Byla T‑310/03 R
Kreuzer Medien GmbH
prieš
Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą
„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Prašymas sustabdyti akto taikymą – Įstojusios į bylą šalies prašymo priimtinumas“
2004 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis II‑0000
Nutarties santrauka
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Priimtinumo sąlygos – Įstojusios į bylą šalies pateiktas prašymas – Įstojusi į bylą šalis, nepareiškusi ieškinio dėl ginčijamo akto – Nepriimtinumas
(EB 242 ir 243 str.; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 str. 1 dalies pirmoji pastraipa)
Iš Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos matyti, kad prašymas sustabdyti institucijos akto taikymą pagal EB 242 straipsnį yra priimtinas tik tada, kai prašymą pateikusi šalis yra užginčijusi tą aktą ieškiniu Pirmosios instancijos teisme.
Įstojusi į bylą šalis pagrindinėje byloje neturi teisės pateikti prašymo sustabdyti ginčijamo akto taikymą, nes ji pati nėra pareiškusi ieškinio dėl šio akto.
Šis prašymas yra nepriimtinas, nors jis ir pagrįstas EB 243 straipsniu, nes juo prašoma taikyti ne kurią nors kitą, o EB 242 straipsnyje numatytą priemonę; įstojusi į bylą šalis negali apeiti minėtoje procedūros reglamento nuostatoje įtvirtintų normų savo prašymui dirbtinai taikydama kitas šio reglamento normas.
(žr. 18, 20–21 punktus)
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKO
NUTARTIS
2004 m. rugsėjo 21 d.(*)
„Laikinosios apsaugos priemonės – Prašymas sustabdyti akto taikymą – Įstojusios į bylą šalies prašymo priimtinumas“
Byloje T‑310/03 R,
Kreuzer Medien GmbH, įsteigta Leipcige (Vokietija), atstovaujama advokato M. Lenz,
ieškovė,
palaikoma
Falstaff Verlags GmbH, įsteigtos Klosterneuburg (Austrija), atstovaujamos advokato W. G. Schärf,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Parlamentą, atstovaujamą E. Waldherr ir U. Rösslein, nurodžiusį adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ir
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą E. Karlsson,
atsakovus,
palaikomus
Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M.-J. Jonczy, L. Pignataro‑Nolin ir F. Hoffmeister, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
Ispanijos Karalystės, atstovaujamos L. Fraguas Gadea, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ir
Suomijos Respublikos, atstovaujamos A. Guimaraes‑Purokoski ir T. Pynnä, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusių į bylą šalių,
dėl Falstaff Verlags GmbH prašymo sustabdyti 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/33/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų reklamą ir rėmimą, suderinimo (OL L 152, p. 16) taikymą, pateikto pagal EB 243 straipsnį,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS
priima šią
Nutartį
Faktinės aplinkybės ir procesas
1 2003 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotu ieškiniu ieškovė prašo panaikinti 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/33/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų reklamą ir rėmimą, suderinimo (OL L 152, p. 16, toliau – ginčijama direktyva).
2 2004 m. kovo 12 d. nutartimi pirmosios kolegijos pirmininkas leido Komisijai, Ispanijos Karalystei ir Suomijos Respublikai įstoti į bylą atsakovo pusėje. Jis taip pat leido bendrovei Falstaff Verlags GmbH įstoti į bylą ieškovės pusėje.
3 2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotu atskiru dokumentu Falstaff Verlags GmbH (toliau – įstojusi į bylą bendrovė), remdamasi EB 243 straipsniu, pateikė prašymą „sustabdyti (ginčijamos direktyvos) veikimą“.
4 Taryba ir Parlamentas atitinkamai 2004 m. birželio 29 ir 30 d. pateikė savo pastabas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Komisija pateikė savo pastabas dėl šio prašymo 2004 m. liepos 1 dieną. Ieškovė ir Ispanijos Karalystė pateikė savo pastabas 2004 m. liepos 2 dieną.
Dėl teisės
5 Pagal EB 242 ir 243 straipsnių nuostatas ir EB 225 straipsnio 1 dalį Pirmosios instancijos teismas gali sustabdyti ginčijamo akto taikymą arba nustatyti būtinas laikinąsias apsaugos priemones, jei mano, kad to reikia dėl susiklosčiusių aplinkybių.
6 Už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakingas teisėjas mano, kad bylos medžiagoje yra visi būtini duomenys, kurių reikia sprendimui dėl pateikto prašymo priimti, ir nėra reikalo išklausyti šalių paaiškinimų žodžiu.
7 Už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakingo teisėjo nuomone, pirmiausia vertintinas minėto prašymo priimtinumas.
Šalių argumentai
8 Įstojusi į bylą bendrovė teigia, kad jos prašymas sustabdyti ginčijamos direktyvos veikimą, pateiktas remiantis EB 243 straipsniu, priimtinas.
