Byla T‑443/03
Sociedad Operadora de Telecomunicaciones de Castilla y León, SA (Retecal) ir kt.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Konkurencija – Koncentracijos – Skundas dėl tariamo Ispanijos valdžios institucijų įsipareigojimų neįvykdymo – Sprendimas nutraukti skundo nagrinėjimą – Nepriimtinumas“
2005 m. gegužės 25 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) nutartis . II‑0000
Nutarties santrauka
1. Konkurencija – Koncentracijos – Koncentracijos nagrinėjimo klausimo perdavimas kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms – Poveikis – Išimtinė nacionalinių valdžios institucijų kompetencija spręsti dėl koncentracijos – Komisijos negalėjimas vykdyti tiesioginės kontrolės – Galimybė kontroliuoti pradedant procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo
(EB 226 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalis)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Komisijos atsisakymas pradėti procedūrą dėl įsipareigojimu neįvykdymo – Netaikymas
(EB 226 straipsnis ir 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)
1. Tarybos reglamentas Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės nenumato nuo Sutarčių įtvirtintos sistemos nukrypstančios specialios kompetencijos pasidalijimo tvarkos, priėmus sprendimą dėl koncentracijos klausimo perdavimo valstybės narės valdžios institucijoms. Žinoma, Reglamento Nr. 4064 9 straipsnio 8 dalis aiškiai nepašalina Komisijos kompetencijos kontroliuoti, ar valstybės narės laikosi Bendrijos konkurencijos taisyklėse nustatytų įsipareigojimų, nuo kurių laikymosi jos neatleidžiamos perdavus klausimą. Tačiau, nors šis straipsnis įpareigoja atitinkamą valstybę narę, nei Sutartys, nei antrinė teisė nenumato specialios kontrolės, kurią turėtų vykdyti Komisija.
Todėl Komisija gali prižiūrėti, kaip laikomasi šios pareigos tik Sutarčių nustatytomis priemonėmis, nes tai susiję su klausimu, kuris priklauso šios valstybės narės kompetencijai. Koncentracijos, kurios po jos klausimo perdavimo nacionalinėms valdžios institucijoms ji tiesiogiai nebekontroliuoja, atveju Komisija gali veikti tik pagal EB 226 straipsnį, prireikus pareikšdama šiai valstybei narei ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
(žr. 40, 42–43 punktus)
2. Privatūs asmenys negali ginčyti Komisijos atsisakymo pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę. Iš tiesų Komisija nėra įpareigota pareikšti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, bet turi diskreciją, dėl kurios privatūs asmenys neturi teisės reikalauti, kad Komisija užimtų konkrečią poziciją, ir pareikšti ieškinį, jai atsisakius imtis veiksmų.
(žr. 44 punktą)
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija)
NUTARTIS
2005 m. gegužės 25 d.(*)
„Konkurencija – Koncentracijos – Skundas dėl tariamo Ispanijos valdžios institucijų įsipareigojimų neįvykdymo – Sprendimas nutraukti skundo nagrinėjimą – Nepriimtinumas“
Byloje T‑443/03
Sociedad Operadora de Telecomunicaciones de Castilla y León, SA (Retecal), įsteigta Boecillo (Ispanija),
Euskaltel, SA, įsteigta Zamudio-Vizcaya (Ispanija),
Telecable de Asturias, SA, įsteigta Oviedo (Ispanija),
R Cable y Telecomunicaciones Galicia, SA, įsteigta La Corogne (Ispanija),
Tenaria, SA, įsteigta Cordovilla (Ispanija),
atstovaujamos advokato J. Jiménez Laiglesia,
ieškovės,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą F. Castillo de la Torre, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
palaikomos
Ispanijos Karalystės, atstovaujamos L. Fraguas Gadea,
Sogecable, SA, įsteigtos Tres Cantos, Madride (Ispanija), atstovaujamos advokatų S. Martínez Lage ir H. Brokelmann,
ir
Telefónica, SA, įsteigtos Madride, atstovaujamos iš pradžių advokatų M. Merola ir S. Moreno Sánchez, vėliau – M. Merola,
įstojusių į bylą šalių,
dėl prašymo panaikinti 2003 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimą nutraukti ieškovių skundo dėl tariamo Ispanijos valdžios institucijų 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (klaidų ištaisymas: OL L 257, 1990, p. 13) 9 straipsnio 8 dalies pažeidimo, vykdant koncentraciją tarp Vía Digital ir Sogecable (byla COMP/M.2845 – Sogecable/Canal Satélite Digital/Vía Digital), nagrinėjimą
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai F. Dehousse ir D. Šváby,
kancleris H. Jung,
priima šią
Nutartį
Teisės aktai
1 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, p. 1; klaidų ištaisymas: OL L 257, 1990, p. 13), iš dalies pakeistas 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 (JO L 180, p. 1; toliau – Reglamentas Nr. 4064/89), numato Komisijos kontrolę „Bendrijos mastu“ vykdomoms koncentracijoms (1 straipsnio 2 ir 3 dalys).
