Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) nutartis 2004 m. birželio 7 d. Segi ir kt. prieš Europos Sąjungos Tarybą. Ieškinys dėl žalos atlyginimo

Byla T-338/02

Segi ir kt.

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Teisingumas ir vidaus reikalai – Tarybos bendroji pozicija – Priemonės, taikomos su teroro aktais susijusiems asmenims, grupėms ir organizacijoms – Akivaizdus kompetencijos nebuvimas – Akivaizdžiai nepagrįstas ieškinys“

2004 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) nutartis  

Nutarties santrauka

1.     Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Objektas – Prašymas atlyginti žalą, padarytą bendrąja pozicija – Bendrijos teismo kompetencijos nebuvimas – Veiksmingos teisminės gynybos priemonės nebuvimas – Tarybos deklaracija dėl teisės į teisingumo atstatymą – Neatsižvelgimas – Bendrijos teismo kompetencija nagrinėti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurio pagrindas yra Tarybos Bendrijos kompetencijų pažeidimas

(ES 5, 34 ir 46 straipsniai)

2.     Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Teisinis pagrindas – ES 34 straipsnis – Pareiga laikytis Bendrijos nuostatų

(EB 61 str. e punktas; ES 34 str.; Tarybos bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP 4 str.)

1.     Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neturi kompetencijos nagrinėti ieškinio dėl žalos, padarytos bendrąja pozicija, grindžiama ES 34 straipsniu, atlyginimo, nes pagal ES 46 straipsnį joks ieškinys dėl žalos atlyginimo ES sutarties VI antraštinėje dalyje nenumatytas.

Net jeigu tikėtina, kad tokia situacija susidarė dėl veiksmingos teisminės gynybos priemonės nebuvimo, ši situacija pati savaime nesukuria atitinkamos Bendrijos kompetencijos teisinėje sistemoje, paremtoje kompetencijų suteikimo principu, kuris išplaukia iš ES 5 straipsnio.

Taip pat nesukuria pasekmių ta Tarybos deklaracijos, pridėtos prie susirinkimo, per kurį buvo priimta bendroji pozicija, susijusi su teise į teisingumo atstatymą, protokolo, dalis, kuri niekaip nesusijusi su nagrinėjamu tekstu. Be to, šia deklaracija negalima remtis pareiškiant ieškinį Bendrijos teismuose, nepažeidžiant Europos Sąjungos sutartimi nustatytos teisminės sistemos.

Tačiau Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tą ieškinio dėl žalos atlyginimo dalį, kurioje ieškovai nurodo Bendrijos kompetencijos pažeidimą. Iš tikrųjų Bendrijos teismų jurisdikcijai priklauso teisės akto, priimto ES sutarties pagrindu, turinio nagrinėjimas, siekiant nustatyti, ar tas teisės aktas neturi įtakos Bendrijos kompetencijoms.

(žr. 33–34, 36 ir 38–41 punktus)

2.     Tarybos bendrosios pozicijos priėmimas negalėtų būti neteisėtas dėl kėsinimosi į Bendrijos kompetencijas, jeigu ji priimta vietoj EB sutarties nuostatų pagrindu priimto teisės akto, kurio priėmimas, alternatyviai ar kartu, buvo privalomas.

Neturėtų būti pripažinta, kad bendroji pozicija, numatanti valstybių narių tarpusavio pagalbą policijos ir teismų srityse pagal ES 34 straipsnį neatitinka EB sutartimi nustatytos Bendrijų kompetencijos tvarkos, nes neatsižvelgiant į tai, ar šio pobūdžio priemonės galėtų būti grindžiamos EB 308 straipsniu, EB 61 straipsnio e punktas aiškiai numato, kad Taryba, vadovaudamasi ES sutarties nuostatomis, nustato priemones policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje.

