Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) nutartis 2005 m. vasario 28 d. Elisabeth von Pezold prieš Europos Bendrijų Komisiją. EŽŪOG

Byla T‑108/03

Elisabeth von Pezold

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„EŽŪOG – Miškininkystė – Sprendimas patvirtinti kaimo plėtros programavimo dokumentą – Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ir juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Nekompetencija – Nepriimtinumas“

2005 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) nutartis II‑0000

Nutarties santrauka

1.     Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai arba juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Sprendimas dėl kaimo plėtros programavimo dokumento patvirtinimo – Nuostata, ribojanti pagalbą miškininkystei – Miško paskirties žemės eksploatuotojo ieškinys – Nepriimtinumas

(EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)

2.     Europos Bendrijos – Teisminė institucijų aktų teisėtumo kontrolė – Visuotinio taikymo aktai – Būtinybė fiziniams ar juridiniams asmenims pareikšti prieštaravimą dėl teisėtumo ar prašyti pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo įvertinimo – Valstybių narių pareiga nustatyti išsamią teisių gynimo priemonių sistemą, leidžiančią užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę apsaugą

(EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa, EB 234 ir 241 straipsniai)

3.     Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai arba juridiniai asmenys – Tariamas teisių gynimo priemonių nebuvimas – Poveikio teisių gynimo priemonių sistemai ir ieškinių dėl panaikinimo priimtinumo sąlygoms nebuvimas – Sąlygos dėl būtinybės būti konkrečiai susijusiais aiškinimas „contra legem“ – Nepriimtinumas

(EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)

1.     Miško paskirties žemės eksploatuotojas nėra konkrečiai susijęs su Komisijos sprendimu, kuris kaimo plėtros plano pagrindu patvirtina valstybės narės jai pateiktą programavimo dokumentą ir kuris yra skirtas tik šiai valstybei narei. Šiame Komisijos pagal Reglamento Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai 44 straipsnio 2 dalį patvirtintame programavimo dokumente įtvirtintą pagalbą miškininkystei ribojanti nuostata laikoma bendro pobūdžio priemone, kuri taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir turi teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai nustatytoms asmenų kategorijoms. Iš tikrųjų aplinkybės, kad aktas ekonominiu požiūriu labiau paveiktų tam tikrus ūkio subjektus nei jų konkurentus, nepakanka tam, kad jie būtų laikomi konkrečiai susijusiais su šiuo aktu. Galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar juos apibrėžti, visiškai nereiškia, kad šie subjektai turi būti laikomi konkrečiai susijusiais su šia priemone, todėl akivaizdu, kad šis taikymas vykdomas pagal objektyvią teisinę situaciją ar remiantis faktu, apibrėžtu nagrinėjamame akte.

(žr. 36, 43, 45–46, 49 punktus)

2.     EB 230 ir 241 straipsniai, viena vertus, ir EB 234 straipsnis, kita vertus, įtvirtina išsamią teisminės gynybos priemonių ir procedūrų sistemą, skirtą užtikrinti institucijų teisės aktų teisėtumo priežiūrą, kurią turi atlikti Bendrijos teismas. Šioje sistemoje fiziniai ar juridiniai asmenys, negalintys tiesiogiai apskųsti visuotinio taikymo Bendrijos teisės aktų dėl EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytų priimtinumo sąlygų, turi galimybę atitinkamais atvejais netiesiogiai užginčyti šių aktų galiojimą Bendrijos teisme pagal EB 241 straipsnį arba nacionaliniuose teismuose ir prašyti pastarųjų, turint omenyje, kad jie neturi teisės priimti sprendimo dėl tokių aktų negaliojimo, kreiptis šiuo klausimu į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

(žr. 51–52 punktus)

3.     Teisė į veiksmingą teisminę gynybą negali lemti tokio EB 230 straipsnio aiškinimo, pagal kurį ieškinys dėl panaikinimo turėtų būti pripažintas priimtinu, jei po Bendrijos teismo atlikto konkretaus nacionalinių procesinių taisyklių nagrinėjimo būtų įrodyta, kad privatiems asmenims jos nesuteikia teisės pareikšti ieškinio, leidžiančio užginčyti ginčijamo Bendrijos teisės akto galiojimą. Iš esmės tokia sistema reikalautų, kad Bendrijos teismas kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėtų ir aiškintų nacionalinę procesinę teisę, o tai viršytų jo kompetenciją Bendrijos teisės aktų teisėtumo priežiūros srityje. Jeigu konkretaus suinteresuotumo sąlyga, nustatyta EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje, turi būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos principą ir įvairias aplinkybes, galinčias individualizuoti ieškovą, toks aiškinimas negalėtų panaikinti Sutartyje aiškiai numatytos nagrinėjamos sąlygos neišplėsdamas šia Sutartimi Bendrijos teismams suteiktos kompetencijos.

(žr. 52–53 punktus)

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) NUTARTIS

2005 m. vasario 28 d.(*)

„EŽŪOG – Miškininkystė – Sprendimas patvirtinti kaimo plėtros programavimo dokumentą – Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ir juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Nekompetentingumas – Nepriimtinumas“

Byloje T‑108/03

Elisabeth von Pezold, gyvenanti Pöls (Austrija), atstovaujama advokato R. von Pezold,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą G. Braun, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2000 m. liepos 14 d. Komisijos sprendimą dėl Austrijos Respublikos kaimo plėtros 2000–2006 m. programavimo dokumento patvirtinimo

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija) ,

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Jaeger, teisėjai V. Tiili ir O. Czúcz,

kancleris H. Jung,

priima šią

Nutartį

 Teisinis pagrindas

1       1999 m. gegužės 17 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiantį bei panaikinantį tam tikrus reglamentus (OL L 160, p. 80).

2       Šio Reglamento II antraštinės dalies VIII skyrius patikslina skirtingas paramos priemones ir jų suteikimo sąlygas miškininkystės sektoriuje.

3       Reglamento Nr. 1257/1999 29 straipsnio 1 dalis nustato:

„Parama miškininkystei yra skirta kaimo vietovėse esančių miškų ekonominėms, ekologinėms ir socialinėms funkcijoms išsaugoti ir plėtoti.“

4       To paties Reglamento 30 straipsnio 1 dalies antra įtrauka numato, kad „parama miškininkystei yra susijusi su <...> investicijomis į miškus, kuriomis siekiama gerokai padidinti jų ekonominę, ekologinę ar socialinę vertę.“

5       Pagal minėto Reglamento 37 straipsnio 1 dalį:

„Parama kaimo plėtrai skiriama tik toms priemonėms, kurios atitinka Bendrijos teisę.“

6       Reglamento Nr. 1257/1999 37 straipsnio 4 dalis numato:

„Valstybės narės gali nustatyti papildomas ar griežtesnes sąlygas skirti Bendrijos paramą kaimo plėtrai, jeigu tokios sąlygos atitinka šiame Reglamente nustatytus tikslus ir reikalavimus.“

7       Pagal šio Reglamento 39 straipsnio 2 dalį:

„Į valstybių narių pateiktus kaimo plėtros planus įtraukiamas numatytų paramos priemonių suderinamumo ir nuoseklumo įvertinimas ir nurodomos priemonės, kurių buvo imtasi suderinamumui ir nuoseklumui užtikrinti.“

8       Be to Reglamento Nr. 1257/1999 41 straipsnio 1 dalis nustato:

„Kaimo plėtros planai yra rengiami optimaliausiai geografinei teritorijai. Juos rengia valstybės narės paskirtos kompetentingos institucijos, o valstybė narė, pasikonsultavusi su atitinkamo teritorinio lygio kompetentingomis institucijomis ir organizacijomis, planą pateikia Komisijai.“

9       Pagaliau pagal šio Reglamento 44 straipsnio 2 dalį:

„Komisija įvertina siūlomus planus, kad nustatytų, ar jie atitinka šio Reglamento nuostatas. Remdamasi šiais planais, Komisija tvirtina kaimo plėtros programavimo dokumentus Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 (1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL L 161, p. 1) 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka per šešis mėnesius nuo planų pateikimo.“

 Faktinės bylos aplinkybės

10     Remdamosi Reglamento Nr. 1257/1999 nuostatomis, Austrijos kompetentingos valdžios institucijos 1999 m. rugsėjo 1 d. Komisijai pateikė Austrijos kaimo plėtros programą (das Österreichische Programm für die Entwicklung des ländlichen Raumes) (toliau – kaimo plėtros planas), kur, inter alia, buvo pateiktas numatomų priemonių apibūdinimas siekiant įgyvendinti planą ir bendrą finansavimo planą, nurodantį nacionalinę ir Bendrijos pagalbą, numatytą kiekvienai plano daliai ir kiekvienai priemonei, numatytai plano dalyje. Po diskusijų su Komisija šio plano galutinė versija pastarajai buvo pateikta 2000 m. birželio 23 d.

11     Planas 9.10.2.1.3 punkto ketvirtoje įtraukoje numatė finansinę pagalbą, skirtą „bendrosioms priemonėms, susijusioms su kultūrų sodinimu, apsauga ir priežiūra“, suteiktą pagal 9.10.2.1.5 punktą daugiausiai 20 ha žemės plotui per metus ir atskirai kiekvienai priemonei.

12     2000 m. liepos 14 d. Komisija, remdamasi kaimo plėtros planu, priėmė sprendimą C (2000) 1973 final (nepaskelbtas), patvirtinantį Austrijos Respublikos kaimo plėtros 2000–2006 m. programavimo dokumentą (toliau – skundžiamas sprendimas), kurį pastaroji pateikė Komisijai pagal Reglamento Nr. 1257/1999 44 straipsnio 2 dalį.

13     Įgyvendindamos kaimo plėtros planą Austrijos valdžios institucijos priėmė kelias specialiąsias direktyvas, tarp kurių minėtina Specialioji direktyva, įgyvendinanti Austrijos kaimo vietovės plėtros programos „kitas priemones“ (Sonderrichtlinie für die Umsetzung der „Sonstigen Maßnahmen“ des Österreichischen Programms für die Entwicklung des ländlichen Raums) (toliau – Specialioji direktyva), įsigaliojusi 2000 m. liepos 27 d. Specialiosios direktyvos 6.2.1.4.1 punkte, kaip ir kaimo plėtros plano 9.10.2.1.5 punkte, pažymėta, kad finansinė pagalba, skirta „bendrosioms priemonėms, susijusioms su kultūrų sodinimu, apsauga ir priežiūra“, gali būti suteikta tik daugiausiai 20 ha ploto žemės sklypams per metus ir atskirai kiekvienai priemonei (toliau – ginčijama nuostata).

14     2000 m. balandžio 27 d. ir rugpjūčio 31 d. ieškovė – miškininkystės paslaugas teikiančios įmonės, eksploatuojančios apie 3 500 ha miško ūkio paskirties žemės plotą, savininkė – Land Steiermark, remdamasi Specialiąja direktyva, Žemės ūkio rūmams pateikė du finansinės pagalbos, skirtos atitinkamai 20 ha ir 5 ha ploto sklypams valyti, prašymus.

15     Dviem 2000 m. spalio 18 d. laiškais bendrovė Agrarmarkt Austria Marketing GmbH (toliau – bendrovė Agrarmarkt), veikdama Federalinės žemės ūkio ir miškų ministerijos vardu ir sąskaita, nurodė ieškovei, kad patikrinusi (pagalbos) suteikimo sąlygas Land Steiermark Žemės ūkio rūmų miškų vadovybė patenkino nagrinėjamus pagalbos prašymus, atitinkamai 79 999,91 Austrijos šilingų (ATS) (5 813,82 EUR) ir 19 999,91 ATS (1 453,40 EUR) sumai.

16     2001 m. sausio 18 d. laišku bendrovė Agrarmarkt ieškovei nurodė, kad Land Steiermark žemės ūkio rūmų miškų vadovybė pareikalavo grąžinti 1 453,45 EUR sumą, atitinkančią antrąją finansinę pagalbą, nes pagalba ieškovei buvo suteikta netinkamai dėl ginčijamos nuostatos nustatytų ribų viršijimo. Be to, bendrovė Agrarmarkt patikslino, kad 425,12 EUR suma jau buvo atskaičiuota 2000 m. gruodžio 20 d. pervedant ieškovei sumą už miško kelio projektą ir ji buvo paprašyta grąžinti likusią 1 028,33 EUR sumą.

17     2001 m. lapkričio 19 d. ieškovė pareiškė ieškinį Vienos miesto apylinkės teisme (Bezirksgericht Wien Innere Stadt) dėl Austrijos valdžios institucijų sprendimo, nurodančio grąžinti antrąją finansinę pagalbą. Grįsdama šį ieškinį ieškovė, inter alia, nurodė, kad ginčijama nuostata prieštarauja Reglamentui Nr. 1257/1999 ir Bendrijos konkurencijos teisei. Proceso metu Austrijos valdžios institucijos tvirtino, kad ginčijama nuostata yra sudedamoji kaimo plėtros plano dalis, dėl kurios buvo diskutuojama ir kuri buvo detaliai nagrinėjama, ir kad ji turėtų būti laikoma patvirtinta skundžiamu sprendimu.

18     Tokiomis aplinkybėmis ieškovė pareiškė šį ieškinį, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. kovo 24 d.

 Šalių reikalavimai

19     Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašo:

–       panaikinti skundžiamą sprendimą ta dalimi, kuria jis patvirtina ginčijamą nuostatą;

–       nepatenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti, kad šis sprendimas negali būti laikomas patvirtinančiu ginčijamą nuostatą;

–       priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

20     Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       atmesti ieškinį kaip nepriimtiną;

–       nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą;

–       priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

21     Remiantis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 113 straipsniu jis savo iniciatyva bet kuriuo metu gali apsvarstyti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimą. Šį klausimą jis sprendžia laikydamasis to paties Reglamento 114 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų.

22     Šioje byloje Pirmosios instancijos teismas mano turįs užtektinai informacijos iš bylos medžiagos dokumentų ir todėl nusprendžia priimti sprendimą be žodinės proceso dalies.

 Šalių argumentai

23     Komisija, formaliai nepateikdama prieštaravimo dėl priimtinumo, atsiliepime į ieškinį ir triplike ginčija prašymo dėl panaikinimo priimtinumą, nes ieškovė nėra konkrečiai susijusi su skundžiamu sprendimu pagal EB  230 straipsnio ketvirtąją pastraipą.

24     Visų pirma, dėl pirmosios sąlygos – valstybei narei skirto sprendimo – Komisija primena, jog iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tiesioginis ryšys reikalauja, kad skundžiama Bendrijos priemonė turėtų tiesioginį poveikį asmens teisinei situacijai ir kad ji nepaliktų jokios diskrecijos šios priemonės adresatams, kurie turi ją įgyvendinti, nes ji taikoma automatiškai ir kyla tik iš Bendrijos teisės aktų netaikant kitų tarpinių normų. Komisija taip pat priduria, kad taip yra ir tuo atveju, kai adresatų galimybė nevykdyti Bendrijos akto yra tik teorinė, nes jų siekis dėl šio akto atsirandančių teisinių padarinių nekelia jokių abejonių (Teisingumo Teismo 1998 m. gegužės 5 d. sprendimo Dreyfus prieš Komisiją, C‑386/96 P, Rink., p. I‑2309, 43 ir 44 punktai ir sprendimo Glencore Grain prieš Komisiją, C‑404/96 P, Rink., p. I‑2435, 43 ir 44 punktai).

25     Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad jis yra skirtas Austrijos Respublikai ir todėl ieškovė negali būti laikoma šio sprendimo adresate. Taigi Komisija mano, kad anksčiau minėtos sąlygos šioje byloje nėra įvykdytos. Ji pažymi, kad skundžiamas sprendimas tik konstatuoja programos, kuri jai buvo pateikta pagal Reglamentą Nr. 1257/1999, turinio teisėtumą. Šis konstatavimas, atsižvelgiant į valstybės narės turimą diskreciją įgyvendinant programą ir į tai, kad Komisija nepalaiko jokio teisinio ryšio su vėlesnės pagalbos prašytoju, neturi jokio tiesioginio poveikio šiam prašytojui. Iš tikrųjų, nors Komisija pripažįsta, kad ginčijama nuostata yra jos patvirtinto kaimo plėtros plano 9.10.2.1.5 punkte, ji pabrėžia, kad buvo nustatytos dvi nacionalinės priemonės, t. y. Specialioji direktyva ir bendrovės Agrarmarkt priimtas sprendimas suteikti pagalbą iki to momento, kai nagrinėjamas patvirtinimas galėjo turėti poveikį ieškovei.

26     Komisija taip pat pabrėžia, kad Teisingumo Teismas nustatė, kad nacionalinės pagalbos programos Komisijos patvirtinimas nesuteikė šiai programai Bendrijos teisės akto statuso. Tokiomis sąlygomis, esant skirtumams tarp pagalbos sutarties ir Komisijos patvirtintos programos, nacionaliniai teismai turi į tai atkreipti dėmesį ir taikydami nacionalinę teisę atsižvelgti į atitinkamą Bendrijos teisę (Teisingumo Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Huber, C‑336/00, Rink., p. I‑7699, 40 punktas). Šie argumentai taip pat galėtų būti taikomi tokiu atvejui, pavyzdžiui, pagrindinėje byloje, kai pagalbos sutartis atitinka patvirtintą programą. Todėl šioje byloje ieškovė turėjo kreiptis į kompetentingą nacionalinį teismą ir jame ginčyti ginčijamos nuostatos galiojimą nacionalinės ir Bendrijos teisės atžvilgiu.

27     Dėl antrosios sąlygos – konkretaus ieškovės ryšio – Komisija primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tretieji asmenys yra konkrečiai susiję su sprendimu, skirtu kitam asmeniui, tik tada, jeigu šis sprendimas juos paveikia dėl tam tikrų jų ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, išskiriančių juos iš kitų asmenų ir tokiu būdu juos individualizuojančių analogiškai asmeniui, kuriam šis sprendimas yra skirtas (Teisingumo Teismo 1963 m. liepos 15 d. sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink., p. 197 ir Pirmosios instancijos teismo 1995 m. vasario 21 d. nutarties Associazione agricoltori della provincia di Rovigo ir kt. prieš Komisiją, T‑117/94, Rink., p. II‑455, 21 punktas). Skundžiamu sprendimu buvo siekiama tik patvirtinti bendro pobūdžio priemones, tarp jų ir ginčijamą nuostatą, taikomas objektyviai apibrėžtiems faktams ir turinčias teisinius padarinius bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai.

28     Dėl ginčijamos nuostatos Komisija pabrėžia, kad ji, nieko neišskiriant, yra skirta visiems Austrijos miškų ūkio paskirties žemės savininkams, nediskriminuojant jokios jų grupės. Taigi ieškovė su skundžiamu sprendimu yra susijusi tik atsižvelgiant į visų šių miškų ūkio paskirties žemės savininkų bendrą situaciją. Vienintelė aplinkybė, kad ieškovė eksploatuoja didelį miško ūkio paskirties žemės plotą ir dėl to skirtumas tarp turimo ploto ir didžiausio ploto, kuriam gali būti suteikta pagalba, yra didesnis nei esant mažesnio ploto sklypams, neindividualizuoja ieškovės kitų miškų ūkio paskirties žemės savininkų atžvilgiu.

29     Ieškovė tvirtina, kad šis ieškinys yra priimtinas. Pirmiausia dėl termino, per kurį gali būti pareikštas ieškinys, ieškovė tvirtina, kad su skundžiamu sprendimu ji susipažino tik 2003 m. sausio 15 d., kai Austrijos valdžios institucijos pateikė savo argumentus proceso Bezirksgericht Wien Innere Stadt metu. Todėl ieškinys užregistruotas Pirmosios instancijos teismo sekretoriate 2003 m. kovo 24 d. buvo pateiktas nepažeidžiant terminų.

30     Antra, ieškovė tvirtina, kad ji EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme yra tiesiogiai susijusi su skundžiamu sprendimu, nes šis sprendimas, kaip teigia Austrijos valdžios institucijos, patvirtino ginčijamos nuostatos, kuri įsigaliojo tiesiogiai veikdama ieškovės atžvilgiu, atitiktį Bendrijos teisei.

31     Faktas, kad Austrijos Respublika teoriškai galėjo atsisakyti įgyvendinti ginčijamą nuostatą po Komisijos patvirtinimo, yra nesvarbus šiuo klausimu. Ieškovė mano, kad sprendimo, patvirtinančio nacionalinės teisės aktą, tiesioginis poveikis negali priklausyti nuo nacionalinės valdžios institucijų savavališkų veiksmų po minėto sprendimo priėmimo, nes šios valdžios institucijos pačios priėmė nagrinėjamus teisės aktus ir pačios inicijavo jų patvirtinimą Komisijoje. Ieškovė mano, jog nėra jokių abejonių, kad Austrijos Respublika norėjo įgyvendinti patvirtintą teisės aktą ir turėjo tik teorinę galimybę atsisakyti taikyti ginčijamą nuostatą Komisijos minėtos teismų praktikos prasme (sprendimo, minėto šios nutarties 24 punkte, Dreyfus prieš Komisiją 44 punktas ir sprendimo, minėto šios nutarties 24 punkte, Glencore Grain prieš Komisiją 44 punktas).

32     Be to, ieškovė pažymi, kad skundžiamas sprendimas nepalieka jokios diskrecijos Austrijos valdžios institucijoms dėl Specialiosios direktyvos, kuriai nereikia jokios kitos perkėlimo priemonės, taikymo. Tokias priemones būtų neįmanoma numatyti, nes pagal Austrijos teisę Specialiojoje direktyvoje numatyta pagalba yra suteikiama pagal privatinę teisę.

33     Iš to matyti, kad šioje srityje priimtiems sprendimams suteikti pagalbą nebūtų taikoma nei Austrijos konstitucinio teismo (Verfassungsgerichtshof), nei Austrijos administracinio teismo (Verwaltungsgerichtshof) priežiūra, ir dėl to šio ieškinio nepriimtinumas atimtų iš ieškovės pagrindinę teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kaip tai yra pripažinęs Teisingumo Teismas. Šiuo klausimu ieškovė patikslina, kad pirmajame jos 2001 m. lapkričio 19 d. ieškinyje Bezirksgericht Wien Innere Stadt ji prašė šio teismo, kad jis kreiptųsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir pateiktų klausimą dėl nacionalinės nuostatos, ribojančios pagalbos objektą tam tikru plotu per metus, atitikties Bendrijos teisei. Tačiau Bezirksgericht Wien Innere Stadt nutarė nesikreipi dėl prejudicinio sprendimo. Ieškovė buvo priversta pareikšti šį ieškinį, kad išvengtų teisės pareikšti ieškinį dėl skundžiamo sprendimo netekimo dėl praleisto termino. Šiuo klausimu Komisijos pateiktas argumentas, kad nacionaliniai teismai turi vykdyti nacionalinės teisės aktų atitikties Bendrijos teisei priežiūrą yra netinkamas, nes nacionaliniai teismai nėra kompetentingi nuspręsti dėl Komisijos padaryto Bendrijos teisės pažeidimo.

34     Trečia, ieškovė tvirtina, kad ji yra konkrečiai susijusi su skundžiamu sprendimu. Ji tvirtina, kad miškininkystės paslaugas teikianti įmonė, kurios savininkė ji yra, turi 1 250 ha jaunuolyno (t. y. daugiau nei trečdalį viso įmonės turimo miškų ūkio paskirties ploto), kuriam reikalinga priežiūra dėl neseno 500 ha ploto užsodinimo, kuriam reikėjo maždaug keturių milijonų eurų finansavimo iš savų fondų. Be to, užsodinti plotą buvo būtina dėl intensyvaus miškų ūkio naudojimo ir neigiamo poveikio, kurį padarė nacionalizuotos lignito šiluminė elektrinė ir vietinė celiuliozė gamykla, taip pat siekiant apsaugoti nuo sniego griūties ir gerinant vandenų sistemą. Tačiau ieškovė galėjo prižiūrėti tik 120 ha plotą per metus. Iš šio neįprasto ryšio matyti, kad ieškovė yra konkrečiai susijusi su skundžiamu sprendimu.

35     Ieškovė pripažįsta, kad ji nebuvo tiesiogiai nurodyta skundžiamame sprendime. Vis dėlto ji tvirtina, kad Komisija turėjo atsižvelgti į Austrijos valdžios institucijoms žinomą faktą, jog ginčijama nuostata konkrečiai paveiks kai kurias miškininkystės paslaugas teikiančias įmones, viešosios tvarkos tikslais skiriančias dideles sumas lauko kultūroms užterštose aukštose vietovėse prižiūrėti. Iš tikrųjų per metus tik maždaug 5 proc. Austrijos miškų reikalinga priežiūra, todėl tik maža dalis miškų ūkio paskirties ploto, viršijančio 400 ha, yra susijusi su ginčijama nuostata.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

 Dėl pirmojo reikalavimo, kuriuo siekiama panaikinti skundžiamą sprendimą

36     Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo ieškiniu iš esmės siekiama panaikinti skundžiamą sprendimą ta dalimi, kuria jis patvirtina Specialiosios direktyvos 6.2.1.4.1 punktą. Vis dėlto pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1257/1999 44 straipsnio 2 dalį skundžiamas sprendimas kaimo plėtros plano pagrindu patvirtina Komisijai pateiktą programavimo dokumentą ir iš esmės jis negali būti laikomas patvirtinančiu Specialiosios direktyvos, įgyvendinančios šį planą nacionaliniame lygmenyje, 6.2.1.4.1 punktą. Kadangi šalys neginčija, kad pastaroji nuostata iš esmės yra identiška kaimo plėtros plano 9.10.2.1.5 punktui, reikia suprasti, kad šiuo ieškiniu iš tikrųjų siekiama panaikinti skundžiamą sprendimą ta dalimi, kurią jis patvirtina kaimo plėtros plano 9.10.2.1.5 punktą.

37     Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1257/1999 44 straipsnio 2 dalį:

„Komisija įvertina siūlomus planus, kad nustatytų, ar jie atitinka šio Reglamento nuostatas. Remdamasi šiais planais, Komisija tvirtina kaimo plėtros programavimo dokumentus <...> per šešis mėnesius nuo planų pateikimo.“

38     Be to, iš skundžiamo sprendimo 1 straipsnio matyti, kad Komisija patvirtino Austrijos Respublikos pateiktą programavimo dokumentą remdamasi plėtros planu, kurio galutinę versiją pastaroji pateikė Komisijai 2000 m. birželio 23 d.

39     Iš to matyti, kad sprendimo dėl patvirtinimo tikslais programavimo dokumentų Komisijos įvertinimas būtinai yra susijęs su kaimo plėtros plano, kuriuo remiantis parengiami minėti dokumentai, turiniu (žr. šiuo klausimu šios nutarties 26 punkte minėto sprendimo Huber 39 punktą).

40     Be to, konstatuotina, kad Komisija pripažįsta, o ieškovė neginčija, jog kaimo plėtros plano 9.10.2.1.5 punkte buvo nuostata, nustatanti pagalbos miškininkystei, skirtai „bendroms priemonėms, susijusioms su kultūrų sodinimu, apsauga ir priežiūra“, ribojimą 20 ha ploto žemės sklypams per metus ir atskirai kiekvienai priemonei. Manytina, kad skundžiamu sprendimu Komisija patvirtina šią nuostatą.