2 Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnis suteikia Komisijai teisę perduoti koncentracijos nagrinėjimo klausimą valstybei narei. Ši nuostata numato:
„1. Toliau nurodytomis sąlygomis Komisija gali priimti sprendimą oficialiai perduoti suinteresuotos valstybės narės kompetentingai institucijai medžiagą apie koncentraciją, apie kurią buvo pranešta. Apie tokį sprendimą nedelsiant pranešama koncentracijoje dalyvaujančioms įmonėms ir kompetentingoms valstybių narių institucijoms.
2. Gavusi tokį pranešimą, valstybė narė per tris savaites gali pranešti Komisijai, kuri apie tokį pranešimą informuoja koncentracijoje dalyvaujančias įmones, kad
a) dėl koncentracijos gali būti sukurta arba sustiprinta dominuojanti padėtis, dėl ko tos valstybės narės rinkoje, turinčioje visus atskiros rinkos požymius, būtų itin apribota konkurencija;
b) koncentracija veikia konkurenciją tos valstybės narės rinkoje, turinčioje visus atskiros rinkos požymius bei nesudarančioje didelės bendrosios rinkos dalies konkurencijos.
3. Jeigu Komisija, atsižvelgdama į atitinkamų prekių ar paslaugų rinką bei 7 dalyje apibrėžtą nagrinėjamą geografinę rinką, mano, kad tai yra atskira rinka ir kad toks pavojus konkurencijai egzistuoja, ji gali:
a) pati išnagrinėti atvejį, kad būtų išlaikyta arba atkurta veiksminga konkurencija tiriamoje rinkoje;
arba
b) perduoti šį klausimą nagrinėti kompetentingai suinteresuotos valstybės narės institucijai taikant tos valstybės narės nacionalinius konkurencijos įstatymus.
Tačiau, jeigu Komisija mano, kad tokios atskiros rinkos nėra arba pavojus konkurencijai neegzistuoja, ji šiuo klausimu priima suinteresuotai valstybei narei skirtą sprendimą.
Valstybei narei pranešus Komisijai, kad koncentracija veikia konkurenciją atskiroje jos teritorijoje esančioje rinkoje, nesudarančioje didelės bendrosios rinkos dalies, Komisija turi perduoti su nagrinėjama atskira rinka susijusį klausimą nagrinėti visą ar iš dalies, jei mano, kad ta atskira rinka yra paveikta.
<…>
6. Suinteresuotos valstybės narės kompetentinga institucija ataskaitą arba koncentracijos patikrinimo išvadas paskelbia ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo klausimo perdavimo nagrinėti valstybei narei.
<…>
8. Taikydama šio straipsnio nuostatas, suinteresuota valstybė narė gali imtis tik konkurencijai nagrinėjamoje rinkoje išsaugoti ar jai atkurti būtinai reikalingų priemonių.“
Ginčo aplinkybės
3 2002 m. liepos 3 d. Komisija pagal Reglamentą Nr. 4064/89 gavo pranešimą apie 2002 m. gegužės 8 d. susitarimo tarp Sogecable ir bendrovės Grupo Admira Media, SA, kontroliuojamos Telefónica, SA, pagrindu vykdomą koncentraciją, susijusią su Distribuidora de Televisión Digital, SA (toliau – Vía Digital) prijungimu prie Sogecable, SA.
4 2002 m. rugpjūčio 14 d. Komisija priėmė sprendimą dėl šios koncentracijos klausimo perdavimo Ispanijos valdžios institucijoms, kurios 2002 m. lapkričio 29 d. patvirtino šią koncentraciją, jai įgyvendinti nustatydamos tam tikras sąlygas.
5 Ieškovės dėl sprendimo perduoti koncentracijos klausimo nagrinėjimą pareiškė ieškinį, kuris buvo atmestas 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Cableuropa ir kt. prieš Komisiją (T‑346/02 ir T‑347/02, Rink. p. II‑4251, toliau – sprendimas Cableuropa).
6 2003 m. sausio 29 d. Sogecable ir Telefónica sudarė naują susitarimą dėl Vía Digital prijungimo prie Sogecable, dėl kurio ieškovės pateikė skundą, argumentuodamos tuo, kad tai yra nauja koncentracija, apie kurią turi būti pranešta Komisijai. 2003 m. kovo 14 d. Sprendimu Komisija atmetė jų skundą.
7 Dėl pastarojo sprendimo ieškovės pareiškė kitą ieškinį (byla T‑180/03). Vėliau ieškovės atsisakė šio ieškinio, kuris buvo išbrauktas iš registro 2003 m. gruodžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi Auna Operadores de Telecomunicaciones ir kt. prieš Komisiją (T‑180/03, Rink. p. II‑0000).
8 2003 m. balandžio 22 m. laišku ieškovės Komisijai pateikė naują skundą. Jos prašė Komisijos nedelsiant iš Ispanijos valdžios institucijų pareikalauti detalaus koncentracijos susitarimų įgyvendinimo plano kopijos, remiantis EB 10 straipsnio ir Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalimi nurodyti Ispanijos valdžios institucijoms nedelsiant pakeisti sąlygas, kurias jos nustatė šiems susitarimams įgyvendinti, siekiant užtikrinti veiksmingą konkurenciją atitinkamose Ispanijos Karalystės rinkose, ir jei jos atsisakytų, pareikšti ieškinį prieš Ispanijos Karalystę pagal EB 226 straipsnį.
9 2003 m. gegužės 8 d. tipiniu laišku Komisija ieškovėms pranešė, kad jų skundas įregistruotas Nr. 2003/4504 SG (2003) A/4540. Prie šio laiško buvo pridėtas priedas, aprašantis procesą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę.
10 2003 m. liepos 11 d. ieškovės Komisijai nusiuntė naują laišką pabrėždamos, kad jų skundas negali būti aiškinamas kaip nukreiptas tik prieš Ispanijos Karalystę dėl įsipareigojimų pagal Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalį neįvykdymo. Jos pridūrė savo skundu raginusios Komisiją imtis veiksmų pagal šį straipsnį. Ieškovės taip pat priminė Komisijai jos pareigą kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti jų skundą ir prireikus motyvuoti sprendimą nesiimti veiksmų.
11 2003 m. liepos 14 d. laišku Komisija atsakė į tris 2003 m. balandžio 22 d. ieškovių skunde esančius prašymus. Atsakydama į pirmą prašymą ji informavo ieškoves, kad jau paprašė Ispanijos valdžios institucijų detalaus koncentracijos susitarimų įgyvendinimo plano kopijos. Dėl antro prašymo Komisija teigė, kad nei EB 10 straipsnis, nei Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalis neįpareigoja jos reikalauti iš valstybės narės nedelsiant pakeisti jos vyriausybės priimtą aktą. Ji pabrėžė, kad sprendimas, leidžiantis koncentraciją tarp Sogecable ir Vía Digital, buvo priimtas keturiais mėnesiais anksčiau nei sprendimas Newscorp/Telepiù (COMP/M.2876), todėl Ispanijos valdžios institucijoms būtų buvę sunku reikalauti tokių sąlygų, kurioms Komisija pritarė pastarojoje byloje. Komisija taip pat pažymėjo, kad šie du sprendimai buvo priimti atlikus specifinį kiekvienos rinkos vertinimą. Galiausia dėl trečio reikalavimo Komisija pažymėjo, kad ji nėra įpareigota pradėti procesą pagal EB 226 straipsnį ir turi diskreciją šiuo klausimu. Užbaigdama savo laišką Komisija nurodė, kad ketina nutraukti skundo nagrinėjimą ir suteikia ieškovėms vieną mėnesį savo pastaboms pateikti.
12 2003 m. liepos 25 d. laišku ieškovės pasinaudojo šia galimybe ir paeiliui atsakė į Komisijos klausimus. Jos paaiškino Ispanijos vyriausybės nustatytų sąlygų pasekmes ir priežastis, dėl kurių šios sąlygos negali užtikrinti veiksmingos konkurencijos nagrinėjamose rinkose. Jos priminė Komisijos pareigą kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti jų skundą, ir ypač motyvuoti savo sprendimą netirti galimo Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalies pažeidimo. Galiausia ieškovės paragino Komisiją per du mėnesius imtis veiksmų.
13 2003 m. spalio 21 d. laišku Komisija ieškovėms pranešė apie savo sprendimą nutraukti jų skundo nagrinėjimą. Ji pažymėjo, kad nėra įpareigota pradėti procesą pagal EB 226 straipsnį ir turi diskreciją šiuo klausimu, todėl privatūs asmenys neturi teisės pareikšti ieškinio dėl jos atsisakymo imtis veiksmų. Ji pridūrė, kad tinkamiausia išeitis ieškovėms būtų pasinaudoti nacionalinėmis teisinės gynybos priemonėmis.
Procedūra ir šalių reikalavimai
14 2003 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu ieškovės pareiškė šį ieškinį.
15 Jos Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinį priimtinu ir pagrįstu,
– panaikinti 2003 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
16 2004 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotu atskiru dokumentu Komisija pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį. Ji Pirmosios instancijos teismo prašo:
– pripažinti ieškinį nepriimtinu,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
17 2004 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje gautais atskirais dokumentais Ispanijos Karalystė ir Sogecable paprašė leisti įstoti į bylą Komisijos reikalavimams palaikyti. Atitinkamai 2004 m. birželio 15 d. ir 2004 m. liepos 9 d. nutartimis Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininkas patenkino jų prašymus. 2004 m. spalio 4 d. Ispanijos Karalystė ir Sogecable pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą.
18 2004 m. balandžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje gautu dokumentu Telefónica paprašė leisti įstoti į bylą Komisijos reikalavimams palaikyti. 2004 m. liepos 27 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininkas patenkino jos prašymą. 2004 m. lapkričio 15 d. Telefónica pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą.
Dėl priimtinumo
19 Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, šalies prašymu, Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo, nepradėdamas bylos nagrinėjimo iš esmės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia priešingai, likusi proceso dalis vyksta žodžiu. Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad bylos medžiagoje yra užtektinai informacijos sprendimui dėl pateikto prašymo priimti be žodinės proceso dalies.
Šalių argumentai
20 Komisija, palaikoma įstojusių į bylą šalių, teigia, kad tokį atvejį, kuris yra nagrinėjamas šiame procese, Pirmosios instancijos teismas jau nagrinėjo savo 2003 m. balandžio 3 d. sprendime Royal Philips Electronics prieš Komisiją (T‑119/02, Rink. p. II‑1433) ir sprendime Cableuropa. Iš jų matyti, kad vienintelė teisinė priemonė, kurios galėtų imtis Komisija prieš valstybę narę, pažeidusią Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalį, yra ieškinys dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo, o ieškovės savo ruožtu turi galimybę pareikšti ieškinį nacionaliniams teismams, ir tai jos jau padarė.
21 Komisijos ir įstojusių į bylą šalių nuomone, iš nusistovėjusios Bendrijos teismų praktikos matyti, kad privatūs asmenys negali ginčyti Komisijos atsisakymo pradėti procesą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę. Iš tikrųjų Komisija turi diskreciją šiuo klausimu.
22 Komisija tvirtina, jog ieškovių teiginys, kad ji turi bendrą kruopštaus skundų nagrinėjimo pareigą, visiškai prieštarauja šiai teismų praktikai. Komisija, palaikoma Telefónica ir Sogecable, priduria, kad šalių, pateikusių skundą, procesinė padėtis pagal EB 226 straipsnį pradėtame procese ir pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentą Nr. 17, Pirmąjį reglamentą, įgyvendinantį Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), pradėtame procese iš esmės skiriasi.
23 Komisija teigia, kad ieškovių daromas skirtumas tarp jos tariamo atsisakymo įvertinti, ar Ispanijos vyriausybė pažeidė Reglamentą Nr. 4064/89, ir atsisakymo pradėti prieš Ispanijos Karalystę procedūrą dėl pažeidimo yra teisiniu požiūriu nepagrįstas ir nelogiškas. Teisėje nėra žinomi tokie du skirtingi sprendimai: atsisakymas įvertinti ir atsisakymas pradėti procesą atlikus vertinimą. Abiem atvejais vienintelis galimas sprendimas yra nutraukti skundo nagrinėjimą.