(žr. 45–46 punktus)

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija) NUTARTIS

2004 m. birželio 7 d.(*)

„Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Teisingumas ir vidaus reikalai – Tarybos bendroji pozicija – Priemonės, taikomos su teroro aktais susijusiems asmenims, grupėms ir organizacijoms – Akivaizdus kompetencijos nebuvimas – Akivaizdžiai nepagrįstas ieškinys“

Byloje T‑338/02

Segi,

Araitz Zubimendi Izaga, gyvenantis Hernani (Ispanija),

Aritza Galarraga, gyvenantis Saint Pée sur Nivelle (Prancūzija), atstovaujami advokato D. Rouget,

ieškovai,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Vitsentzatos ir M. Bauer,

atsakovę,

palaikomą

Ispanijos Karalystės, atstovaujamos savo atstovo, nurodžiusio adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ir

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos P. Ormond, vėliau C. Jackson, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo atlyginti ieškovų tariamai patirtą žalą dėl Segi įtraukimo į asmenų, grupių ar organizacijų, nurodytų 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, p. 93), 2002 m. gegužės 2 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2002/340/BUSP, įgyvendinančios Bendrąją poziciją 2001/931 (OL L 116, p. 75) ir 2002 m. birželio 17 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2002/462/BUSP, įgyvendinančios Bendrąją poziciją 2001/931 ir panaikinančios Bendrąją poziciją 2002/340 (OL L 160, p. 32) 1 straipsnyje, sąrašą,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Pirrung, teisėjai A. W. H. Meij ir N. J. Forwood,

sekretorius H. Jung,

priima šią

Nutartį

 Faktinės bylos aplinkybės

1       Remiantis bylos medžiaga, Segi – tai organizacija, kurios tikslas ginti baskų jaunimo teises, baskų identitetą, kultūrą ir kalbą. Ieškovų tvirtinimu, ši organizacija įkurta 2001 m. birželio 16 d. ir jos buveinė yra Bayonne (Prancūzija) bei Donostia (Ispanija). Araitz Zubimendi Izaga ir Aritza Galarraga buvo paskirti jai atstovauti. Joks oficialus dokumentas, susijęs su šiomis aplinkybėmis, nebuvo pateiktas.

2       2001 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1373 (2001), kuria buvo nuspręsta, kad visos valstybės, padėdamos viena kitai, turėtų teikti kuo didesnę pagalbą tiriant nusikaltimus ir atliekant kitus procesinius veiksmus dėl teroro aktų finansavimo ar paramos šiems aktams įgyvendinti, įskaitant pagalbą gaunant jų turimus įrodymus, kurie yra būtini tyrimui.

3       Pripažinus Bendrijos veiksmų būtinumą, siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliuciją 1373 (2001), 2001 m. gruodžio 27 d. Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, p. 93). Ši bendroji pozicija buvo priimta ES sutarties V antraštinės dalies ,,Nuostatos dėl bendros užsienio ir saugumo politikos“ (BUSP) 15 straipsnio ir ES sutarties VI antraštinės dalies ,,Policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nuostatos“ (teisingumas ir vidaus reikalai) (TVR) 34 straipsnio pagrindu.

4       Bendrosios pozicijos 2001/931 1 ir 4 straipsniai numato:

,,1 straipsnis

1. Ši bendroji pozicija pagal tolesnių straipsnių nuostatas taikoma priede išvardytiems su teroro aktais susijusiems asmenims, grupėms ir organizacijoms.

<...>

6. Priede pateiktas asmenų ir organizacijų sąrašas yra reguliariai ir bent kartą per šešis mėnesius atnaujinamas siekiant užtikrinti, kad yra pagrindas palikti juos sąraše“.

,,4 straipsnis

Valstybės narės, išnaudodamos policijos ir teismų bendradarbiavimo galimybes pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, teikia viena kitai kuo didžiausią pagalbą užkertant kelią terorizmui ir su juo kovojant. Tam savo institucijų atliekamiems tyrimams ir procesiniams veiksmams dėl bet kurio iš priede išvardytų asmenų, grupių ir organizacijų, jos, gavusios prašymą, kiek įmanoma labiau išnaudoja turimas galias pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir kitus valstybėms narėms privalomus tarptautinius susitarimus, sutartis bei konvencijas“.