9 Ji atkreipė dėmesį į tai, kad, siekdamos apsaugoti savo interesus, tokį prašymą turi teisę pateikti visos proceso šalys. Remdamasi 1993 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimu Pincherle prieš Komisiją (C‑244/91, Rink. p. I‑6965, 14 punktas ir paskesni), ji teigia, kad į bylą įstojusi šalis laikytina „proceso šalimi“, ir todėl turi teisę pateikti prašymą pagal EB 243 straipsnį. Kadangi jai buvo leista įstoti į pagrindinę bylą, ji turi teisę pateikti šį savo prašymą.
10 Taryba, Parlamentas, Komisija ir Ispanijos Karalystė mano, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepriimtinas.
11 Tarybos ir Parlamento nuomone, įstojusi į bylą šalis negali prašyti nei sustabdyti teisės akto taikymą pagal EB 242 straipsnį, nei taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones pagal EB 243 straipsnį. Pripažinus tokią įstojusios į bylą šalies teisę, būtų pažeistos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtosios pastraipos ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias įstojusi į bylą šalis gali tik palaikyti šalies, kurios pusėje įstojo į bylą, reikalavimus. Be to, įstojusios į bylą šalies teisė pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų sunkiai suderinama su kitomis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento nuostatomis (žr. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies trečiąją pastraipą, 115 straipsnį, 116 straipsnį ir 134 straipsnio 2 dalį).
12 Komisija tvirtina, kad pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalį būtina skirti prašymą sustabdyti akto taikymą pagal EB 242 straipsnį, kurį gali pateikti tik ieškovė pagrindinėje byloje, nuo prašymo nustatyti kitas laikinąsias priemones pagal EB 243 straipsnį, kurį gali pateikti visos pagrindinės bylos šalys. Šiuo atveju prašymas sustabdyti akto veikimą, pateiktas remiantis EB 243 straipsniu, iš tiesų yra prašymas sustabdyti akto taikymą pagal EB 242 straipsnį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad įstojusi į bylą bendrovė pati nėra pateikusi ieškinio dėl ginčijamos direktyvos panaikinimo pagrindinėje byloje, jos prašymas turi būti atmestas, nes yra nepriimtinas pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą.
13 Ispanijos Karalystė taip pat nurodė, kad įstojusi į bylą šalis negali pateikti prašymo sustabdyti teisės akto taikymą, lygiai taip pat, kaip ji negali pateikti prieštaravimo dėl priimtinumo (žr. 1998 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Svenska Journalistförbundet prieš Tarybą, T‑174/95, Rink. p. II‑2289, 77–79 punktus).
14 Ieškovė nepateikė prieštaravimų dėl prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimtinumo.
Už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakingo teisėjo vertinimas
15 Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa nurodo, kad „prašymas sustabdyti bet kurios institucijos priimto akto vykdymą, paduotas pagal EB 242 straipsnį <...> yra priimtinas tik tada, kai prašymą padavusi šalis užginčija tą aktą ieškiniu Pirmosios instancijos teisme“.
16 Pagal Procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą „prašymas imtis kurios kitos laikinosios apsaugos priemonės, kaip nurodyta EB 243 straipsnyje <...> yra priimtinas tik tada, kai jį pateikia Pirmosios instancijos teismo nagrinėjamos bylos šalis ir kai jis yra susijęs su ta byla“.
17 Šiuo atveju įstojusi į bylą bendrovė pateikė „prašymą sustabdyti akto taikymą pagal EB 243 straipsnį“. Šiuo prašymu ji siekė, kad už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakingas teisėjas sustabdytų „(ginčijamos) direktyvos veikimą jos ir ieškovės atžvilgiu, kol (Pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje) byloje bus priimtas sprendimas (iš esmės)“.
18 Šis prašymas pagrįstas EB 243 straipsniu, tačiau juo prašoma taikyti ne kurią nors kitą, o EB 242 straipsnyje numatytą priemonę. Taigi tinkamas pateikto prašymo teisinis pagrindas yra EB 242 straipsnis. Dėl to svarbu pabrėžti, kad šaliai negalima leisti apeiti Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento normų dirbtinai taikant kitas šio reglamento normas.
19 Taigi pateikto prašymo priimtinumo klausimas spręstinas remiantis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 104 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa.
20 Iš šios nuostatos matyti, kad prašymas sustabdyti institucijos akto taikymą yra priimtinas tik tada, kai prašymą pateikusi šalis yra užginčijusi tą aktą ieškiniu Pirmosios instancijos teisme.
21 Šiuo atveju aišku, kad įstojusi į bylą bendrovė nėra pareiškusi ieškinio dėl ginčijamos direktyvos Pirmosios instancijos teisme. Tokiomis aplinkybėmis ji neturi teisės pateikti prašymo.
22 Pateiktas prašymas atmestinas kaip nepriimtinas.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO PIRMININKAS
nutaria:
1. Atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
2. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Liuksemburgas, 2004 m. rugsėjo 21 d.
Kancleris
Pirmininkas
H. Jung
B. Vesterdorf
* Proceso kalba: vokiečių.
Top