24 Ieškovės tvirtina, kad Komisijos pateiktas prieštaravimas dėl priimtinumo grindžiamas „subjektyviu (ieškinio) iškraipymu“ ir specifiniu Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalies aiškinimu.
25 Ieškovių nuomone, Komisija ne tik kruopščiai ir nešališkai neišnagrinėjo jų skundo, bet tiesiogiai veikė prieš Bendrijos interesus leisdama, kad Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnyje numatytas klausimo perdavimo mechanizmas tiesiogiai nulemtų rinkų atskyrimą, nepaisant šiame reglamente nustatytos jos pareigos užtikrinti nuoseklų konkurencijos taisyklių taikymą.
26 Ieškovės teigia, kad Komisija savo prieštaravimą dėl priimtinumo grindžia Pirmosios instancijos teismo obiter dictum sprendime Cableuropa. Jų nuomone, šis sprendimas nesusijęs su Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalies taikymu ir Komisija iš to neturėjo daryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog vienintelė teisinė priemonė, kurią gali panaudoti Komisija prieš valstybę narę, pažeidusią Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalį, yra ieškinys dėl valstybės įsipareigojimų neįvykdymo. Todėl Komisija, pagrįsdama savo prieštaravimą dėl priimtinumo, negali tvirtinti, kad ieškovių prašymas susijęs su jau išspręstu klausimu.
27 Dėl Komisijos argumento, kad jų Tribunal Supremo pareikštas ieškinys užtikrina veiksmingą teisių apsaugą, ieškovės nurodo teismų praktiką, nustatančią, jog pagal EB 230 straipsnį pareikšto ieškinio priimtinumo sąlygoms jokios įtakos neturi tai, ar egzistuoja nacionalinės teisinės gynybos priemonės. Antra, jos tvirtina, kad nėra aišku, ar nacionalinio proceso metu jos galės veiksmingai remtis Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalies pažeidimu. Be to, nacionaliniame procese apsiribojama viso koncentraciją leidžiančio administracinio dokumento teisėtumo patvirtinimu, o atskiros Ispanijos valdžios institucijų nustatytos sąlygos netvirtinamos ir nenaikinamos.
28 Dėl Komisijos kruopštaus ir nešališko nagrinėjimo pareigos nacionalinėms valdžios institucijoms pažeidus Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalį, ieškovės teigia, kad nors perdavus bylą valstybei narei jai suteikiama išimtinė kompetencija, tai tik reiškia, kad ji taiko savo nacionalinę teisę, o ne tai, jog ji yra atleidžiama nuo pareigos laikytis Bendrijos teisės nuostatų. Taigi, ieškovių nuomone, būtent Komisija, remdamasi šiuo reglamentu, turi kontroliuoti tą pareigą.
29 Ieškovės mano, kad jų ieškinio pripažinimas nepriimtinu paneigtų jų teisę į teisminę gynybą ir teisę į kruopštų bei nešališką jų skundo dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo nagrinėjimą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
30 Visų pirma pastebėtina, kad šalys nesutaria dėl ieškinio dalyko. Komisija nurodo EB 226 straipsnį, o ieškovės remiasi Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalimi taikymu ir konkurencijos taisyklių laikymusi bei kruopštaus ir nešališko skundų nagrinėjimo pareiga.
31 Ieškovės savo ieškinį iš esmės grindžia Komisijos atsisakymu patikrinti, ar Ispanijos valdžios institucijos laikosi įsipareigojimų. Jos remiasi pareiga kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti skundus konkurencijos srityje, o tai reiškia, jog jų ieškinys priimtinas tiek, kiek jis pareikštas dėl to, kad Komisija neįvykdė šios pareigos.
32 Ieškovių argumentai šiuo klausimu iš esmės grindžiami 2002 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu max.mobil prieš Komisiją (T‑54/99, Rink. p. II‑313). Jame Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškinį priimtinu, EB 86 straipsniui priskirdamas kruopštaus ir nešališko išnagrinėjimo pareigą, įtvirtintą EB 81 ir 82 straipsniais bei su EB 87 ir 88 straipsniais susijusioje teismų praktikoje. Vis dėlto savo 2005 m. vasario 22 d. sprendime apeliacinėje byloje Komisija prieš max.mobil (C‑141/02 P, Rink. p. I‑0000) Teisingumo Teismas panaikino Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetė max.mobil ieškinį dėl Komisijos sprendimo.
33 Todėl darytina išvada, kad ieškovių nurodyta teismų praktika šiuo atveju yra visiškai nesvarbi.
34 Be to, ši byla yra susijusi su koncentracija ir pradėta priėmus sprendimą perduoti šį klausimą nacionalinėms valdžios institucijoms.
35 Dėl sprendimo perduoti klausimo nagrinėjimą ieškovės jau buvo pareiškusios ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismas atmetė sprendimu Cableuropa. Apeliacija dėl šio sprendimo nebuvo pateikta. Todėl sprendimas perduoti koncentracijos klausimą nagrinėti nacionalinėms valdžios institucijoms yra galutinis.
36 Savo vertinime, susijusiame su šio ieškinio priimtinumu, Pirmosios instancijos teismas sprendimo Cableuropa 56–59 punktuose nusprendė:
„56 Šiuo atveju perdavusi Ispanijos konkurencijos institucijoms šios koncentracijos nagrinėjimo klausimą Komisija baigė Reglamento Nr. 4064/89 taikymo procedūrą, kuri buvo pradėta pranešus apie susitarimą dėl Vía Digital prijungimo prie Sogecable. Pagal Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos b punktą perdavus klausimą, kompetentingos valstybės narės institucijos taiko savo nacionalinius konkurencijos įstatymus.
57 Iš to darytina išvada, kad šiame procese ginčijamas sprendimas lėmė šios koncentracijos klausimo perdavimą išimtinei Ispanijos konkurencijos institucijų kontrolei, kurios sprendžia pagal savo nacionalinę teisę.
58 Reikia konstatuoti, kad todėl ginčijamas sprendimas paveikia ieškovių teisinę padėtį <…>
59 Iš tikrųjų, nukreipdamas į nacionalinius konkurencijos įstatymus ir taip nustatydamas nagrinėjamos koncentracijos teisėtumo vertinimo kriterijus bei taikytinas procedūrą ir sankcijas, ginčijamas sprendimas iš dalies pakeičia ieškovių teisinę padėtį, pašalindamas galimybę Komisijai išnagrinėti šios koncentracijos teisėtumą remiantis Reglamentu Nr. 4064/89 <…>“
37 Pripažindamas ieškovių ieškinį priimtinu, Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad šios koncentracijos vertinimas buvo perduotas nacionalinėms valdžios institucijoms, taikančioms savo nacionalinę teisę, ir buvo pašalinta galimybė Komisijai nagrinėti šios koncentracijos teisėtumą remiantis Reglamentu Nr. 4064/89.
38 Be to, iš sprendimo Cableuropa 198 punkto aiškiai matyti, kad, priėmus sprendimą perduoti klausimą nacionalinėms valdžios institucijoms, Komisija gali veikti tik pareikšdama ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Privatūs asmenys, savo ruožtu norėdami ginčyti bet kurį nacionalinės valdžios institucijų priimtą sprendimą, po klausimo perdavimo turi kreiptis į nacionalinius teismus.
39 Pažymėtina, kad ieškovės iš tiesų Ispanijos teismuose ginčijo šios šalies valdžios institucijų sprendimą. Taigi jos negali teigti, kad neužtikrinama jų teisminė gynyba.
40 Priėmus sprendimą perduoti koncentracijos klausimą nacionalinėms valdžios institucijoms, pastarosios privalo taikyti savo nacionalinę teisę, nepažeisdamos Bendrijos teisės nuostatų. Ieškovės teisingai teigia, jog perdavus bylą valstybei narei jai suteikta išimtinė kompetencija reiškia, kad ji taiko savo nacionalinę teisę, o ne yra atleidžiama nuo pareigos laikytis Bendrijos konkurencijos teisės reikalavimų. Taip pat jos yra teisios tvirtindamos, kad Komisija turi kontroliuoti, ar nacionalinės valdžios institucijos laikosi šios pareigos.
41 Vis dėlto pagal Sutarčių įtvirtintą sistemą, jei nacionalinės valdžios institucijos neįvykdo įsipareigojimų, EB 226 straipsnis numato Komisijos teisę kreiptis į Teisingumo Teismą. Tačiau tai nėra jos pareiga.
