Byla T‑86/03
Holcim (France) SA
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas – Sprendimo, kuriuo ieškovei paskirta piniginė bauda, panaikinimas – Komisijos atsisakymas mokėti palūkanas nuo baudos sumos – Žalos atlyginimas“
2005 m. gegužės 4 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) nutartis II‑0000
Nutarties santrauka
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Sprendimas dėl panaikinimo – Poveikis – Sprendimas, panaikinantis dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo įmonei paskirtą baudą ar ją sumažinantis – Pareiga priimti vykdymo priemones – Apimtis – Neteisėtai sumokėtos sumos grąžinimas ir palūkanų sumokėjimas
(EB 233 straipsnis)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Sprendimas dėl panaikinimo – Sprendimas, panaikinantis dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo įmonei paskirtą baudą ar ją sumažinantis – Pareigos priimti vykdymo priemones pažeidimas – Numatytos teisinės gynybos priemonės
(EB 232, 233, 235 straipsniai ir EB 288 straipsnio antroji pastraipa)
3. Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Terminas pareikšti ieškinį – Penkerių metų senaties terminas – Institucijoms pateiktas prašymas dėl žalos atlyginimo nepateikiant ieškinio dėl panaikinimo ar neveikimo – Poveikio nebuvimas
(EB 230 ir 232 straipsniai; Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis)
1. Pagal EB 233 straipsnį Komisijai tenkančios pareigos, kuriomis siekiama užtikrinti sprendimo, panaikinančio dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo įmonei paskirtą baudą ar ją sumažinančio, vykdymą, pirmiausia apima Komisijos pareigą grąžinti visą suinteresuotosios įmonės sumokėtą baudą ar jos dalį, kai šis mokėjimas sprendimu dėl panaikinimo pripažįstamas neteisėtas. Ši pareiga apima ne tik neteisėtai sumokėtos baudos pagrindinę sumą, bet ir palūkanas nuo šios sumos.
Iš to matyti, kad Komisija, nesumokėdama jokių palūkanų nuo pagrindinės baudos sumos, grąžintos po tokio sprendimo, nesiėmė šio sprendimo vykdymo priemonės ir todėl neįvykdė savo pareigų pagal EB 233 straipsnį.
(žr. 30–31 punktus)
2. Numatytos teisinės gynybos priemonės, kuriomis savo nuožiūra galėtų pasinaudoti suinteresuotasis asmuo tuo atveju, jeigu Komisija tariamai neįvykdytų pareigų pagal EB 233 straipsnį, vykdant sprendimą, panaikinantį dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo įmonei paskirtą baudą ar ją sumažinantį, yra EB 232 straipsnyje numatytas ieškinys dėl neveikimo arba EB 235 straipsnyje ir 288 straipsnio antrojoje pastraipoje numatytas ieškinys dėl žalos atlyginimo.
(žr. 33 punktą)
3. Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis dėl senaties termino, taikomo ieškiniams dėl su institucijų deliktine atsakomybe susijusių klausimų, neturėtų būti aiškinamas taip, kad asmuo, kuris kompetentingai institucijai pateikia išankstinį prašymą per jame numatytą penkerių metų terminą, praranda teisę kreiptis į teismą, jeigu jis nepareiškia ieškinio dėl žalos atlyginimo per du mėnesius, kaip numatyta EB 230 straipsnyje, tuo atveju, kai jam buvo pranešta apie šio prašymo atmetimą, arba per du mėnesius, kaip numatyta EB 232 straipsnio antrojoje pastraipoje, tuo atveju, kai atitinkama institucija per du mėnesius nuo šio prašymo pateikimo neapibrėžė savo pozicijos.
Iš tiesų iš pačios Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio antro ir trečio sakinio formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje nenumatytas penkerių metų senaties termino sutrumpinimas, tačiau ja siekiama apsaugoti suinteresuotuosius asmenis, neįskaitant tam tikrų laikotarpių į šį terminą. Todėl Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio trečiu sakiniu siekiama tik nukelti penkerių metų termino pasibaigimą, jeigu per šį terminą pareiškus ieškinį ar pateikus išankstinį prašymą pradedami skaičiuoti EB 230 arba 232 straipsniuose numatyti terminai. Taikant šį sakinį jokiu atveju negalima sutrumpinti penkerių metų ieškinio senaties termino, nustatyto 46 straipsnio pirmame sakinyje.
(žr. 38–39 punktus)
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija)
NUTARTIS
2005 m. gegužės 4 d.(*)
,,Pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas – Sprendimo, kuriuo ieškovei paskirta piniginė bauda, panaikinimas – Komisijos atsisakymas mokėti palūkanas nuo baudos sumos – Žalos atlyginimas“
Byloje T‑86/03
Holcim (France) SA, anksčiau – Groupe Origny SA, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatės M.‑P. Hutin‑Houillon, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą R. Lyal ir C. Ingen‑Housz, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl pagal EB 233 ir 288 straipsnius pateikto prašymo dėl tariamai ieškovės patirtos žalos atlyginimo, Komisijai atsisakius jai sumokėti palūkanas nuo sugrąžintos sumos, vykdant Pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinantį sprendimą, kuriuo jai buvo paskirta bauda,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. Pirrung, teisėjai N. J. Forwood ir S. Papasavvas,
kancleris H. Jung,
priima šią
Nutartį
Bylos aplinkybės
1 1994 m. lapkričio 30 d. Komisija priėmė Sprendimą 94/815/EB, susijusį su EB sutarties 85 straipsnio taikymo tvarka (bylos IV/33.126 ir IV/33.322 – Cementas) (OL L 343, p. 1, toliau – Komisijos sprendimas Cementas), kuriuo, be kita ko, buvo nustatytas bendrovės Cedest SA dalyvavimas padarant keletą pažeidimų Bendrijos cemento rinkoje ir jai buvo paskirta 2 522 000 ekiu bauda.
2 T‑38/95 byla buvo pradėta Cedest teisių perėmėjos, bendrovės Groupe Origny SA (toliau – Origny), ieškiniu dėl šio sprendimo panaikinimo, įregistruotu 1995 m. vasario 17 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje.
3 1995 m. gegužės 5 d. Origny sumokėjo visą Cedest paskirtą baudą.
4 Pirmosios instancijos teismas 2000 m. kovo 15 d. Sprendimu Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, vadinamu „Cementas“, (T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95 – T‑32/95, T‑34/95 – T‑39/95, T‑42/95 – T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95 – T-‑65/95, T‑68/95 – T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491) panaikino Komisijos sprendimo Cementas 1 straipsnį, 3 straipsnio 3 dalies a punktą bei 9 straipsnį Origny atžvilgiu ir priteisė iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas byloje T‑38/95.
5 2000 m. gegužės 24 d. faksu Origny kartu su detalia informacija apie banko sąskaitą, į kurią turėtų būti pervesta sprendimu Cementas priteista pagrindinė atlyginama 2 522 000 eurų suma, nurodė Komisijai palūkanas, jos manymu, mokėtinas nuo šios sumos už laikotarpį nuo 1995 m. gegužės 7 d. iki visiško pagrindinės sumos atlyginimo.
6 2000 m. liepos 27 d. Komisija pervedė į anksčiau nurodytą sąskaitą 2 522 000 eurų. Tačiau ji neįvykdė reikalavimo sumokėti palūkanas.
7 2000 m. lapkričio 16 d. laiške Komisijai Origny dar kartą pakartojo savo reikalavimą sumokėti palūkanas, nurodydama naują 2000 m. liepos 27 d. apskaičiuotą jų sumą.
8 2000 m. gruodžio 29 d. Komisija laiške Origny atsakė, kad ji mano neturinti teisės mokėti reikalaujamas palūkanas, nes nėra nei Bendrijos teisės nuostatos, nei bendrojo teisės principo, nurodančių mokėti palūkanas šios bylos aplinkybėmis.
9 2001 m. spalio 10 d. Sprendime Corus UK prieš Komisiją (T‑171/99, Rink. p. II‑2967, toliau – sprendimas Corus) Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tais atvejais, kai už EAPB (Europos anglių ir plieno bendrijos) sutarties konkurencijos taisyklių pažeidimą įmonei skirta bauda teismo sprendimu panaikinama ar sumažinama, pagal AP 34 straipsnio pirmosios pastraipos antrą sakinį Komisija privalo sugrąžinti ne tik nepagrįstai sumokėtą pagrindinę baudos sumą, bet ir sumokėti palūkanas nuo šios sumos (žr. 52 ir 53 punktus).
10 2002 m. kovo 21 d. laiške Komisijai Origny, remdamasi sprendimu Corus, tvirtino, kad nesumokėdama palūkanų nuo sprendimu Cementas priteistos pagrindinės sumos Komisija nesiėmė šiam sprendimui vykdyti būtinų priemonių pagal EB 233 straipsnį. Todėl ji paragino Komisiją persvarstyti jos reikalavimą.
11 Gavusi šį laišką, Komisija nesiėmė jokių veiksmų kaip ir dėl 2002 m. birželio 3 d. priminimo laiško.
Procesas ir šalių reikalavimai
12 Ši byla buvo pradėta ieškovės ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2003 m. kovo 6 d., remiantis EB 233 ir 288 straipsniais.
13 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– priteisti iš Komisijos 1 488 287,50 eurų sumą, atitinkančią jai atlygintinas palūkanas,
– padidinti šią palūkanų sumą įtraukiant laikotarpį nuo 2000 m. liepos 27 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo datos,
– nustatyti, kad nuo šių dviejų sumų bus skaičiuojamos palūkanos nuo sprendimo priėmimo šioje byloje iki visiško sumokėjimo.
14 Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2003 m. birželio 10 d., Komisija, remdamasi Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo, kur Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
15 Ieškovė savo pastabose, pateiktose Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2003 m. liepos 21 d., prašo atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo ir palaiko kitus savo ieškinio argumentus.
16 2004 m. gruodžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijos laiške šalių prašoma pateikti savo rašytines pastabas dėl 2004 m. gruodžio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Greencore (C‑123/03 P, Rink. p. I‑0000, toliau – sprendimas Greencore) reikšmės šios bylos sprendimui. Ieškovė ir Komisija į šį prašymą atsakė, laiškus kanceliarijai pateikdamos atitinkamai 2005 m. sausio 14 ir 18 dieną.
Dėl priimtinumo
17 Pagal Pirmosios instancijos teismo Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis prašo, Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo nenagrinėdamas bylos iš esmės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia kitaip, likusi proceso dalis vyksta žodžiu. Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo atveju bylos medžiagoje yra užtektinai informacijos ir žodinė proceso dalis nebūtina.
Šalių argumentai
18 Komisija mano, kad nors ieškinys dėl žalos atlyginimo remiantis EB 288 straipsnio antrąja pastraipa yra iš tiesų nepriklausomas teisinės gynybos būdas pagal Bendrijos teisę ir todėl prašymo dėl panaikinimo nepriimtinumas pats savaime nedaro prašymo dėl žalos atlyginimo nepriimtino, tačiau ieškinys dėl nuostolių atlyginimo pagal teismų praktiką turi būti pripažintas nepriimtinu, jeigu juo iš tiesų siekiama panaikinti galutiniu tapusį individualų sprendimą ir jeigu patenkinus šį ieškinį teisiniai šio sprendimo padariniai būtų niekiniai (1986 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Krohn prieš Komisiją, 175/84, Rink. p. 753, 32 ir 33 punktai; 1995 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cobrecaf ir kt. prieš Komisiją, T‑514/93, Rink. p. II‑621, 58 ir 59 punktai; 2002 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Astipesca prieš Komisiją T‑180/00, Rink. p. II‑3985, 139 punktas ir 2003 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vieira et Vieira Argentina prieš Komisiją, T‑44/01, T‑119/01 ir T‑126/01, Rink. p. II‑1209, 213 punktas).
19 Šioje byloje individualus sprendimas atmesti ieškovės prašymą sumokėti palūkanas Komisijos buvo priimtas 2000 m. gruodžio 29 dieną. Kadangi ieškovė nepareiškė ieškinio dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį per dviejų mėnesių terminą, pratęstą dėl nuotolių, nuo pranešimo apie šį sprendimą, jis tapo galutinis.
20 Remiantis anksčiau nurodyta teismų praktika, šis ieškinys dėl žalos atlyginimo turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas, nes įpareigojant Komisiją sumokėti palūkanas juo siekiama šio sprendimo padarinius paversti niekiniais.
21 Komisija savo pastabose dėl sprendimo Greencore teigia, kad jis, atvirkščiai, patvirtina jos remiamą nuomonę šioje byloje. Laiku nesureagavusi į 2000 m. gruodžio 29 d. sprendimą, kuriuo Komisija akivaizdžiai atsisakė mokėti 2000 m. lapkričio 16 d. laiške prašomas palūkanas, ieškovė daugiau negalėtų ginčyti šio atsisakymo pateikdama ieškinį dėl panaikinimo arba ieškinį dėl žalos atlyginimo, neatsakius į jos naujai pateiktą 2002 m. kovo 21 d. prašymą.
22 Savo ieškinyje ieškovė tvirtina, kad palūkanų nuo pagrindinės baudos sumos, sugrąžintos po sprendimo dėl panaikinimo, sumokėjimas yra šio sprendimo vykdymo priemonė, kurios imtis Komisija privalo pagal EB 233 ir 288 straipsnius, net jeigu nebuvo padaryta jokios klaidos, sukeliančios Bendrijos atsakomybę. Jeigu Komisija nesiimtų tokios priemonės, būtų galima pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal EB 233 straipsnio antrąją pastraipą ir 288 straipsnį.
23 Ieškovė savo pastabose dėl prieštaravimo dėl priimtinumo ginčija šios nutarties 18 punkte nurodyto sprendimo Vieira et Vieira Argentina prieš Komisiją, kuriuo remiasi Komisija, sąsają. Minėtos bylos aplinkybėmis Vieira Argentina pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo atmestas kaip nepriimtinas, nes iš tiesų šiuo ieškiniu buvo siekiama gauti sumą, skirtą sprendimo sustabdyti finansinę paramą, dėl kurio ieškovė laiku nepareiškė ieškinio dėl panaikinimo, teisiniams padariniams kompensuoti, net jeigu patenkinus tokį ieškinį aptariami teisiniai padariniai taptų niekiniai, atsižvelgiant į vykdymo priemones, kurių turėtų imtis Komisija pagal EB 233 straipsnį (žr. sprendimo 215 punktą). Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovė laiku pareiškė ieškinį dėl Komisijos sprendimo Cementas panaikinimo. Šis sprendimas buvo panaikintas Pirmosios instancijos teismo sprendimu Cementas ir prašomų palūkanų sumokėjimas buvo tik viena iš priemonių, kurių turėjo imtis Komisija vykdydama šį sprendimą. Todėl ieškiniu dėl žalos atlyginimo siekiama nubausti Komisiją už įsipareigojimo, numatyto EB 233 straipsnio pirmojoje pastraipoje, neįvykdymą ir šis ieškinys skiriasi nuo ieškinio dėl panaikinimo, nes juo siekiama ne konkrečios priemonės panaikinimo, o institucijos padarytos žalos atlyginimo (žr. 2000 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fresh Marine prieš Komisiją, T‑178/98, Rink. p. II‑3331, 45 punktą).
24 Ieškovė priduria, kad EB 233 straipsnio antroji pastraipa atitinkamą instituciją įpareigoja atlyginti papildomą žalą, padarytą dėl panaikinto neteisėto akto. Šiuo požiūriu EB 233 straipsnis žalos atlyginimo nesusieja su naujo pažeidimo, skirtingo nuo panaikinto akto neteisėtumo, buvimu, bet numato šiuo aktu padarytos žalos, kuri išlieka ir jį panaikinus bei administracijai įvykdžius sprendimą dėl panaikinimo, atlyginimą (1998 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba prieš De Nil et Impens, C-259/96 P, Rink. p. I‑2915, 2 punktas).
25 Šioje byloje ieškovės pareikštu ieškiniu konkrečiai siekiama žalos, padarytos ne 2000 m. gruodžio 29 d. Komisijos sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta mokėti reikalaujamas palūkanas, bet jos sprendimu Cementas, atlyginimo. Ši žala išliko ir panaikinus pastarąjį sprendimą dėl to, kad Komisija netinkamai vykdė Pirmosios instancijos teismo sprendimą Cementas, atsižvelgiant į EB 233 straipsnio pirmąją pastraipą. Remiantis bet kuria logika, toks netinkamas vykdymas galėtų būti baudžiamas tik pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo, numatytą EB 233 straipsnio antrojoje pastraipoje.
26 Savo pastabose dėl sprendimo Greencore ieškovė nurodo, kad jis nėra svarbus sprendžiant ginčą šioje byloje, nes Teisingumo Teismas jį priėmė dėl ieškinio dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį, o ne, kaip yra šioje byloje, dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pagal EB 233 ir 288 straipsnius.
27 Ieškovė priduria, kad ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumas ir tinkamas pagrindimas šios bylos aplinkybėmis yra patvirtinti sprendimu Corus, atsižvelgiant į, pirma, AP 34 straipsnio pirmosios pastraipos antro sakinio ir EB 233 straipsnio bei, antra, AP 34 straipsnio antrosios pastraipos ir EB 288 straipsnio lygiavertiškumą. Atvirkščiai, atsižvelgiant į nurodytą sprendimą, ieškinys dėl panaikinimo tokiais atvejais nėra tinkamas teisinis būdas reikalauti sumokėti palūkanas.
28 Kadangi ieškiniui dėl žalos atlyginimo nustatytas penkerių metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo jį sąlygojusių faktinių aplinkybių atsiradimo momento, šiuo atveju nuo to laiko, kai Komisija netinkamai vykdė sprendimą Cementas, ieškinys nagrinėjamoje byloje yra priimtinas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
29 Norint nuspręsti dėl šio ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumo, pirmiausia reikia nustatyti, pirma, Komisijos pareigas pagal EB 233 straipsnį vykdant sprendimą, panaikinantį ar sumažinantį dėl sutarties konkurencijos taisyklių pažeidimo įmonei paskirtą baudą, ir, antra, teisinės gynybos būdus, kuriais įmonė galėtų pasinaudoti tuo atveju, jeigu Komisija neįvykdytų aptariamų įsipareigojimų.
30 Kalbant apie Komisijos pareigų pagal EB 233 straipsnį nustatymą vykdant sprendimą, panaikinantį dėl sutarties konkurencijos taisyklių pažeidimo įmonei paskirtą baudą ar ją sumažinantį, pirmiausia jos apima Komisijos pareigą grąžinti visą suinteresuotosios įmonės sumokėtą baudą ar jos dalį, kai šis mokėjimas sprendimu dėl panaikinimo pripažįstamas neteisėtu. Ši pareiga apima ne tik neteisėtai sumokėtos baudos pagrindinę sumą, bet ir palūkanas nuo šios sumos (žr. analogiškai dėl ekvivalentiškos AP sutarties 34 straipsnio pirmosios pastraipos antro sakinio nuostatos, sprendimo Corus 52 ir 53 punktus).
31 Iš to matyti, kad Komisija, nesumokėdama jokių palūkanų nuo pagrindinės baudos sumos, grąžintos po tokio sprendimo, nesiėmė šio sprendimo vykdymo priemonės ir todėl neįvykdė savo pareigų pagal EB 233 straipsnį (žr. analogiškai sprendimo Corus 58 punktą).
32 Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad nors žala, dėl kurios atlyginimo kreipėsi ieškovė ir kurią sudaro teisės naudotis 2 522 000 eurų suma atėmimas nuo 1995 m. gegužės 5 d. iki 2000 m. liepos 27 d., padaryta Komisijai priėmus sprendimą Cementas, tačiau šioje byloje nurodomą pažeidimą sudaro ne šio sprendimo priėmimas, o tai, kad Komisija, vykdydama sprendimą Cementas, nesumokėjo palūkanų nuo šios sumos (žr. analogiškai sprendimo Corus 42 ir tolesnius punktus).