5       Bendrosios pozicijos 2001/931 priedo 2 punkte ,,Grupės ir organizacijos“ nurodyta:

,,* – Euskadi Ta Askatasuna/Tierra Vasca y Libertad/Baskų tėvynė ir laisvė (ETA)

(Toliau išvardytos organizacijos yra ETA teroristų grupės dalis: K.a.s; Xaki; Ekin, Jarrai-Haika-Segi, Gestoras pro-amnistía)“.

6       Šio priedo išnašoje nurodyta, kad ,,(1) Asmenims, pažymėtiems *, taikomas tik 4 straipsnis“.

7       2001 m. gruodžio 27 d. Taryba taip pat priėmė Bendrąją poziciją 2001/930/BUSP dėl kovos su terorizmu (OL L 344, p. 90), Reglamentą (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344, p. 70) ir Sprendimą 2001/927/EB, pateikiantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje numatytą sąrašą (OL L 344, p. 83). Ieškovai neminimi nė viename iš šių dokumentų.

8       Pagal Tarybos deklaraciją, esančią protokolo dėl Bendrosios pozicijos 2001/931 ir Reglamento Nr. 2580/2001 priėmimo priede (toliau – Tarybos deklaracija dėl teisės į teisingumo atkūrimą):

,,Taryba, atsižvelgdama į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį, primena, kad bet kokia padaryta klaida dėl numatytų asmenų, grupių ar organizacijų suteikia teisę šaliai, kuriai padaryta žala, reikalauti teisingumo atkūrimo“.

9       2002 m. kovo 11 d. ir vasario 5 d. nutartimis l’Audiencia Nacional, esančio Madride (Ispanija) Juzgado Central de Instrucción nº 5 pripažino Segi veiklą neteisėta ir nurodė įkalinti kai kuriuos numanomus Segi vadovaujančius asmenis, remdamasis tuo, kad ši organizacija buvo nepriklausomos baskų organizacijos ETA sudėtinė dalis.

10     2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Europos žmogaus teisių teismas ieškovų pareikštą ieškinį penkiolikai valstybių narių dėl Bendrosios pozicijos 2001/931 atmetė kaip nepriimtiną, remdamasis tuo, kad dėl jų nurodytos padėties ieškovų negalima pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) pažeidimo aukomis.

11     2002 m. gegužės 2 d. ir birželio 17 d. Taryba, ES 15 ir 34 straipsnių pagrindu priėmė Bendrąsias pozicijas 2002/340/BUSP ir 2002/462/BUSP, įgyvendinančias Bendrąją poziciją 2001/931 (OL L 116, p. 75 ir OL L 160, p. 32). Šių dviejų bendrųjų pozicijų prieduose yra Segi pavadinimas, įrašytas tokiomis pačiomis sąvokomis kaip ir pavadinimai, esantys Bendrojoje pozicijoje 2001/931.

 Procesas ir šalių reikalavimai

12     Ši byla buvo pradėta ieškovų ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2002 m. lapkričio 13 d.

13     Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2003 m. vasario 12 d., Taryba, remdamasi Pirmosios instancijos teismo Darbo reglamento 114 straipsniu, pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo, dėl kurio ieškovai pateikė savo pastabas.

14     2003 m. birželio 5 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininkas patenkino Ispanijos Karalystės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prašymus įstoti į bylą Tarybos pusėje. Jungtinė Karalystė atsisakė pateikti savo pastabas dėl prieštaravimo dėl priimtinumo. Per nustatytą terminą Ispanijos Karalystė pateikė savo pastabas dėl prieštaravimo dėl priimtinumo.

15     Savo prieštaravimu dėl priimtinumo Taryba, palaikoma Ispanijos Karalystės, Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną,

–       priteisti iš ,,ieškovų“ bylinėjimosi išlaidas.

16     Savo pastabose dėl šio prieštaravimo ieškovai Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       pripažinti ieškinį dėl žalos atlyginimo priimtiną,

–       nepatenkinus pirmo reikalavimo, pripažinti, kad Taryba pažeidė bendruosius Bendrijos teisės principus,

–       bet kuriuo atveju priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Šalių argumentai

17     Taryba ir Ispanijos Karalystė, visų pirma, tvirtina, kad Segi neturi teisės kreiptis į teismą. Jos priduria, kad A. Zubimendi Izaga ir A. Galarraga neturi nei įgaliojimų atstovauti Segi nei, Ispanijos Karalystės tvirtinimu, teisės kreiptis į Pirmosios instancijos teismą.

18     Antra, Taryba ir Ispanijos Karalystė teigia, kad EB 288 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, jog žala, kuria remiamasi, turi būti padaryta Bendrijos veiksmais (1975 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Société des grands moulins des Antilles prieš Komisiją, 99/74, Rink. p. 1531, 17 punktas). Kadangi Taryba veikė pagal savo kompetenciją BUSP ir TVR srityse, Bendrijos veiksmų nebuvo.

19     Trečia, Taryba ir Ispanijos Karalystė nurodo, kad nesutartinė Bendrijos atsakomybė reikalauja institucijos veiksmų neteisėtumo įrodymo. Tačiau pagal ES 35 ir 46 straipsnius į Pirmosios instancijos teismo jurisdikciją nepatenka sprendimo, susijusio su BUSP ir TVR sritimis, teisėtumo vertinimas.

20     Ieškovai pirmiausia pabrėžia, kad ypač stebina tai, jog Taryba neigia ieškovų organizacijos egzistavimą ir jos teisinį subjektiškumą, siekdama sutrukdyti ginčyti jos įtraukimą į Bendrosios pozicijos 2001/931 priedą ir gauti žalos atlyginimą. Tai pažeidžia bendruosius Bendrijos teisės principus, ypač įtvirtintus EŽTK 1 straipsnyje, 6 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnyje.

21     Dėl ieškinį pareiškusios organizacijos ieškovai tvirtina, kad valstybių narių teisė, Bendrijos teisė ir Europos žmogaus teisių teismo praktika pripažįsta organizacijos teisę kreiptis į teismą, ypač kai ji kreipiasi siekdama apginti savo teises (1974 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Syndicat général du personnel des organismes européens prieš Komisiją, 18/74, Rink. p. 933 ir 1982 m. spalio 28 d. Sprendimo Groupement des agences de voyages prieš Komisiją, 135/81, Rink. p. 3799, 11 punktas; 1996 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sinochem Heilongjiang prieš Tarybą, T‑161/94, Rink. p. II‑695, 34 punktas). Tarybos deklaracijoje dėl teisės į teisingumo atkūrimą Taryba pripažino šioje Bendrojoje pozicijoje numatytoms ,,grupėms“ ir ,,organizacijoms“ teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo. Be to, įtraukdama į ginčijamą sąrašą ieškovų organizaciją, Taryba turėjo ją laikyti nepriklausomu teisės subjektu.

22     Dėl dviejų fizinių asmenų, esančių tarp ieškovų, pastarieji tvirtina, kad jie turi teisę teisėtai veikti ir kaip individualūs ieškovai, ir kaip organizacijos atstovai.

23     Ieškovai tvirtina, kad teisinėje Bendrijoje, kurioje taikomos pagrindinės teisės, ypač tos, kurios įtvirtintos EŽTK, jie privalo turėti teisę į veiksmingą teisminės gynybos priemonę, kad būtų nustatyta jiems padaryta žala ir jie gautų žalos atlyginimą. Priešingu atveju, jie susidurtų su atsisakymu vykdyti teisingumą, reiškiančiu, kad institucijos tuo atveju, kai jos veikia Sąjungos srityse, tai daro visiškai savavališkai.

24     Ieškovai mano, kad Taryba klaidingai pasirinko ginčijamo teisės akto teisinį pagrindą, siekdama išvengti bet kokios demokratinės teisminės ar neteisminės kontrolės. Šį procedūros pažeidimą aiškiai pasmerkė Europos Parlamentas 2002 m. vasario 7 d. rezoliucijoje P5_TA(2002)0055. Pasirenkant skirtingus teisinius pagrindus 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos priimtiems dokumentams dėl terorizmo buvo siekiama iš tam tikrų asmenų kategorijų, ypač numatytų Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnyje, atimti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, priešingai nei iš asmenų kategorijų, numatytų Reglamente Nr. 2580/2001. Pirmosios instancijos teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti tokį procedūros pažeidimą, nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo.

25     Tarybos deklaracijos, susijusios su teisės į teisingumo atkūrimą, išaiškinimas ir teisinės galios apibūdinimas priklauso Pirmosios instancijos teismo kompetencijai. Šiuo atveju valstybių narių atsakomybė yra bendra, nes, pirma, kalbama apie Tarybos aktą, antra, nacionaliniai teismai yra nekompetentingi pripažinti Tarybos padarytą žalą ir, trečia, būtų klaidinga nustatyti pareigą nukentėjusiai šaliai kreiptis į penkiolikos valstybių narių teismus. Ši deklaracija suteikia teisę Pirmosios instancijos teismui priimti sprendimą dėl asmenų kategorijų, numatytų Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnyje, taip pat kaip ir dėl asmenų, numatytų Reglamente Nr. 2580/2001 ir šios bendrosios pozicijos 3 straipsnyje, kurie galėtų remtis Bendrijos veiksmais. Šioje deklaracijoje nurodyta klaida yra pažeidimo sudėtinis elementas, apimantis fakto, teisinės kvalifikacijos, teisės klaidas ir piktnaudžiavimą įgaliojimais.

26     Jeigu Pirmosios instancijos teismas pripažintų, kad jo jurisdikcijai nepriklauso nagrinėti šio ieškinio, ieškovų manymu, tuomet turėtų būti pripažinta, kad Taryba pažeidė bendruosius Bendrijos teisės principus, įtvirtintus EŽTK 1 straipsnyje, 6 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnyje.

27     Dėl išlaidų ieškovai tvirtina, kad būtų neteisinga jiems patiems padengti savo išlaidas, kadangi jie siekia žalos atlyginimo sudėtingomis ir sunkiomis teisinėmis aplinkybėmis.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

28     Remiantis Darbo reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, jeigu šalis prašo, Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo, nenagrinėdamas bylos iš esmės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia priešingai, likusi proceso dalis vyksta žodžiu.

29     Remiantis Darbo reglamento 111 straipsniu, jeigu ieškinys akivaizdžiai neturi jokio teisinio pagrindo, Pirmosios instancijos teismas gali motyvuota nutartimi ir nesiimdamas jokių kitų veiksmų nagrinėjamoje byloje priimti sprendimą dėl šio ieškinio.

30     Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo atveju bylos medžiagoje yra pakankamai paaiškinimų, todėl žodinė proceso dalis nebūtina.

31     Visų pirma, primintina, kad ieškovai savo ieškiniais siekia patirtos žalos dėl Segi įtraukimo į Bendrosios pozicijos 2001/931, įgyvendinamos Bendrosiomis pozicijomis 2002/340 ir 2002/462, priede pateiktą sąrašą, atlyginimo.

32     Be to, pripažintina, kad teisės aktai, dėl kurių ieškovai tariamai patyrė žalą, yra ES sutarties V antraštinės dalies, susijusios su BUSP, 15 straipsnio ir ES sutarties VI antraštinės dalies, susijusios su TVR, 34 straipsnio pagrindu priimtos bendrosios pozicijos.

33     Galiausiai reikia pripažinti, kad su ieškovais yra susijęs tik Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnis, o tai patikslina šios pozicijos priede pateikta išnaša. Taigi šis straipsnis nurodo, kad valstybės narės, išnaudodamos policijos ir teismų bendradarbiavimo galimybes pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, teikia viena kitai kuo didžiausią pagalbą užkertant kelią terorizmui bei su juo kovojant ir neapima jokios BUSP priemonės. Todėl Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnis yra vienintelis tinkamas teisės aktų, kuriais buvo padaryta žala, teisinis pagrindas.

34     Taip pat pripažintina, kad joks ieškinys dėl žalos atlyginimo ES sutarties VI antraštinėje dalyje nenumatytas.

35     Galiausiai pagal ES sutarties redakciją po Amsterdamo sutarties visa Teisingumo Teismo kompetencija yra nustatyta ES 46 straipsnyje. Dėl šiuo atveju svarbių Nicos sutartimi nepakeistų nuostatų, šiame straipsnyje nustatyta:

,,Europos Bendrijos, Europos anglių ir plieno bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarčių nuostatos dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo galių ir naudojimosi tomis galiomis taikomos tik šioms Sutarties nuostatoms:

<...>

b)      VI antraštinės dalies nuostatoms atsižvelgiant į (ES) sutarties 35 straipsnyje numatytas sąlygas;

<...>

d)      (ES) sutarties 6 straipsnio 2 daliai dėl institucijų veiklos tokiu mastu, kokiu Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pagal Europos Bendrijų steigimo sutartis ir pagal šią Sutartį;

<...>“.

36     Pagal ES 46 straipsnį ES sutarties VI antraštinės dalies taikymo srityje vieninteliai galimi ieškinio pateikimo būdai yra numatyti ES 35 straipsnio 1, 6 ir 7 dalyse ir atitinka prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ieškinius dėl panaikinimo ir ginčų tarp valstybių narių sprendimą.

37     Dar kartą pastebėtina, kad ES 6 straipsnio 2 dalyje numatyta pagarbos pagrindinėms teisėms garantija nėra šiuo atveju svarbi, nes ES 46 straipsnio d punktas nesuteikia jokios papildomos kompetencijos Teisingumo Teismui.

38     Dėl ieškovų nurodytos veiksmingos teisminės gynybos priemonės nebuvimo reikia pripažinti, kad ieškovai tikriausiai neturi galimybės pasinaudoti jokia veiksminga teisminės gynybos priemone nei Bendrijos teismuose, nei nacionaliniuose teismuose dėl Segi įtraukimo į asmenų, grupių ar organizacijų, susijusių su teroro aktais, sąrašą. Priešingai nei teigia Taryba, ieškovai neturi pagrindo ginčyti kiekvienos valstybės narės individualią atsakomybę dėl nacionalinių teisės aktų, įgyvendinančių Bendrąją poziciją 2001/931, norėdami gauti tinkamą atlyginimą dėl tariamai patirtos žalos įtraukus Segi į šios bendrosios pozicijos priedą. Kiekvienos valstybės narės individualios atsakomybės už jų dalyvavimą priimant bendrąsias pozicijas ginčijimo nacionaliniuose teismuose veiksmingumas mažai tikėtinas. Be to, bet koks Segi įtraukimo į šį priedą teisėtumo ginčijimas, ypač remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo, būtų neįmanomas, pasiremiant ar ne bendrąja pozicija, pvz., remiantis ES 34 straipsnio pagrindu priimtu sprendimu. Vis dėlto neturėjimas teisės pareikšti ieškinio teisme pats savaime nesukuria atitinkamos Bendrijos kompetencijos teisinėje sistemoje, paremtoje kompetencijų suteikimo principu, kuris išplaukia iš ES 5 straipsnio (žr. šiuo klausimu 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 44 ir 45 punktus).

39     Ieškovai dar kartą nurodo Tarybos deklaraciją dėl teisės į teisingumo atkūrimą, kurioje nustatyta, kad ,,bet kokia padaryta klaida suteikia teisę asmenims, grupėms ir organizacijoms reikalauti žalos atlyginimo“. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika deklaracijos, pridėtos prie protokolų, yra ribotos galios, nes į jas negalima atsižvelgti aiškinant Bendrijos teisės nuostatą, jeigu šios deklaracijos turinys jokiais būdais neatsispindi nagrinėjamos nuostatos tekste ir todėl neturi jokios teisinės galios (1991 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Antonissen, C‑292/89, Rink. p. I‑745, 18 punktas ir 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo VAG Sverige, C‑329/95, Rink. p. I‑2675, 23 punktas). Reikia pripažinti, kad ginčijama deklaracija nepatikslina nei ieškinio pateikimo būdų, nei a fortiori jo pateikimo sąlygų. Bet kuriuo atveju ja negalima pasiremti pareiškiant ieškinį Bendrijos teismuose, nes tai prieštarautų Europos Sąjungos sutartimi nustatytai teisminei sistemai. Todėl, jei minėtoje sutartyje nenustatyta jokia Pirmosios instancijos teismo kompetencija, tokia deklaracija negali suteikti jam teisės nagrinėti šį ieškinį.

40     Iš to, kas pasakyta matyti, jog Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neturi kompetencijos nagrinėti šio ieškinio tiek, kiek tai susiję su žalos dėl Segi įtraukimo į Bendrosios pozicijos 2001/931, įgyvendintos Bendrosiomis pozicijomis 2002/340 ir 2002/462, priede pateiktą sąrašą, atlyginimu.

41     Kita vertus, Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tą ieškinio dėl žalos atlyginimo dalį, kurioje ieškovai nurodo Bendrijos kompetencijos pažeidimą. Iš tikrųjų Bendrijos teismų jurisdikcijai priklauso teisės akto, priimto ES sutarties srities pagrindu, turinio nagrinėjimas, siekiant nustatyti, ar tas teisės aktas neturi įtakos Bendrijos kompetencijoms (žr. pagal analogiją 1997 m. sausio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Centro‑Com, C‑124/95, Rink. p. I‑81, 25 punktą ir 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑170/96, Rink. p. I‑2763, 17 punktą).

42     Šio ieškinio dalis, kai ieškovai remiasi Tarybos, veikiančios TVR srityje, padarytu procedūros pažeidimu, kuriuo kėsinamasi į Bendrijos kompetencijas, siekiant jiems atimti bet kokią teisminę apsaugą, priklauso Bendrijos teismų kompetencijai pagal EB 235 straipsnį ir 288 straipsnio antrąją pastraipą.

43     Pirmosios instancijos teismas mano, kad reikėtų pirmiausia nuspręsti dėl šio ieškinio esmės tik tiek, kiek tai yra paminėta 42 punkte.

44     Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, norint patraukti Bendrijas atsakomybėn, turi būti įvykdytos visos sąlygos, susijusios su ginčijamų veiksmų neteisėtumu, realiai padaryta žala ir priežastiniu ryšiu tarp veiksmų bei padarytos žalos buvimu.

45     Šiuo atveju nurodyto neteisėtumo akivaizdžiai nebuvo. Iš tiesų iš pirmiau nurodyto 42 punkto išplaukia, kad nurodyti neteisėti veiksmai galėtų pasireikšti tik nesant EB sutarties nuostatų pagrindu priimto teisės akto, kurio priėmimas buvo privalomas alternatyviai ar kartu su Bendrąja pozicija 2001/931. Taigi, kaip jau buvo pripažinta minėtame 33 punkte, ieškovams taikomas tik Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnis, patvirtintas Bendrųjų pozicijų 2002/340 ir 2002/462. Ši nuostata įpareigoja valstybes nares visiškai išnaudoti turimas galias pagal Europos Sąjungos priimtus teisės aktus bei kitus galiojančius tarptautinius susitarimus, konvencijas, atliekant numatytų asmenų, grupių ar organizacijų tyrimą bei persekiojimą, ir teikti kuo didžiausią pagalbą viena kitai bendradarbiaujant pagal ES sutarties VI antraštinę dalį. Šios nuostatos turinys patenka į ES sutarties VI antraštinę dalį ir tinkamas jos priėmimo teisinis pagrindas yra ES 34 straipsnis.

46     Ieškovai nepaminėjo jokio EB sutartyje numatyto teisinio pagrindo, kuris buvo pažeistas. Tačiau dėl to, kad šiuo atveju jie remiasi faktu, jog 2001 m. gruodžio 27 d. Taryba priėmė skirtingos formos aktus dėl kovos su terorizmu, pavyzdžiui, Reglamentą Nr. 2580/2001, grindžiamą EB 60, 301 ir 308 straipsniais, neturėtų būti pripažinta, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnyje numatyta valstybių narių tarpusavio pagalba policijos ir teismų srityse pažeidžia šias EB sutarties nuostatas. Iš tikrųjų šios nuostatos aiškiai numato teisės aktų, jei tai būtina, priimtų BUSP srityje, įgyvendinimą ir nenumato TVR srityje priimtų teisės aktų įgyvendinimo. EB 308 straipsnio nuostata iš tiesų leidžia priimti reikiamas Bendrijos nuostatas, jeigu vienam iš Bendrijos tikslų pasiekti reiktų imtis veiksmų, kuriems EB sutartis nenumato reikalingų įgaliojimų. Taigi, jeigu EB 61 straipsnio e punkte numatomas priemonių priėmimas policijos ir teismų bendradarbiavimo, susijusio su baudžiamosiomis bylomis, srityje, jame aiškiai numatyta, kad Taryba priemones nustato pagal ES sutarties nuostatas. Šiomis aplinkybėmis, neatsižvelgiant į tai, ar prireikus šio pobūdžio priemonės galėtų būti grindžiamos EB 308 straipsniu, Bendrosios pozicijos 2001/931 4 straipsnio priėmimas remiantis tik ES 34 straipsniu nėra nesuderinamas su EB sutartimi nustatyta Bendrijų kompetencijų sistema. Dėl 2002 m. vasario 7 d. Europos Parlamento rezoliucijos, kurioje jis smerkia teisinio pagrindo, susijusio su TVR sritimi, pasirinkimą nustatant teroristinių organizacijų sąrašą, reikia pripažinti, kad ši kritika paremta politiniu pasirinkimu ir ji nėra susijusi su pasirinkto teisinio pagrindo teisėtumo ar Bendrijų kompetencijų pažeidimo klausimu. Nors asmenys, įtraukti į bendrosios pozicijos asmenų, grupių ar organizacijų, susijusių su teroro aktais, sąrašą, neturi teisės pareikšti ieškinio Bendrijos teisme, tai nereiškia, kad buvo pažeista Bendrijos kompetencija.

47     Ta ieškinio dalis, kuri remiasi Tarybos, veikiančios TVR srityje, Bendrijos kompetencijos pažeidimu, turėtų būti atmesta kaip akivaizdžiai nepagrįsta, nesant būtinumo šiuo atveju priimti sprendimą dėl Tarybos nurodyto prieštaravimo dėl priimtinumo (2002 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš Boehringer, C‑23/00 P, Rink. p. I‑1873, 52 punktas).

48     Ieškinio atmetimo atveju ieškovų prašymas pripažinti Tarybą pažeidus bendruosius Bendrijos teisės principus turi būti taip pat atmestas. Bendrijos teisminio nagrinėjimo sistemoje nėra teisinių priemonių, leidžiančių teisėjui priimti sprendimą bendro pobūdžio pareiškimo forma dėl klausimo, kurio dalykas nepatenka į nagrinėjamo ginčo sritį. Todėl Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neturi kompetencijos nagrinėti šio prašymo.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

49     Pagal Darbo reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Primintina, kad ieškovai prašė, jog Taryba padengtų visas išlaidas net ieškinio atmetimo atveju. Šiuo atveju reikia pastebėti, kad, viena vertus, Tarybos deklaracija dėl teisės į teisingumo atkūrimą, galėjo suklaidinti ieškovus ir, kita vertus, ieškovai turėjo teisę ieškoti teismo, kurio jurisdikcijoje būtų nagrinėti jų skundus. Atsižvelgiant į tai, reikia nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo išlaidas.

50     Pagal Darbo reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)

nutaria:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Kiekviena šalis padengia savo išlaidas.

Paskelbta 2004 m. birželio 7 d. Liuksemburge.

Sekretorius

 

       Pirmininkas

H. Jung

 

       J. Pirrung

* Proceso kalba: prancūzų.

Top

Full & Egal Universal Law Academy