antonenkov ir kiti, minėta pirmiau, §§ 59–61). Tačiau, net jei priemonė iš pradžių buvo pateisinama, asmens judėjimo laisvę ribojanti priemonė gali tapti neproporcinga ir pažeisti to asmens teises, jei ji automatiškai tęsiama ilgą laiką (žr. Gochev prieš Bulgariją, Nr. 34383/03, §§ 49 ir 50, 2009 m. lapkričio 26 d., ir papildomas nuorodas).
30. Nustatydamas, ar pareiškėjo teises ribojančios priemonės atitiko teisingą viešojo intereso ir pareiškėjo teisių pusiausvyrą, Teismas pirmiausia pažymi, kad šias priemones teismas taikė teisminio proceso, kuriame buvo užtikrintos visos tinkamos procesinės garantijos, metu. Pareiškėjas turėjo galimybę šias priemones skųsti teismuose, argumentuodamas, kad jos trukdė užsiimti savo verslu, kuris buvo susijęs su kelionėmis į užsienį (plg. Popoviciu, minėta pirmiau, § 92). Prokurorai ir teismai išsamiai išnagrinėjo jo skundą ir nustatė, kad pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimas buvo grindžiamas konkrečiomis aplinkybėmis: pagrįstu manymu, kad pareiškėjas bėgs nuo teisingumo Lietuvoje, nes šalyje neturi tvirtų socialinių ryšių (žr. šio nutarimo 9, 10 ir 18 punktus). Lietuvos valdžios institucijos taip pat atkreipė dėmesį į nusikalstamos veikos, kurios padarymu pareiškėjas buvo įtariamas ir vėliau apkaltintas, pobūdį (žr. šio nutarimo 11 ir 18 punktus). Todėl Teismas konstatuoja, kad apribojimų – pareiškėjo tapatybės dokumentų paėmimas ir įpareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos Lietuvoje – skyrimas ir tęsimas buvo ne kartą pakartotinai įvertintas, pateikiant svarias konkrečias priežastis, susijusias su tinkamu teisingumo vykdymu. Lietuvos valdžios institucijos neignoravo pareiškėjo argumentų, kad jis turi verslo interesų Rusijos Federacijoje, tačiau konstatavo, kad jie gali būti tvarkomi telekonferencijos būdu arba per įgaliotinius (žr. šio nutarimo 9 punktą in fine ir 12 punktą).
31. Priemonės, ribojančios pareiškėjo laisvę išvykti iš Lietuvos, truko maždaug šešis mėnesius (žr. šio nutarimo 26 punktą; plg. Prescher prieš Bulgariją, Nr. 6767/04, § 47, 2011 m. birželio 7 d.; Riener, minėta pirmiau, § 106) ir per tą laiką jis kelis kartus galėjo laikinai pakeisti gyvenamąją vietą iš Vilniaus į Palangą (žr. šio nutarimo 14 ir 19 punktus), o vieną kartą jis išvyko iš šalies ir vėl sugrįžo (žr. šio nutarimo 7 punktą). Pastaruoju aspektu Teismas konstatuoja, kad nors leidimas išvykti į Rusijos Federaciją aukštesniojo prokuroro buvo panaikintas ir pareiškėjas apie šį sprendimą iki išvykimo iš Lietuvos nebuvo informuotas, priešingai nei teigė pareiškėjas, teisėsaugos institucijos savo vėlesnių sprendimų tuo negrindė (žr. šio nutarimo 7, 9 ir kitus punktus). Teismas taip pat pažymi, kad vienas iš pagrindų palikti galioti kardomąsias priemones pareiškėjui buvo jo turtinė padėtis, nes, teismų vertinimu, užstato suma nebuvo pakankama užtikrinti jo dalyvavimą baudžiamajame procese (žr. šio nutarimo 18 punktą pirmiau). Be to, nors Teismas pripažįsta, kad pareiškėjo laisvės išvykti iš Lietuvos apribojimas turėjo įtakos pareiškėjo šeimos gyvenimui, jis atsižvelgia į palyginti trumpą šios priemonės taikymo trukmę.
32. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nacionalinis teismas iš karto panaikino kardomąsias priemones nustatęs, kad jos nebereikalingos tinkamam teisingumo vykdymui, nes priešingu atveju dėl jų pareiškėjas būtų patyręs neproporcingą naštą, nors baudžiamasis procesas jo atžvilgiu tebevyko (žr. 20 punktą pirmiau).
33. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu priemonės buvo taikomos automatiškai, neribojant jų apimties ar trukmės (plg. Gochev, minėta pirmiau, §§ 55–57). Teismas daro išvadą, kad atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, Lietuvos valdžios institucijos užtikrino teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso tinkamai organizuoti baudžiamąjį procesą ir pareiškėjo asmeninio intereso naudotis judėjimo laisve. Todėl šios institucijos nepažeidė savo įsipareigojimo pagal Konvencijos ketvirtojo protokolo 2 straipsnį užtikrinti, kad bet koks asmens teisės išvykti iš šalies apribojimas nuo pat jo pradžios ir per visą trukmę būtų pateisinamas ir proporcingas atsižvelgiant į aplinkybes.
34. Dėl šios priežasties šis skundas turi būti atmestas kaip aiškiai nepagrįstas ir pripažintas nepriimtinu pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą ir 4 dalį.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
Skelbia peticiją nepriimtina.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2024 m. balandžio 11 d.
Dorothee von Arnim Pauliine Koskelo
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkė