Byla T‑142/03
Fost Plus VZW
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Ieškinys dėl panaikinimo – Juridinio asmens pareikštas ieškinys – Konkrečiai su juo susijęs teisės aktas – Sprendimas 2003/82/EB – Pakuočių atliekų ir jų medžiagų panaudojimo bei perdirbimo tikslai – Direktyva 94/62/EB – Nepriimtinumas“
2005 m. vasario 16 d Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) nutartis. II‑0000
Nutarties santrauka
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai arba juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Sprendimas, patvirtinantis, kad valstybė narė siekia daugiau nei Direktyvos 94/62 dėl pakuočių ir pakuočių atliekų 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytų atliekų naudojimo ir perdirbimo tikslų – Buitinių pakuočių atliekų apdorojimo įmonės ieškinys – Nepriimtinumas
(EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62)
2. Europos Bendrijos – Teisminė institucijų aktų teisėtumo kontrolė – Visuotinio taikymo aktai – Valstybių narių pareiga nustatyti išsamią teisių gynimo priemonių sistemą, leidžiančią užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę apsaugą – Galimybė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo Bendrijų teisme, kai yra neįveikiama kliūtis pagal nacionalines procesines taisykles – Netaikymas
(EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)
3. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai arba juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Sąlygos dėl būtinybės būti konkrečiai susijusiais aiškinimas contra legem – Nepriimtinumas
(EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)
1. Komisijos sprendimas, patvirtinantis, kad valstybė narė siekia daugiau nei Direktyvos 94/62 dėl pakuočių ir pakuočių atliekų 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytų atliekų naudojimo ir perdirbimo tikslų, taikomų visoms pakuočių atliekoms ir atliekų medžiagoms, nėra konkrečiai susijęs su buitinių pakuočių atliekų apdorojimo įmone, kuriai nacionalinės valdžios institucijos suteikė licenciją.
Pirma, iš tikrųjų nagrinėjamas sprendimas susijęs su ieškove tik dėl jos objektyvios savybės, t. y. dėl to, kad ji yra pakuočių sektoriuje veikiantis ūkio subjektas, kaip ir bet kuris kitas ūkio subjektas, faktiškai ar potencialiai esantis tokioje pačioje situacijoje.
Antra, ieškovės užimama didelė buitinių pakuočių rinkos dalis, aplinkybė, kad jos pagrindinė veikla yra buitinių pakuočių atliekų rinkimas ir naudojimas, ir tai, jog todėl galimos baudos suma ir tikimybė yra gerokai didesnė nei kitiems ūkio subjektams, nereiškia, kad ginčijamas sprendimas su ja konkrečiai susijęs. Iš tikrųjų vien ekonominių pasekmių, kurias ieškovė tariamai patyrė dėl ginčijamos nuostatos, net jeigu teisės akto leidėjas apie jas būtų žinojęs, nepakanka, kad visuotinai taikoma norma konkrečiai būtų su ja susijusi.
Trečia, tai, jog Komisija savo sprendimą grindė tik ieškovei būdingomis pareigomis ir su ja susijusiais duomenimis, pakankamai ją individualizuoja tik su sąlyga, kad atsižvelgimas į jos padėtį kyla iš atitinkamų teisės aktų. Tai būtų visų pirma tuo atveju, jeigu pagal tam tikras nuostatas Komisija turėtų pareigą atsižvelgti į teisės akto, kurį ji ketina priimti, pasekmes tam tikrų asmenų padėčiai, jeigu ši aplinkybė galėtų juos individualizuoti, ir, antra vertus, tai būtų ir tuo atveju, jeigu atitinkamos nuostatos numatytų suinteresuotojo asmens teisę dalyvauti ikiteisminėje procedūroje.
Ketvirta, nei visuotinai taikomų teisės aktų rengimo procesas, nei patys visuotinai taikomi teisės aktai, esantys visuotinai taikomomis priemonėmis, pagal bendruosius Bendrijos teisės principus nereikalauja paveiktų asmenų dalyvavimo, nebent yra aiški nuostata šioje srityje, nes jų interesams atstovauja politinės institucijos, kurios privalo priimti tokius teisės aktus. Todėl ieškovė negali teigti, kad remiantis gero administravimo principu atsiranda procedūrinė teisė, kuri gali pagrįsti teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.
(žr. 51–52, 55, 61, 70–71 punktus)
2. Nors valstybės narės turi nustatyti išsamią teisių gynimo priemonių ir procedūrų, leidžiančių užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, sistemą, EB 230 straipsnyje nustatytų priimtinumo taisyklių aiškinimas, pagal kurį ieškinys dėl panaikinimo turi būti laikomas priimtinu, jeigu Bendrijų teismui išnagrinėjus nacionalines proceso taisykles įrodoma, jog pagal jas asmuo neturi teisės pareikšti ieškinio, leidžiančio užginčyti ginčijamo Bendrijos teisės akto galiojimą, yra nepriimtinas. Bendrijų teisme negalima pareikšti tiesioginio ieškinio dėl panaikinimo, net jeigu Bendrijų teismui konkrečiai išnagrinėjus nacionalines proceso taisykles būtų galima įrodyti, kad pagal jas asmuo neturi teisės pareikšti ieškinio, leidžiančio užginčyti ginčijamo Bendrijos teisės akto galiojimą. Iš tikrųjų tokia sistema reikalautų, kad Bendrijų teismas kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėtų ir aiškintų nacionalinę procesinę teisę, o tai viršytų jo kompetenciją Bendrijos teisės aktų teisėtumo kontolės srityje.
(žr. 76 punktą)
3. Nors tiesa, jog EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatyta individualaus intereso sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos principą ir įvairias aplinkybes, galinčias individualizuoti ieškovą, toks aiškinimas negalėtų panaikinti Sutartyje aiškiai numatytos nagrinėjamos sąlygos, neišplėsdamas šia Sutartimi Bendrijų teismams suteiktos kompetencijos.
(žr. 77 punktą)
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija)
NUTARTIS
2005 m. vasario 16 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Juridinio asmens pareikštas ieškinys – Konkrečiai su juo susijęs teisės aktas – Sprendimas 2003/82/EB – Pakuočių atliekų ir pakuočių medžiagų panaudojimo bei perdirbimo tikslai – Direktyva 94/62/EB – Nepriimtinumas“
Byloje T‑142/03
Fost Plus VZW, įsteigta Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokatų P. Wytinck ir H. Viaene,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą M. van Beek, M. Konstantidinis, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl 2003 m. sausio 29 d. Komisijos sprendimo 2003/82/EB, patvirtinančio pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (OL L 31, p. 32) 6 straipsnio 6 dalį Belgijos praneštą priemonę,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį pasitarimo metu sudarė pirmininkas J. Azizi, teisėjai M. Jaeger ir F. Dehousse,
kancleris H. Jung,
priima šią
Nutartį
Teisinis pagrindas ir faktinės ginčo aplinkybės
1 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (OL L 365, p. 10) siekiama suderinti pakuočių ir jų atliekų tvarkymo nacionalines priemones, kad, pirma, būtų galima užkirsti kelią poveikio valstybių narių ir trečiųjų šalių aplinkai darymui arba mažinti tą poveikį ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį ir, antra, užtikrinti vidaus rinkos funkcionavimą bei išvengti prekybos kliūčių, konkurencijos iškraipymo ir apribojimo Bendrijoje (1 straipsnis).
2 Dėl to Direktyvos 94/32 6 straipsnio 1 dalis numato:
„<...> valstybės narės <...> turi imtis būtinų priemonių toliau išvardytiems tikslams pasiekti visoje savo teritorijoje:
a) ne vėliau kaip po penkerių metų nuo šios direktyvos privalomo įgyvendinimo nacionaliniuose įstatymuose mažiausiai 50 % ir daugiausia 65 % pakuočių atliekų svorio turi būti panaudojama;
b) laikantis šių bendrųjų tikslų ir tų pačių laiko ribų mažiausiai 25 % ir daugiausia 45 % viso pakuočių medžiagų svorio pakuočių atliekose turi būti perdirbama, kiekvienai pakuočių medžiagai tenkant mažiausiai po 15 %;
<...>“
3 Vis dėlto ši direktyva leidžia valstybėms narėms siekti didesnių, nei nurodyti, tikslų. Taigi jos 6 straipsnio 6 dalis nustato:
„Valstybėms narėms, kurios priima ar priims programas su didesniais tikslais, negu nurodyti 1 dalies a ir b punktuose, ir todėl turės atitinkamus atliekų naudojimo ir perdirbimo pajėgumus, leidžiama siekti tų tikslų vardan aukšto aplinkosaugos lygio su sąlyga, kad šios priemonės neiškraipys vidaus rinkos ir netrukdys kitoms valstybėms narėms laikytis šios direktyvos. Apie tai valstybės narės praneša Komisijai. Komisija tas priemones patvirtina kartu su valstybėmis narėmis patikrinusi, ar jos atitinka pirmiau nurodytus reikalavimus ir nėra savavališka diskriminacinė priemonė ar užslėptas prekybos tarp valstybių narių suvaržymas.“
4 Galiausiai Direktyvos 94/62 16 straipsnio 1 dalis ir 21 straipsnis atitinkamai numato valstybėms narėms pareigą pranešti apie ketinamas priimti priemones, skirtas įgyvendinti šią direktyvą, ir komiteto, sudaryto iš valstybių narių atstovų, kuriam pirmininkauja Komisijos atstovas ir kuris pareiškia savo nuomones dėl Komisijos pasiūlytų priemonių, įsteigimą.
5 Pagal Belgijos federacinę santvarką Direktyvos 94/62 6 straipsnyje numatytų pakuočių medžiagų ir jų atliekų panaudojimo ir perdirbimo tikslai priklauso išimtinei Flandrijos, Valonijos ir Briuselio regionų kompetencijai.
6 Siekdami užtikrinti suderintą ir vientisą Direktyvos 94/62 perkėlimą ir įgyvendinimą, 1996 m. kovo 30 d. trys Belgijos regionai sudarė bendradarbiavimo susitarimą dėl kelio užkirtimo pakuočių atliekoms ir jų valdymo (toliau – bendradarbiavimo susitarimas). Kiekviename iš šių regionų šis susitarimas buvo patvirtintas atitinkamu teisės aktu, t. y. 1997 m. sausio 16 d. Valonijos regiono dekretu, 1997 m. sausio 21 d. Flandrijos regiono dekretu ir 1997 m. sausio 24 d. Briuselio regiono nutarimu.
7 Bendradarbiavimo susitarimas numato ūkio subjektų, t. y. už įpakavimą atsakingų subjektų ir pakuočių naudotojų, įskaitant importuotojus, kai pakuojama ne Belgijoje, pareigą patiems arba padedant tretiesiems asmenims (7 straipsnio 1 dalis) grąžinti bei perdirbti arba panaudoti pakuočių medžiagas, kurių yra į rinką išleistų pakuočių atliekose (6 straipsnis). Šis susitarimas taip pat numato Tarpregioninės pakuočių komisijos, kuri suteikia licenciją įstaigoms, įsipareigojančioms vietoj įmonių, išleidžiančių į rinką įpakuotas prekes, įvykdyti bendradarbiavimo susitarimo pareigas, įsteigimą (bendradarbiavimo susitarimo V dalis).
8 Bendradarbiavimo susitarimo 3 straipsnio 2 dalis nustato minimalius pakuočių atliekų perdirbimo ir panaudojimo tikslus, išreikštus jų svorio procentiniu dydžiu. Kiekviename iš trijų regionų ūkio subjektai turi pasiekti šiuos procentinius dydžius tiek buitinių pakuočių atliekų, tiek pramoninių pakuočių atliekų atžvilgiu. Šie dydžiai bendrai yra didesni nei tie, kurie numatyti Direktyvoje 94/62.
9 Bendradarbiavo susitarimo 30 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu už pakuotes atsakingas subjektas arba licenciją turinti įstaiga per nustatytą terminą nepasiekia numatytų perdirbimo ir panaudojimo procentinių dydžių, Tarpregioninės pakuočių komisijos sekretoriato nariai gali paskirti administracinę baudą, kurios dydis yra 20 000 Belgijos frankų (BEF) (500 eurų) – už kiekvieną nepanaudotų pakuočių atliekų toną arba 30 000 BEF (750 eurų) – už kiekvieną neperdirbtų pakuočių atliekų toną.
10 Bendradarbiavimo susitarimo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad Tarpregioninės pakuočių komisijos sprendimus priimanti institucija „įstaigai suteikia licenciją, sustabdo jos galiojimą arba ją atšaukia ar bet kuriuo metu, išklausiusi licenciją turinčios įstaigos atstovus, dėl bendro intereso priežasčių pakeičia licencijoje nustatytas veiklos vykdymo sąlygas“.
11 1999 m. rugsėjo 15 d. Komisija patvirtino bendradarbiavimo susitarimą (Sprendimas 1999/652/EB, patvirtinantis pagal Direktyvos 94/62 6 straipsnio 6 dalį Belgijos praneštas priemones, OL L 257, p. 20), apie kurį, remdamosi Direktyvos 94/62 6 straipsnio 6 dalimi, Belgijos valdžios institucijos Komisijai pranešė 1996 m. liepos 13 dieną.
12 2001 m. rugpjūčio 1 d. Belgijos valdžios institucijos Komisijai pranešė apie bendradarbiavimo susitarimo peržiūrėjimo projektą (toliau – peržiūrėtas bendradarbiavimo susitarimas).
13 Šio projekto tikslas buvo 2000–2003 m. laikotarpiui padidinti bendradarbiavimo susitarimo 3 straipsnyje nustatytus perdirbimo ir panaudojimo procentinius dydžius.
14 Atsižvelgdama į Belgijos pateiktą informaciją ir į konsultacijų su kitomis valstybėmis narėmis, tarpininkaujant pagal Direktyvos 94/62 21 straipsnį įkurtam komitetui, rezultatus, 2003 m. sausio 29 d. Sprendimu 2003/82/EB, patvirtinančiu pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių 6 straipsnio 6 dalį Belgijos praneštą priemonę (OL L 31, p. 32, toliau – ginčijamas sprendimas), Komisija padarė išvadą, kad pranešta priemonė turi būti patvirtinta, nes:
– pagal Belgijos Karalystės nustatytus tikslus egzistuoja atitinkami surinktų medžiagų perdirbimo ir naudojimo pajėgumai,
– priemonė neiškraipo vidaus rinkos,
– priemonė netrukdo kitoms valstybėms narėms laikytis šios direktyvos,
– priemonė nėra savavališka diskriminacijos priemonė,
– priemonė nesudaro užslėpto valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimo (ginčijamo sprendimo III punktas).
15 Vis dėlto Komisija pastebi, kad buvo įspėta apie surinktų sugrūsto stiklo nuotrupų rinkos prisotinimo ženklus. Todėl ji Belgijos Karalystei pasiūlė atidžiai stebėti stiklo rinką ir užtikrinti, kad surinkimo lygis Belgijoje neviršytų rinkos pajėgumų.
16 Ieškovė yra pagal Belgijos teisę įsteigta ne pelno siekianti asociacija, kuriai, remiantis bendradarbiavimo susitarimu, 1998 m. gruodžio 23 d. Tarpregioninės pakuočių komisijos sprendimu S‑C‑99/31116 dėl ne pelno siekiančios asociacijos FOST Plus, kuri yra pakuočių atliekų įstaiga, licencijos (1999 m. kovo 27 d. Moniteur belge, p. 10048, toliau – sprendimas dėl licencijos suteikimo) buvo suteikta licencija rinkti, perdirbti ir naudoti buitines atliekas. Ji už su ja sutartis sudariusius asmenis vykdo grąžinimo pareigą, nustatytą už buitinių atliekų pakuotes atsakingiems subjektams, ir dėl to imasi visų priemonių bendradarbiavimo susitarime nustatytiems atliekų naudojimo procentiniams dydžiams pasiekti.
Procesas ir šalių reikalavimai
17 2003 m. balandžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
18 2003 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu atsakovė, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo. 2003 m. spalio 6 d. ieškovė pateikė savo pastabas dėl šio prieštaravimo dėl priimtinumo. Pirmosios instancijos teismas šalims pasiūlė pateikti tam tikrus dokumentus ir atsakyti į klausimus dėl atsakovės pareikšto prieštaravimo dėl priimtinumo. Per nustatytus terminus šalys pateikė šiuos dokumentus ir atsakė į šiuos klausimus.
19 Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį,
– priteisti iš atsakovės bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas.
20 Atsakovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas.
Dėl teisės
21 Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, esant šalies prašymui, Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo, nepradėdamas bylos nagrinėjimo iš esmės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia priešingai, likusi proceso dalis vyksta žodžiu. Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas mano, kad, išnagrinėjus bylos medžiagą ir pateiktus dokumentus, bei šalių pateiktus atsakymus į joms užduotus klausimus, jam pakanka informacijos priimti sprendimą dėl atsakovės pateikto prašymo be žodinės proceso dalies.
Šalių argumentai
22 Atsakovė teigia, kad ieškinys nepriimtinas, nes ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškove.
23 Ieškovė mano, kad jos ieškinys priimtinas, nes, pirma, ginčijamas sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs (1962 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Confédération nationale des producteurs de fruits et légumes ir kiti prieš Tarybą, 16/62 ir 17/62, Rink. p. 901; 1963 m. liepos 15 d. Sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197), ir, subsidiariai, antra, kad ji neturi kitų veiksmingų teisinių apsaugos priemonių prieš ginčijamą sprendimą.
24 Dėl klausimo, ar ginčijamas sprendimas su ja tiesiogiai susijęs, ieškovė tvirtina, kad nėra jokios abejonės, jog Belgijos valdžios institucijos ketina įgyvendinti Komisijos patvirtintą peržiūrėtą bendradarbiavimo susitarimą. Šis Belgijos valdžios institucijų ketinimas, ieškovės teigimu, išaiškėja iš Sprendimu 1999/652 patvirtinto pirmojo bendradarbiavimo susitarimo įgyvendinimo, iš ginčijamo sprendimo parengiamųjų darbų ir iš pagrindinių susitarimų, kuriuos šiam tikslui sudarė Valonijos ir Flandrijos regionai.
25 Kalbant apie klausimą, ar ginčijamas sprendimas konkrečiai susijęs su ieškove, ši iš esmės remiasi penkiais argumentais, kurie patvirtina tam tikras ypatingas jos savybes ir faktines aplinkybes, kurios ją išskiria iš kitų asmenų.
26 Visų pirma, ieškovė teigia, kad ji yra vienintelė organizacija, kuriai buvo suteikta licencija rinkti, perdirbti ar apdoroti buitines pakuočių atliekas vietoj kitų už pakuotes atsakingų subjektų. Be to, ši licencija tik jai vienintelei, o ne kitiems galimiems už pakuotes atsakingiems subjektams nustato, pirma, įvairias pareigas, įskaitant išlaidų apskaitą, rinkimą, kvietimų pateikti pasiūlymus procedūros naudojimo pareigą ir, antra, narių įstojimo sąlygas, privalomą draudimą bei užstato pateikimą. Todėl ieškovė mano, kad ši licencija ir konkrečios jai nustatytos pareigos patvirtina jos ypatingumą, palyginti su kitais galimais už pakuotes atsakingais subjektais.
27 Šiuo atžvilgiu ieškovė primena, kad netgi darant prielaidą, jog ginčijamas spendimas yra bendrojo pobūdžio ir taikomas kitiems galimiems už pakuotes atsakingiems subjektams, ši aplinkybė neužkerta kelio tam, kad šis sprendimas turėtų kitokią įtaką ta dalimi, kuria jis su ja susijęs (žr. 2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T‑13/99, Rink. p. II‑3305, 84 punktą ir minėtą teismų praktiką).
28 Antra, ieškovė teigia, kad ji de facto yra vienintelė įmonė, kuri turės mokėti baudas, jeigu nesilaikys naujų normų, kurias Belgijos Karalystė priėmė po ginčijamo sprendimo priėmimo.
29 Šiuo atžvilgiu ji primena, kad pagal bendradarbiavimo susitarimo 30 straipsnio 2 dalį jai gali būti paskirta atitinkamai 20 000 BEF (500 eurų) arba 30 000 BEF (750 eurų) dydžio bauda už kiekvieną per bendradarbiavimo susitarime nustatytą terminą nepanaudotą arba neperdirbtą pakuočių atliekų toną.
30 Kadangi, ieškovės nuomone, Belgijoje esantys atliekų panaudojimo pajėgumai neleidžia pasiekti teisės aktų leidybos institucijų nustatytų naujų procentinių dydžių ir jos buitinių atliekų rinkos dalis užima 93 %, ji mano, kad kompetentingoms valdžios institucijoms yra gerokai lengviau iš jos reikalauti esminės visos baudų, kurios gali būti paskirtos, sumos dalies, negu ieškoti įmonių, kurios pačios bando laikytis atliekų naudojimo ir perdirbimo pareigų. Todėl ieškovė mano, kad ji yra vienintelė įmonė, kuriai de facto bus paskirta bauda, o tai ją pakankamai individualizuoja.
31 Be to, ieškovė teigia, kad, skirtingai nuo galimų įmonių, kurios pačios prisiima atsakomybę už pakuočių atliekų tvarkymą ir kurioms ši veikla yra tik papildomo pobūdžio, pakuočių atliekų naudojimas yra jos pagrindinė veikla. Todėl ji mano, kad ekonominis ir finansinis poveikis, kurį ji patirs dėl ginčijamo sprendimo, yra kur kas didesnis jai negu bet kuriam kitam už buitines pakuotes atsakingam subjektui. Tokia ypatinga ekonominė ir finansinė situacija ją taip pat išskiria iš kitų galimų už buitines atliekas atsakingų subjektų, o tai sudaro aplinkybę, į kurią atsižvelgiama teismų praktikoje, būtent 1986 m. balandžio 23 d. Sprendime Les Verts prieš Parlamentą (294/83, Rink. p. 1339) ir 1994 m. gegužės 18 d. Sprendime Codorniu prieš Tarybą (C‑309/89, Rink. p. I‑1853).
32 Trečia, ieškovė mano, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į su ja susijusias pareigas ir duomenis, o tai ypač ją individualizuoja.
33 Šiuo atžvilgiu ieškovė pažymi, kad pagrindiniai ir lemiami motyvai, dėl kurių buvo priimtas ginčijamas sprendimas, yra viešųjų pirkimų stiklo perdirbimui organizavimas (ginčijamo sprendimo II dalies b punktas). Tačiau šiuos viešuosius pirkimus turės įgyvendinti ir įgyvendins tik ji, kaip tai matyti iš Belgijos valdžios institucijų atsakymo į Komisijos klausimą ginčijamo sprendimo priėmimo procedūros metu. Be to, ieškovė mano, kad net jeigu būtų ir kitų už buitinių pakuočių atliekas atsakingų pakuočių subjektų, tai būtų fiziniai asmenys arba įmonės, kurios dėl to, kad nepatenka į „perkančiosios organizacijos“ apibrėžimą Europos direktyvų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje prasme, neprivalo organizuoti tokio pirkimo, nebent jos įpareigojamos jį atlikti kitu būdu, kaip yra pagal ieškovės licenciją.
34 Ieškovė taip pat mano, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu ji buvo ypač susijusi. Šiuo atžvilgiu ji remiasi keliomis dokumentų ištraukomis, iš kurių matyti, kad skirtingi Belgijos teisės aktų leidimo subjektai, kiek tai susiję su buitinėmis pakuočių atliekomis, atsižvelgė tik į ją. Be to, Komisijos bylos dokumentų, su kuriais jai buvo leista susipažinti, analizė rodo, kad Komisija rinko tik su ja susijusius duomenis.
35 Ketvirta, ieškovė mano: kadangi Komisija žinojo jos ypatingą situaciją, ji turėjo ją įtraukti į ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrą. Ieškovės teigimu, kai Komisija veikia pagal Direktyvos 94/62 6 straipsnio 6 dalį, ji negali pasitikėti tik valstybių narių pateikta informacija. Komisija pagal gero administravimo principą – netgi jeigu Direktyvoje 94/62 šis principas nėra aiškiai numatytas – tam tikromis aplinkybėmis siekdama nustatyti, ar informacija, kuria ji remiasi, yra teisinga, turi pareigą prašyti bent jau pagrindinių susijusių įmonių nuomonės. Šioje byloje ieškovė nurodo, kad tai nebuvo padaryta, o Komisijos surinkta informacija buvo susijusi tik su ja, ir tai, jos nuomone, įrodo, kad ji Komisijai yra ypatinga įmonė ir kad procedūra konkrečiai su jai susijusi.
36 Be to, iš į 2002 m. gegužės 15 d. Komisijos laišką Belgijos Karalystės pateikto atsakymo pirmo puslapio, būtent iš pirmos išnašos, matyti, kad kai kurie Belgijos Karalystės pateikti duomenys, susiję su buitinėmis pakuočių atliekomis, kuriais grindžiamas pranešimas apie peržiūrėto susitarimo projektą, yra susiję su ieškove.
37 Taigi, ieškovės teigimu, Komisija žinojo, kad ji yra „esminis subjektas“, galintis jai pateikti pagrindinę informaciją, tačiau vis dėlto su ja nesikonsultavo. Todėl ieškovė mano, kad jai reikia suteikti galimybę pareikšti ieškinį.
38 Galiausiai penkta, ieškovė mano, kad ginčijamas sprendimas konkrečiai su ja susijęs dėl 2003 m. birželio 10 d. Komisijai pateikto jos skundo prieš šį sprendimą. Šiame skunde ieškovė tvirtina, kad valstybės narės ir Komisija padarė kelias klaidas, dėl kurių šis sprendimas tapo nesuderinamas, visų pirma, su Direktyva 94/62.
39 Dėl veiksmingos teisinės apsaugos priemonės nebuvimo ieškovė mano, kad tokios priemonės buvimas turi būti EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos taikymo vertinimo kriterijus ir kad šiuo atveju ji neturi tokios veiksmingos teisinės apsaugos priemonės.
40 Grįsdama reikalingumą atsižvelgti į veiksmingą teisinės apsaugos priemonę, ieškovė remiasi 2002 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Jégo Quéré prieš Komisiją (T‑177/01, Rink. p. II‑2365) ir stebisi atmetimo motyvu, kuriuo Teisingumo Teismas rėmėsi 2002 m. liepos 25 d. Sprendime Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677), atsižvelgiant į praeityje įvykusius radikalius Teisingumo Teismo praktikos pokyčius (1990 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas HAG GF, C‑10/89, Rink. p. I‑3711; 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Keck ir Mithouard, C‑267/91 ir C‑268/91, Rink. p. I‑6097). Taip pat ji remiasi Sutartimi dėl Konstitucijos Europai, kuri, jos nuomone, patvirtina Europos politikos vadovų siekį išplėsti šiuo metu galiojančio EB 230 straipsnio 4 dalies taikymo sritį ir kuri Pirmosios instancijos teismui yra pagrindinė EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos aiškinimo gairė.
41 Šioje byloje, ieškovės nuomone, veiksmingos teisinės apsaugos priemonės nebuvimas kyla iš to, kad pagal Belgijos teisės sistemą regionų teisės aktai, patvirtinantys bendradarbiavimo susitarimą, gali būti apskųsti tik Belgijos arbitražiniam teismui ir todėl, remiantis tik lygybės principo pažeidimu, taisyklių, susijusių su kompetencijos padalijimu, ir Belgijos konstitucijos II dalies nuostatų pažeidimu.
42 Todėl ieškovė mano, kad ji pagal Belgijos teisės sistemą neturi teisės pareikšti ieškinio, kurio pagrindu būtų panaikintas galimas Europos teisės pažeidimas, padarytas bendradarbiavimo susitarimą perkeliančiais regionų teisės aktais arba ginčijamu sprendimu. Todėl ginčijamo sprendimo galiojimas gali būti ginčijamas tik tuo atveju, jeigu ieškovė bus iškviesta į teismą jai ginčijant baudą, paskirtą už regiono teisės nuostatų, nustatančių naujus pakuočių atliekų naudojimo dydžius, pažeidimą. Be to, tik Belgijos kasacijos teismas, esantis aukščiausia instancija šioje byloje, bus įpareigotas Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą. Tai truktų mažiausiai penkerius metus, per kuriuos ieškovei išliktų šios baudos našta ir nebūtų teisinio saugumo dėl atliekų naudojimo dydžių galiojimo. Todėl ieškovė mano, kad tokia situacija nesuderinama su veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimu.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
43 Pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali <...> pateikti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs“.
44 Ieškovė siekia, kad būtų panaikintas ginčijamo sprendimo, patvirtinančio Belgijos Karalystės praneštą priemonę, kuria siekiama nustatyti pakuočių atliekų naudojimo ir perdirbimo dydžius, viršijančius Direktyvos 94/62 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytus tikslus, 1 straipsnis.
45 Direktyva 94/62, kuria siekiama suderinti pakuočių ir jų atliekų tvarkymo nacionalines priemones, taikoma visoms valstybėms narėms, siekiant, kad jų kompetentingos institucijos priimtų visuotinai visiems atitinkamiems ūkio subjektams taikomus teisės aktus. Ji 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktais valstybes nares įpareigoja ne vėliau kaip iki 2001 m. birželio 30 d. panaudoti mažiausiai 50 % ir daugiausia 65 % pakuočių atliekų svorio ir, laikantis šių bendrųjų tikslų bei tų pačių terminų, perdirbti mažiausiai 25 % ir daugiausia 45 % viso pakuočių medžiagų svorio pakuočių atliekose, kiekvienai pakuočių medžiagai tenkant mažiausiai po 15 %. Todėl ši direktyva abstrakčiai ir objektyviai nustato bendrą tvarką pakuočių atliekų ir pakuočių naudojimo srityje.
46 Pagal direktyvos 6 straipsnio 6 dalį Komisija gali patvirtinti valstybės narės aukšto aplinkosaugos lygio siekiamas priemones su sąlyga, kad šios priemonės neiškraipo vidaus rinkos, netrukdo kitoms valstybėms narėms laikytis šios direktyvos, nėra savavališka diskriminacinė priemonė ar užslėptas prekybos tarp valstybių narių suvaržymas.
47 Šios leidžiančios nukrypti nuo bendros tvarkos nuostatos, kurios sudaro pagal Direktyvos 94/62 6 straipsnio 6 dalį priimtus Komisijos patvirtinančius sprendimus, yra direktyvos bendrosios nuostatos, nes jos taikomos abstrakčiai, neapibrėžtoms asmenų kategorijoms ir objektyviai apibrėžtoms aplinkybėms (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Abertal ir kiti prieš Komisiją, C‑213/91, Rink. p. I‑3177, 19 punktą; 2000 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Fédération nationale d’agriculture biologique des régions de France ir kiti prieš Tarybą, T‑ 268/99, Rink. p. II‑2893, patvirtintos 2001 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo nutartimi Fédération nationale d’agriculture biologique des régions de France ir kiti prieš Tarybą, C‑345/00 P, Rink. p. I‑3811, 37 ir 38 punktus; 2003 m. lapkričio 28 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Schmoldt ir kiti prieš Komisiją, T‑264/03 R, Rink. p. II–0000, 64 punktą). Todėl ginčijamas sprendimas turi būti laikomas visuotinai taikomu teisės aktu.
48 Tačiau reikia išnagrinėti, ar nepaisant to, kad ginčijamas sprendimas visuotinai taikomas, vis dėlto ieškovė gali būti laikoma tiesiogiai ir konkrečiai susijusia su ginčijamu sprendimu. Iš tikrųjų iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad nuostatos visuotinis taikymas neužkerta kelio tam, jog tam tikras suinteresuotas ūkio subjektas būtų tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs (šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Extramet Industrine prieš Tarybą, C‑358/89, Rink. p. I‑2501, 13 ir 14 punktus; sprendimo Codorniu prieš Tarybą 31c ir 19 punktus; 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą, C‑451/98, Rink. p. I‑8949, 46 punktą; 2001 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Emesa Sugar prieš Tarybą, T‑43/98, Rink. p. II‑3519, 47 punktą).
49 Dėl klausimo, ar ieškovė yra konkrečiai susijusi EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme, primintina, kad pagal po sprendimo Plaumann prieš Komisiją, nurodyto 23c punkte, neseniai pakartotą teismų praktiką fizinis ar juridinis asmuo gali remtis tuo, kad teisės aktas konkrečiai su juo susijęs, tik jeigu jis jį paveikia dėl ypatingų jo savybių arba faktinių aplinkybių, kurios jį išskiria iš kitų asmenų ir taip individualizuoja analogiškai asmeniui, kuriam šis aktas yra skirtas (2004 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, C‑263/02 P, Rink. p. I–0000, 45 punktas).
50 Šiuo atžvilgiu ieškovė visų pirma teigia, kad ji yra vienintelis subjektas, turintis licenciją naudoti buitines pakuočių atliekas ir kad pagal šią licenciją ji vienintelė, kuriai taikomos įvairios pareigos.
51 Vis dėlto ši aplinkybė neindividualizuoja ieškovės 49 punkte minėtos teismų praktikos prasme. Iš tikrųjų, kadangi ginčijamas sprendimas patvirtina, kad Belgijos Karalystė siekia daugiau nei Direktyvos 94/62 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytų atliekų naudojimo ir perdirbimo tikslų, taikomų visoms pakuočių atliekoms ir atliekų medžiagoms, šis sprendimas ypač nepaveikia buitinių pakuočių atliekų apdorojimo įmonių, kurioms Belgijos valdžios institucijos suteikė licenciją.
52 Ginčijamas sprendimas susijęs su ieškove tik dėl jos objektyvios savybės, t. y. dėl to, kad ji yra pakuočių sektoriuje veikiantis ūkio subjektas, kaip ir bet kuris kitas ūkio subjektas, faktiškai ar potencialiai esantis tokioje pačioje situacijoje (šiuo klausimu žr. 47 punkte nurodyto sprendimo Abertal ir kiti prieš Komisiją 20 punktą ir 2003 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DOW AgroSciences prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑45/02, Rink. p. II 1973, 43 punktą).
53 Antra, ieškovė iš esmės mano, kad ji yra vienintelė įmonė, kuri po ginčijamo sprendimo de facto turės mokėti didelę baudą.
54 Šiuo atveju visų pirma pastebėtina, kad bendradarbiavimo susitarimo 30 straipsnio 2 dalis numato tik galimybę paskirti administracinę baudą ir kad ji taikoma visiems už pakuotes atsakingiems subjektams ar licenciją turinčioms įstaigoms, kurie per nustatytus terminus nepasiekia nustatytų procentinių dydžių. Taigi bendradarbiavimo susitarimo 30 straipsnio 2 dalyje numatyta bauda taikoma ne tik ieškovei; be to, tai pati ieškovė netiesiogiai pripažino nurodžiusi, jog „baudos poveikis jai yra visiškai skirtingas nuo to, kurį patiria bet kuris kitas galimas už pakuočių atliekas atsakingas subjektas“.
55 Galiausia ieškovės užimama didelė buitinių pakuočių rinkos dalis, aplinkybė, kad jos pagrindinė veikla yra buitinių pakuočių atliekų rinkimas ir naudojimas, ir tai, jog todėl galimos baudos suma ir tikimybė yra gerokai didesnė nei kitiems ūkio subjektams, nereiškia, kad ginčijamas sprendimas su ja konkrečiai susijęs. Iš tikrųjų pagal teismų praktiką vien ekonominių pasekmių, kurias ieškovė tariamai patyrė dėl ginčijamos nuostatos, net jeigu teisės akto leidėjas apie jas būtų žinojęs, nepakanka, kad visuotinai taikoma norma konkrečiai būtų su ja susijusi (šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartes Federación de Cofradías de Pescadores de Guipúzcoa ir kiti prieš Tarybą, C‑300/00 P(R), Rink. p. I‑8797, 39 ir 41 punktus). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, jog visuotinai taikomas teisės aktas gali turėti konkrečių skirtingų pasekmių skirtingiems teisės subjektams, kuriems jis taikomas, jų neišskiria iš visų kitų atitinkamų ūkio subjektų, jei šis aktas taikomas objektyviai apibrėžtoms aplinkybėms (šiuo klausimu žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo nutarties Sveriges Betodlares ir Henrikon prieš Komisiją, C‑409/96 P, Rink. p. I‑7531, 37 punktą ir 1998 m. gruodžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Sadam Zuccherifici ir kiti prieš Tarybą, T‑39/98, Rink. p. II‑4207, patvirtintos 2001 m. gegužės 31 d. Teisingumo Teismo sprendimu Sadam Zuccherifici ir kiti prieš Tarybą, C‑41/99 P, Rink. p. I‑4239, 22 punktą). Taigi, kaip buvo pažymėta 47 punkte, ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas teisės aktas dėl to, kad jis taikomas abstrakčiai, neapibrėžtoms asmenų kategorijoms ir objektyviai apibrėžtoms aplinkybėms.
56 Galiausia dėl to, kad remiamasi 31 punkte nurodytais sprendimais Les Verts prieš Parlamentą ir Codorniu prieš Tarybą, kaip patvirtinančiais, jog Teisingumo Teismas vertindamas, ar ieškovai yra konkrečiai susiję, rėmėsi ekonominiu ir finansiniu kriterijumi, pažymėtina, jog šios bylos aplinkybės skiriasi nuo bylų, kuriose buvo priimti šie sprendimai.
57 Skirtingai nuo 31 punkte nurodyto sprendimo Codorniu prieš Tarybą, kuriame visuotinai taikoma nuostata trukdė ieškinį pateikusiai bendrovei naudoti seniai įregistruotą ir naudojamą savo prekių ženklą, šioje byloje ieškovės licencija suteikia jai leidimą vietoj už buitines pakuotes atsakingų subjektų vykdyti pakuočių atliekų naudojimo pareigas, nustatytas regionų teisės aktais (bendradarbiavimo susitarimo 1 straipsnio 22 punktas). Be to, šis leidimas, kuris buvo suteiktas tik penkerių metų laikotarpiui, prasidedančiam nuo 1999 m. sausio 1 d. (bendradarbiavimo susitarimo 10 straipsnio 4 dalis ir sprendimo dėl licencijos suteikimo 24 straipsnis), ir kuris laikomas kartu su tiek ieškovei, tiek kitiems už pakuotes atsakingiems subjektams nustatytomis pareigomis, nesuteikia teisės taikyti konkretaus atliekų naudojimo dydžio. Iš tikrųjų bendradarbiavimo susitarimo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktas nurodo, kad Tarpregioninės pakuočių komisijos sprendimus priimanti institucija bet kuriuo metu dėl bendro intereso priežasčių gali pakeisti licencijoje numatytas veikos vykdymo sąlygas. Todėl ieškovės situacija skiriasi nuo ieškovės byloje, kurioje buvo priimtas 31 punkte nurodytas sprendimas Codorniu prieš Tarybą, taigi ieškovė negali remtis šia teismų praktika.
58 Šios bylos faktinės aplinkybės taip pat skiriasi nuo 31 punkte nurodyto sprendimo Les Verts prieš Parlamentą aplinkybių. Be esminio aplinkybių skirtumo, susijusio su šalimis ir institucijomis šioje byloje, Pirmosios instancijos teismas pažymi skirtumo tarp ieškovės ir kitų už pakuotes atsakingų subjektų situacijų nebuvimą ginčijamo sprendimo atžvilgiu. Iš tikrųjų byloje Les Verts kai kurios politinės grupės dalyvavo priimant Europos Parlamento sprendimą, susijusį su jai nustatytu požiūriu ir požiūriu, kuris buvo nustatytas su jomis konkuruojančioms grupėms, kurioms nebuvo atstovaujama Parlamente. Tuo atveju jos buvo identifikuojamos, todėl konkrečiai susijusios, ir todėl joms buvo suteikta didesnė teisinė apsauga, palyginti su neatstovautomis konkuruojančiomis politinėmis grupėmis (31 punkte nurodyto sprendimo Les Verts prieš Parlamentą 36 punktas). Tačiau šioje byloje kiti už pakuotes atsakingi subjektai, kaip ir ieškovė (žr. 63 ir paskesnius punktus), nedalyvavo priimant sprendimą, susijusį su joms bei ieškovei nustatytais požiūriais. Todėl šioje byloje kitiems už pakuotes atsakingiems subjektams tuo atžvilgiu nebuvo suteikta didesnė teisinė apsauga nei ta, kuri buvo suteikta ieškovei. Taigi šiuo sprendimu ieškovė negali remtis, siekdama pagrįsti tai, kad ginčijamas sprendimas konkrečiai ją paveikia.
59 Trečia, ieškovė, grįsdama tai, kad ji konkrečiai susijusi, nurodo, jog Komisija ginčijamą sprendimą grindė viešaisiais pirkimais, kuriuose dalyvavo tik ieškovė, ir tik iš ieškovės kilusiais bei su ja susijusiais duomenimis apie buitines atliekas.
60 Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas visų pirma pastebi, kad ginčijamame sprendime Komisija, nustatydama priemonių, apie kuriais buvo pranešta, pobūdį, iš tikrųjų atsižvelgė į viešųjų pirkimų buvimą (ginčijamo sprendimo II skyriaus a ir b punktai) ir į tai, kad pagal sprendimą dėl licencijos suteikimo ieškovė sutartis dėl perdirbimo turi skirti kvietimų teikti pasiūlymus procedūromis (sprendimo dėl licencijų suteikimo 8–11 straipsniai). Be to, tapo aišku, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į ieškovės duomenis.
61 Tačiau pagal teismų praktiką tai, jog Komisija savo sprendimą grindė tik ieškovei būdingomis pareigomis ir su ja susijusiais duomenimis, pakankamai ją individualizuoja tik su sąlyga, kad atsižvelgimas į jos padėtį kyla iš atitinkamų teisės aktų. Tai būtų visų pirma tuo atveju, jeigu pagal tam tikras nuostatas Komisija turėtų pareigą atsižvelgti į teisės akto, kurį ji ketina priimti, pasekmes tam tikrų asmenų padėčiai, jeigu ši aplinkybė galėtų juos individualizuoti (šiuo klausimu žr. 1985 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Piraiki-Patraiki ir kiti prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 21 ir 28–31 punktus; 1990 m. sausio 26 d. Sprendimo Sofrimport prieš Komisiją, C‑152/88, Rink. p. I‑2477, 11 punktą; 1999 m. vasario 11 d. Sprendimo Antillean Rice Mills ir kiti prieš Komisiją, C‑390/95 P, Rink. p. I‑769, 25–28 punktus; 1995 m. vasario 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Antillean Rice Mills ir kiti prieš Komisiją, T‑480/93 ir T‑483/93, Rink. p. II‑2305, 67 punktą; 2002 m. sausio 17 d. Sprendimo Rica Foods prieš Komisiją, T‑47/00, Rink. p. II‑113, 41 punktą). Antra vertus, tai būtų ir tuo atveju, jeigu atitinkamos nuostatos numatytų suinteresuotojo asmens teisę dalyvauti ikiteisminėje procedūroje (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Büchel prieš Tarybą ir Komisiją, T‑74/97 ir T‑75/97, Rink. p. II‑3067, 58 punktą).
62 Dėl ypatingos situacijos buvimo, į kurį reikia atsižvelgti ginčijamo sprendimo priėmimo metu, Pirmosios instancijos teismas pastebi, kad Direktyvos 94/62 6 straipsnio 6 dalis įpareigoja, visų pirma, valstybes nares, kurios ketina siekti aukštesnio negu nurodyta 1 dalies a ir b punktuose aplinkosaugos lygio, pranešti Komisijai ir, antra, Komisiją tas priemones patvirtinti kartu su valstybėmis narėmis patikrinus, ar prašančios valstybės narės turi atitinkamus atliekų naudojimo ir perdirbimo pajėgumus, ar šios priemonės neiškraipo vidaus rinkos, netrukdo kitoms valstybėms narėms laikytis šios direktyvos ir nėra savavališka diskriminacinė priemonė ar užslėptas prekybos tarp valstybių narių suvaržymas.
63 Ši Komisijos pareiga tikrinti reiškia atsižvelgimą tik į visumą duomenų, susijusių su pakuočių atliekų perdirbimu ir naudojimu valstybiniu ir tarpvalstybiniu mastu, o ne į konkrečią buitinių pakuočių atliekų perdirbimo ir naudojimo srityje veikiančios įmonės padėtį. Be to, Direktyvos 94/62 6 straipsnio 6 dalis aiškiai numato, kad šis patikrinimas atliekamas kartu su kitomis valstybėmis narėmis. Tai reiškia, kad Komisija neturi konsultuotis tiesiogiai su ūkio subjektais ar ypač su tam tikrais ūkio subjektais.
64 Taigi konstatuotina, kad Direktyvos 94/62 straipsnio 6 dalis nenustato Komisijai pareigos atsižvelgti į individualių įmonių, kokia yra ieškovė, ypatingą situaciją, kai ji tvirtina priemones, nukrypstančias nuo šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytų tikslų.
65 Be to, nei Direktyvos 94/62 16 ir 21 straipsniai, numatantys atitinkamai pranešimo procedūrą ir komiteto dalyvavimą, kurių pagalba vyksta Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimas, nei kitos Direktyvos 94/62 nuostatos nenustato tokios pareigos Komisijai. Todėl ieškovė negali remtis tuo, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, turėjo atsižvelgti į jos ypatingą situaciją.
66 Dėl teisės dalyvauti procedūroje, iš to kas išdėstyta, darytina išvada, kad jokia procedūros taisyklė, susijusi su suinteresuotųjų įmonių dalyvavimu administracinėje procedūroje, nėra numatyta. Beje, ieškovė atsitiktinai tai pripažįsta nusprendusi, kad nors direktyva aiškiai nenumato konsultavimosi pareigos, tokia pareiga turėtų egzistuoti remiantis gero administravimo pareiga.
67 Be to, bet kuriuo atveju ieškovė neįrodo, kad ji de facto tiesiogiai dalyvavo Komisijos procedūroje. Darytina išvada, kad net jeigu tokia teisė ir buvo prireikus grindžiama gero administravimo pareiga arba konkrečia nuostata, pavyzdžiui, antidempingo srityje, ieškovė negali tuo remtis ja nepasinaudojusi (1985 m. kovo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Timex prieš Tarybą ir Komisiją, 264/82, Rink. p. 849, 13–16 punktai ir 1996 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sinochem Heilongjiang prieš Tarybą, T‑161/94, Rink. p. II‑695, 47 punktas).
68 Todėl tai, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į su ieškove susijusius duomenis ir pareigas, ieškovės neindividualizuoja.
69 Ketvirta, ieškovė mano: kadangi ji buvo vienas iš Komisijai pateiktos informacijos šaltinių, o ši pagal gero administravimo principą, taikydama Direktyvos 94/62 6 straipsnio 6 dalyje numatytą procedūrą, turi pareigą patikrinti valstybių narių pateiktą informaciją, tai, siekdama nustatyti valstybių narių pateiktos informacijos teisingumą, Komisija turėjo paprašyti jos nuomonės. Todėl ieškovė mano, kad tuo remiantis ginčijamas sprendimas su ja konkrečiai susijęs.
70 Primintina, kad be to, jog ieškovė neturi teisės dalyvauti nagrinėjamoje procedūroje (žr. 66 punktą), pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką nei visuotinai taikomų teisės aktų rengimo procesas, nei patys visuotinai taikomi teisės aktai, esantys visuotinai taikomomis priemonėmis, pagal bendruosius Bendrijos teisės principus nereikalauja paveiktų asmenų dalyvavimo, nebent yra aiški nuostata šioje srityje, nes jų interesams atstovauja politinės institucijos, kurios privalo priimti tokius teisės aktus (šiuo klausimu žr. 1997 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Federolio prieš Komisiją, T‑122/96, Rink. p. II‑1559, 75 punktą; 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Molkerei Großbraunshain ir Bene Nahrungsmittel prieš Komisiją, T‑109/97, Rink. p. II‑3533, patvirtinto 2000 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo nutartimi Molkerei Großbraunshain ir Bene Nahrungsmittel prieš Komisiją, C‑447/98 P, Rink. p. I‑9097, 60 punktą; 1999 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CSR Pampryl prieš Komisiją, T‑114/99, Rink. p. II‑3331, 50 punktą).
71 Šiuo atveju ginčijamas teisės aktas yra visuotinai taikomas (žr. 47 punktą), o gero administravimo pareiga, kuria remiamasi, yra bendras teisės principas. Pagal minėtą teismų praktiką šis principas nereikalauja paveiktų asmenų dalyvavimo tokio teisės akto rengimo metu. Todėl teisės aktų leidėjui nenustačius aiškios nuostatos, ieškovė negali teigti, kad remiantis gero administravimo principu atsiranda procedūrinė teisė, kuri gali pagrįsti teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.
72 Penkta, ieškovė tvirtina, jog skundo pateikimas yra aplinkybė, patvirtinanti, kad ji konkrečiai susijusi. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad šis skundas buvo pateiktas 2003 m. birželio 10 d., t. y. daugiau nei po keturių mėnesių po ginčijamo sprendimo priėmimo ir netgi praleidus nustatytą terminą pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnio penktąją pastraipą. Be to, remiantis šiuo argumentavimu, toks skundas turi būti vertinamas pagal savo paties vertę, nes jis neturi jokio ryšio su šiuo teisminiu procesu. Iš tikrųjų, be to, kad šis skundas nebuvo susijęs su ginčijamo sprendimo priėmimu, jo pateikimas Komisijai po sprendimo priėmimo neturi jokios įtakos skundą pateikusio asmens savybėms EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos atžvilgiu, nagrinėjant ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo. Kadangi nėra jokios nuostatos, numatančios tokį skundą ikiteisminės procedūros metu, EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos priimtinumo sąlygos vertinamos nepriklausomai nuo bet kokio skundo, kuris Komisijai buvo pateiktas po ginčijamo sprendimo priėmimo. Todėl šis argumentas yra visiškai netinkamas.
73 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė nelaikytina konkrečiai susijusi EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.
74 Tačiau dar reikia išnagrinėti, ar, kaip teigia ieškovė, ši išvada neturi būti užginčyta remiantis veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimu.
75 Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 40 punkte nurodytame sprendime Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (40 punktas) ir 49 punkte nurodytame sprendime Komisija prieš Jégo-Quéré (30 punktas), EB sutartis, pirma, 230 ir 240 straipsniais ir, antra, 234 straipsniu įtvirtino užbaigtą teisės gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, skirtą užtikrinti institucijų teisės aktų teisėtumo kontrolę, kurią turi atlikti Bendrijos teismas (šiuo klausimu taip pat žr. 31 punkte nurodyto sprendimo Les Verts prieš Parlamentą 23 punktą). Pagal šią sistemą fiziniai ar juridiniai asmenys, negalintys tiesiogiai apskųsti Bendrijos aktų dėl EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytų priimtinumo sąlygų, turi galimybę atitinkamais atvejais netiesiogiai užginčyti šių aktų galiojimą Bendrijos teisme pagal 241 straipsnį arba nacionaliniuose teismuose ir prašyti pastaruosius, turint omenyje, kad jie neturi teisės priimti sprendimo dėl tokių aktų negaliojimo (1987 m. spalio 22 Sprendimo Foto-Frost, Rink. p. 4199, 20 punktas), kreiptis šiuo klausimu į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
76 Be to, Teisingumo Teismo nuomone, valstybės narės turi nustatyti išsamią teisių gynimo priemonių ir procedūrų, leidžiančių užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę apsaugą, sistemą (40 punkte nurodyto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 41 punktas ir 49 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, 31 punktas). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad EB 230 straipsnyje nustatytų priimtinumo taisyklių aiškinimas, pagal kurį ieškinys dėl panaikinimo turi būti laikomas priimtinu, jeigu Bendrijos teismui išnagrinėjus nacionalines proceso taisykles įrodoma, jog pagal jas asmuo neturi teisės pareikšti ieškinio, leidžiančio užginčyti ginčijamo Bendrijos teisės akto galiojimą, yra nepriimtinas. Bendrijos teisme negalima pareikšti tiesioginio ieškinio dėl panaikinimo, net jeigu Bendrijos teismui konkrečiai išnagrinėjus nacionalines proceso taisykles būtų galima įrodyti, kad pagal jas asmuo neturi teisės pareikšti ieškinio, leidžiančio užginčyti ginčijamo Bendrijos teisės akto galiojimą (2003 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo nutarties Bactria prieš Komisiją, C‑258/02 P, Rink. p. I–0000, 58 punktas). Iš tikrųjų tokia sistema reikalautų, kad Bendrijos teismas kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėtų ir aiškintų nacionalinę procesinę teisę, o tai viršytų jo kompetenciją Bendrijos teisės aktų teisėtumo kontrolės srityje (40 punkte nurodyto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 43 punktas ir 49 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Jégo Quéré 33 ir 34 punktai).
77 Galiausia bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas aiškiai nustatė (40 punkte nurodyto sprendimo Uniónde Pequeños Agricultores prieš Tarybą 44 punktas ir 49 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Jégo Quéré 36 punktas), kad, nors tiesa, jog EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatyta individualaus intereso sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės apsaugos principą (šiuo klausimu žr. 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18 punktą) ir įvairias aplinkybes, galinčias individualizuoti ieškovą, toks aiškinimas negalėtų panaikinti Sutartyje aiškiai numatytos nagrinėjamos sąlygos, neišplėsdamas šia Sutartimi Bendrijos teismams suteiktos kompetencijos.
78 Be to, jeigu būtų įmanoma numatyti kitą nei pirminėje sutartyje įtvirtintą visuotinai taikomų Bendrijos aktų teisėtumo kontrolės sistemą, kurios principai niekada iš esmės nebuvo pasikeitę, Teisingumo Teismo nuomone, prireikus valstybės narės turėtų pakeisti šiuo metu galiojančią sistemą pagal ES sutarties 48 straipsnį (40 punkte nurodyto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 45 punktas).
79 Ieškovė stebisi, kad Teisingumo Teismas atmetimą grindė tokiu motyvu, nes praeityje įvyko radikalių Teisingumo Teismo praktikos pokyčių. Be to, ji mano, kad Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektas yra pagrindinė EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos aiškinimo gairė.
80 Dėl praeityje įvykusių radikalių Teisingumo Teismo praktikos pokyčių kai kuriose srityse pakanka konstatuoti, kad šiuo atveju tokio pokyčio nebuvo ir kad pagal EB 225 straipsnį ir Teisingumo Teismo statutą Pirmosios instancijos teismas neturi pareikšti nuomonės dėl Teisingumo Teismo sprendimo pagrįstumo.
81 Dėl Sutarties dėl Konstitucijos Europai pažymėtina, kad ši sutartis dar neįsigaliojo. Todėl Pirmosios instancijos teismas neįpareigotas dėl šios Sutarties arba Europos politikos vadovų, kurie ja vadovaujasi, siekių.
82 Taigi, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, ieškovė negali teisėtai remtis tuo, kad jai bus atimta teisė pareikšti ieškinį, jeigu ieškinys dėl panaikinimo bus paskelbtas nepriimtinu.
83 Užtat atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimas nepaneigia išvados, pagal kurią ieškovė nėra konkrečiai susijusi EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme. Kadangi ieškovė nepatenkina vienos iš EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos sąlygų, šis ieškinys atmestinas kaip nepriimtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
84 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį kiekviena pralaimėjusi šalis padengia bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ieškovė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Ieškovė padengia savo ir atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2005 m. vasario 16 d. Liuksemburge.
Kancleris
Pirmininkas
H. Jung
J. Azizi
* Proceso kalba: olandų.
Top