33 Dėl teisinės gynybos priemonių, kuriomis savo nuožiūra galėtų pasinaudoti suinteresuotasis asmuo tuo atveju, jeigu Komisija tariamai neįvykdytų pareigų, iš teismų praktikos matyti, kad vienas iš jų yra EB 232 straipsnyje numatytas ieškinys dėl neveikimo (žr. šiuo klausimu 1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją, 97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, Rink. p. 2181, 22–24 ir 32 punktus ir sprendimo Greencore 46 punktą; Generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje Greencore, Rink. p. I‑0000, 22 punktą; 1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Asia Motor France ir kt. prieš Komisiją, T‑387/94, Rink. p. II‑961, 40 punktą ir 2004 m. vasario 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SIC prieš Komisiją, T‑297/01 ir T‑298/01, Rink. p. II‑0000, 31 punktą), arba EB 233 straipsnyje ir 288 straipsnio antrojoje pastraipoje numatytas ieškinys dėl žalos atlyginimo (žr. šiuo klausimu 1992 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mekens prieš Parlamentą, T‑84/91, Rink. p. II‑2335, patvirtintą 1994 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimu Parlamentas prieš Meskens, C‑412/92 P, Rink. p. I‑3757, 81 punktą; 1999 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Frederiksen prieš Parlamentą, T‑48/97, Rink. VT, p. I‑A‑167 ir II‑867, 96 punktą ir 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hautem prieš EIB, T‑11/00, Rink. p. II‑4019, 43 ir 51 punktus; 2003 m. lapkričio 4 d. Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartį Cascades prieš Komisiją, T-161/03, Rink. p. II‑0000 p. žr. analogiškai AP 34 straipsnio antrąją pastraipą ir sprendimo Corus 49 punktą).
34 Kiekvienam iš šių dviejų alternatyvių ieškinių taikomos atskiros sąlygos ir procedūriniai apribojimai.
35 Jeigu atitinkamas asmuo pasirinktų ieškinio dėl neveikimo pateikimo būdą, jis turėtų laikytis EB 232 straipsnio antrosios pastraipos pagal kurią:
„(Ieškinys dėl neveikimo) priimamas tiktai tuo atveju, jeigu ta institucija buvo anksčiau paraginta imtis atitinkamų veiksmų. Jei per du mėnesius po tokio paraginimo ta institucija neapibrėžia savo pozicijos, ieškinys gali būti pareiškiamas per kitus du mėnesius.“
36 Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad aptariamos institucijos aiškus atsisakymas imtis veiksmų pagal raginimą atitinka jos pozicijos pareiškimą, užbaigiantį neveikimą, ir toks atmetimas yra ginčytinas aktas pagal EB 230 straipsnį (žr., pavyzdžiui, 33 punkte nurodyto sprendimo Esteris ir kt. prieš Komisiją 32 ir 33 punktus).
37 Tačiau jeigu suinteresuotasis asmuo pasirinktų ieškinį dėl žalos atlyginimo, jis turėtų laikytis Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio pagal kurį:
„Bylos prieš Bendrijas su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais nebekeliamos praėjus penkeriems metams po tokio įvykio, dėl kurio norima bylą iškelti. Ieškinio senaties terminas nutraukiamas, jei byla pradedama nagrinėti Teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai Bendrijų institucijai. Pastaruoju atveju byla turi būti iškelta per EB 230 straipsnyje <...> nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį; tam tikrais atvejais taikomos EB 232 straipsnio antrosios pastraipos <...> nuostatos.“
38 Tačiau ši nuostata neturėtų būti aiškinama taip, kad asmuo, kuris kompetentingai institucijai pateikia išankstinį prašymą per numatytą penkerių metų terminą, praranda teisę kreiptis į teismą, jeigu jis nepareiškia ieškinio dėl žalos atlyginimo per du mėnesius, kaip numatyta EB 230 straipsnyje, tuo atveju, kai jam buvo pranešta apie šio prašymo atmetimą, arba per du mėnesius, kaip numatyta EB 232 straipsnio antrojoje pastraipoje, tuo atveju, kai atitinkama institucija per du mėnesius nuo šio prašymo pateikimo neapibrėžė savo pozicijos.
39 Iš tiesų iš pačios Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio antro ir trečio sakinio formuluotės matyti, kad ši nuostata nenumato penkerių metų senaties termino sutrumpinimo, tačiau ji siekia apsaugoti suinteresuotuosius asmenis, neįskaitydama tam tikrų laikotarpių į šį terminą. Todėl Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio trečiu sakiniu siekiama tik nukelti penkerių metų termino pasibaigimą, jeigu per šį terminą pareiškus ieškinį ar pateikus išankstinį prašymą pradedami skaičiuoti EB 230 arba 232 straipsniuose numatyti terminai. Taikant šį sakinį jokiu atveju negalima sutrumpinti penkerių metų ieškinio senaties termino, nustatyto 46 straipsnio pirmu sakiniu (žr. dėl identiškų buvusio Teisingumo Teismo statuto 43 straipsnio nuostatų, 1967 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kampffmeyer ir kt. prieš Komisiją EEB, 5/66, 7/66 ir 13/66–24/66, Rink. p. 317, 337, toliau – sprendimas Kampffmeyer, ir 1973 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Giordano prieš Komisiją, 11/72, Rink. p. 417, toliau – sprendimas Giordano, 5–7 punktus; 1999 m. rugpjūčio 4 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Fratelli Murri prieš Komisiją, T‑106/98, Rink. p. II‑2553, 29 punktą).
40 Kadangi tariamas pažeidimas yra tas, kad Komisija nesiėmė sprendimui Cementas vykdyti būtinos priemonės, šiuo atveju Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytas penkerių metų senaties terminas pasibaigia 2005 m. kovo 15 d., atsižvelgiant į protingą terminą, kurio gali prireikti atitinkamai institucijai įvykdyti savo pareigas pagal EB 233 straipsnį (žr. analogiškai AP 34 straipsnio antrąją pastraipą ir sprendimo Corus 44 punktą).
41 Tiesa, ieškovė tiesiogiai nepareiškė ieškinio dėl žalos atlyginimo Pirmosios instancijos teisme, o tą ji galėjo padaryti pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį, tačiau pasirinko iš anksto kreiptis į Komisiją 2000 m. gegužės 24 d. faksu, vėliau 2000 m. lapkričio 16 d. laišku, kuriuose šios institucijos buvo prašoma sumokėti palūkanas.
42 Kadangi ieškovės 2000 m. gegužės 24 d. faksas galėtų būti laikomas raginimu imtis veiksmų EB 232 straipsnio antrosios pastraipos pirmo sakinio prasme, ir, Komisijai per du mėnesius neapibrėžus savo pozicijos dėl šio raginimo, ieškovė galėjo pareikšti ieškinį dėl neveikimo Pirmosios instancijos teisme per naują dviejų mėnesių terminą pagal EB 232 straipsnio antrosios pastraipos antrą sakinį.
43 Kadangi 2000 m. gruodžio 29 d. Komisijos laiškas, kaip matyti iš jo teksto (žr. šios nutarties 8 punktą), aiškiai išreiškė šios institucijos atsisakymą imtis veiksmų pagal 2000 m. lapkričio 16 d. prašymą, ieškovė bet kuriuo atveju galėjo dėl šio akto pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį (žr. šios nutarties 36 punktą).
44 Šiuo požiūriu reikia priminti, kad sprendime Greencore (47 punktas) Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, jog aplinkybėmis, kurios iš esmės atitinka anksčiau 43 punkte aprašytas aplinkybes, Komisijos laiškas, kuriuo įmonei nesuteikiama teisė reikalauti sumokėti palūkanas, yra atsisakymas mokėti palūkanas ir yra ginčytinas aktas EB 230 straipsnio prasme.
45 Reikia pridurti, kad tame pačiame sprendime Greencore (46 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, jog suinteresuotoji įmonė nepasinaudojo EB 232 straipsnyje numatyta procedūra, aplinkybėmis, kurios iš esmės atitinka anksčiau 42 punkte aprašytas aplinkybes, neturėjo įtakos vėliau pareikšto ieškinio dėl panaikinimo priimtinumui.
46 Vis dėlto, atsižvelgiant į šios nutarties 39 punkte minėtą Teisingumo Teismo praktiką, nė viena iš trijų anksčiau 41–43 punktuose nurodytų aplinkybių negali būti laikoma svarbia vertinant šio ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumą.
47 Remiantis sprendimu Greencore, ypač negalima teigti nei to, kad Teisingumo Teismas pasisakė dėl Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio taikymo, nei to, kad a fortiori jis ketino pakeisti praktiką savo sprendimų Kampffmeyer ir Giordano atžvilgiu.
48 Taigi turėtų būti nustatyta, kad šioje byloje nagrinėjamam ieškiniui dėl žalos atlyginimo netaikomas joks nepriimtinumo pagrindas, ar tai būtų teisės pareikšti ieškinį netekimas dėl neveikimo, kurią turi ieškovė, negavusi Komisijos atsakymo į savo 2000 m. gegužės 24 d. faksą, naikinamasis terminas, ar teisės pareikšti ieškinį netekimas dėl panaikinimo, kurią turi suinteresuotasis asmuo akivaizdžiai atmetus jo 2000 m. lapkričio 16 d. prašymą.
49 Ši išvada negali būti paneigiama teismų praktika, kuria remiasi Komisija (žr. šios nutarties 18 punktą), pagal kurią ieškinys dėl žalos atlyginimo turėtų būti pripažintas nepriimtinu, jeigu juo iš tiesų siekiama panaikinti galutiniu tapusį individualų sprendimą ir jeigu, patenkinus šį ieškinį, teisiniai šio sprendimo padariniai būtų niekiniai.
50 Iš tiesų, tą teisingai tvirtina ieškovė (žr. šios nutarties 23 punktą), ši teismų praktika labai išimtiniais atvejais yra pagrįsta, atsižvelgiant į ieškinio dėl žalos atlyginimo autonomijos principą palyginti su kitais teisinės gynybos būdais, darant prielaidą, kad atitinkamas asmuo pagal EB 230 straipsnį galėjo reikalauti panaikinti aktą, kuris, jo teigimu, pasibaigus ieškinio dėl panaikinimo senaties terminui jam padarė žalos. Ši teismų praktika yra taikoma tik tokiais atvejais, kai žala padaroma išimtinai galutiniu tapusiu individualiu administraciniu aktu, kurį atitinkamas asmuo galėjo ginčyti pareikšdamas ieškinį dėl panaikinimo. Taip šios nutarties 18 punkte nurodytame sprendime Krohn prieš Komisiją Teisingumo Teismas nusprendė (32 punktas), kad galutiniu tapusio individualaus sprendimo egzistavimas nėra kliūtis ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumui, išskyrus (33 punktas) galimą išimtinį atvejį, kurio šioje byloje nėra.
51 Šioje byloje ieškovės nurodoma žala nėra padaryta nei 2000 m. gruodžio 29 d. Komisijos laišku, nei jokiu kitu individualiu administraciniu aktu, kurį ji galėjo ginčyti, o tuo, kad Komisija neteisėtai nesiėmė sprendimui Cementas vykdyti būtinos priemonės, pažeisdama savo pareigas pagal EB 233 straipsnį. Kadangi ieškovė neturi galimybės pareikšti ieškinį dėl tokio nevykdymo panaikinimo, teismų praktika, kuria rėmėsi Komisija, šiai bylai yra netinkama.
52 Be to, atsižvelgiant į sprendimo Greencore 46 punktą (žr. šios nutarties 45 punktą) reikia priminti, kad aplinkybė, jog ieškovė nepasinaudojo EB 232 straipsnyje numatyta procedūra, siekdama priversti Komisiją sumokėti prašomas palūkanas, nėra svarbi šio ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumui.
53 Todėl Komisijos pareikštą prieštaravimą dėl priimtinumo reikia atmesti kaip nepagrįstą ir nurodyti tęsti procesą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54 Bylinėjimosi išlaidų klausimo sprendimas atidedamas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti Komisijos pareikštą prieštaravimą dėl priimtinumo.
2. Nustatyti terminą Komisijai pateikti atsiliepimą į ieškinį.
3. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų sprendimą.
Priimta Liuksemburge 2005 m. gegužės 4 dieną.
Kancleris
Pirmininkas
H. Jung
J. Pirrung
* Proceso kalba: prancūzų.
Top