42 Galiausia pažymėtina, kad Reglamentas 4064/89 nenumato specialios kompetencijos pasidalijimo tvarkos priėmus sprendimą dėl klausimo perdavimo, nukrypstančios nuo Sutarčių įtvirtintos sistemos. Teisinga, kad, kaip tvirtina ieškovės, Reglamento Nr. 4064 9 straipsnio 8 dalis aiškiai nepanaikina Komisijos kompetencijos kontroliuoti, ar valstybės narės laikosi Bendrijos konkurencijos taisyklėse nustatytų įsipareigojimų. Tačiau, nors šis straipsnis įpareigoja atitinkamą valstybę narę, nei Sutartys, nei antrinė teisė nenumato specialios kontrolės, kurią turėtų vykdyti Komisija.
43 Taigi Komisija gali prižiūrėti, kaip laikomasi šios pareigos, tik Sutarčių nustatytomis priemonėmis, nes tai susiję su klausimu, kuris priklauso valstybės narės kompetencijai. Koncentracijos, kurios po jos klausimo perdavimo valstybės narės nacionalinėms valdžios institucijoms ji tiesiogiai nebekontroliuoja, atveju Komisija gali veikti tik pagal EB 226 straipsnį, prireikus pareikšdama šiai valstybei narei ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
44 Tačiau, kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos (1989 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Star Fruit prieš Komisiją, 247/87, Rink. p. 291; 1990 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sonito ir kt. prieš Komisiją, C‑87/89, Rink. p. I‑1981, 6–9 punktai; 1997 m. vasario 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bundesverband der Bilanzbuchhalter prieš Komisiją, C‑107/95 P, Rink. p. I‑947, 19 punktas; 1994 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Bernardi prieš Komisiją, T‑479/93 ir T‑599/93, Rink. p. II‑1115, 27 ir 28 punktai; 1995 m. sausio 23 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Bilanzbuchhalter prieš Komisiją, T‑84/94, Rink. p. II‑101, 23–26 punktai ir 1996 m. sausio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Koelman prieš Komisiją, T‑575/93, Rink. p. II‑1, 71 ir 72 punktai), privatūs asmenys negali ginčyti Komisijos atsisakymo pradėti procesą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę. Komisija nėra įpareigota pareikšti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, bet turi diskreciją, kuri neleidžia privatiems asmenims reikalauti, kad Komisija konkrečiu atveju užimtų tam tikrą poziciją, ir pareikšti ieškinį jai atsisakius imtis veiksmų.
45 Šiuo klausimu dar paminėtina, jog pateikdamos skundą ieškovės akivaizdžiai siekė, kad Komisija įpareigotų Ispanijos valdžios institucijas pakeisti tam tikras sąlygas ir prireikus pareikštų ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Pažymėtina, kad ieškovės prašė Komisijos nedelsiant pareikalauti iš Ispanijos konkurencijos institucijų detalaus 2002 m. lapkričio 29 d. Ispanijos vyriausybės sprendimu priimtų sąlygų įgyvendinimo plano kopijos, nurodyti Ispanijos valdžios institucijoms nedelsiant pakeisti sąlygas, nustatytas byloje COMP/M.2845, ir, jei jos atsisakytų, pradėti procesą prieš Ispanijos Karalystę pagal EB 226 straipsnį, kad būtų užtikrinamas šios valstybės įsipareigojimų įvykdymas pagal Reglamento Nr. 4064/89 9 straipsnio 8 dalį.
46 Atsižvelgus į tai, kas pasakyta, Komisija ginčijamu dokumentu teisingai nusprendė nutraukti ieškovių skundo nagrinėjimą, remdamasi tuo, kad ji nėra įpareigota pradėti procesą pagal EB 226 straipsnį ir turi diskreciją šiuo klausimu.
47 Taigi reikia patenkinti Komisijos reikalavimus pripažįstant ieškinį nepriimtinu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus. Kadangi Sogecable ir Telefónica prašė priteisti iš ieškovių su jų įstojimu į bylą susijusias bylinėjimosi išlaidas, pastarosios turi padengti kiekvienos įstojusios į bylą šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas.
49 Pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Ieškovės padengia savo bylinėjimosi išlaidas bei Komisijos, Telefónica, SA ir Sogecable, SA bylinėjimosi išlaidas.
3. Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2005 m. gegužės 25 d. Liuksemburge.
Kancleris
Pirmininkas
H. Jung
M. Vilaras
* Proceso kalba: ispanų.
Top