41     Pirmosios instancijos teismas dėl panaikinimo priimtinumo šiame ieškinyje, net manant, kad jis buvo pareikštas per tinkamą terminą ir kad ieškovė yra suinteresuota pareikšti ieškinį dėl skundžiamo sprendimo, primena, kad pagal EB  230 straipsnio ketvirtąją pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali tokiomis pačiomis sąlygomis pareikšti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto Reglamento ar sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

42     Šioje byloje akivaizdu, kad skundžiamo sprendimo vienintelis adresatas buvo Austrijos Respublika. Tokiomis aplinkybėmis primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tretieji asmenys yra konkrečiai susiję su sprendimu, skirtu kitam asmeniui, tik tada, jeigu šis sprendimas juos paveikia dėl tam tikrų jų ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir tokiu būdu juos individualizuoja analogiškai asmeniui, kuriam šis sprendimas yra skirtas (šios nutarties 27 punkte minėtas sprendimas Plaumann prieš Komisiją, p. 223 ir Teisingumo Teismo 2003 m. gruodžio 12 d. nutarties Bactria prieš Komisiją, C‑258/02 P, Rink. p. II‑0000, 34 punktas).

43     Tačiau šioje byloje Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas skirtas suteikti ir nustatyti EŽŪOGF finansinės pagalbos pagal Austrijos Respublikos kaimo plėtros planą 2000–2006 m., kur buvo numatyta minėta nuostata, sąlygas. Ši nuostata, patvirtinta skundžiamu sprendimu, laikoma bendro pobūdžio priemone, taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir turi teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytoms asmenų kategorijoms.

44     Todėl skundžiamas sprendimas su ieškove yra susijęs dėl jos objektyvaus Austrijoje miškininkyste užsiimančio asmens statuso, taip pat kaip ir su kiekvienu ūkio subjektu, esančiu tokioje pat padėtyje (žr. pagal analogiją šios nutarties 27 punkte minėtos nutarties Associazione agricoltori della provincia di Rovigo ir kt. prieš Komisiją 24 ir 25 punktus).

45     Dėl ieškovės argumento, kad dėl nagrinėjamos priemonės ji atsidūrė blogesnėje padėtyje, nes turi didelio miško paskirties žemės ploto eksploatuotojo statusą, darant prielaidą, kad ši aplinkybė yra tikra, primintina, jog nepakanka, kad aktas ekonominiu požiūriu labiau paveiktų tam tikrus ūkio subjektus nei jų konkurentus, tam kad jie būtų laikomi konkrečiai susiję su šiuo aktu (Pirmosios instancijos teismo 1999 m. rugsėjo 15 d. nutarties Van Parys ir kt. prieš Komisiją, T‑11/99, Rink., p. II‑2653, 50 ir 51 punktai). Iš tikrųjų, net jei turėtų būti pripažinta, kad dėl ginčijamo ribojimo ieškovei būtų suteikta proporcingai mažesnę pagalbą už tą, kuri būtų suteikta mažesnių miško paskirties plotų eksploatuotojams, vis dėlto konstatuotina, kad panašūs padariniai kiltų ir kitiems naudotojams, turintiems panašaus dydžio kaip ir ieškovės eksploatuojamus miškų paskirties plotus (žr. pagal analogiją Pirmosios instancijos teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutarties Gonnelli ir AIFO prieš Komisiją, T‑231/02, Rink. p. II‑0000, 45 punktą).

46     Taip pat, net jei turėtų būti pripažinta, kaip nurodo ieškovė, kad tik mažai miško paskirties sklypų, viršijančių 400 ha ploto, daliai reikėtų tam tikros priežiūros dėl, inter alia, taršos poveikio, primintina, kad galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar juos apibrėžti, visiškai nereiškia, kad šie subjektai turi būti laikomi konkrečiai susijusiais su šia priemone, todėl akivaizdu, taip ir šioje byloje, kad šis taikymas vykdomas pagal objektyvią teisinę situaciją ar remiantis faktu, apibrėžtu nagrinėjamame akte (Teisingumo Teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą, C‑451/98, Rink., p. I‑8949, 52 punktas).

47     Pagaliau ieškovės argumentas, kad ji yra konkrečiai susijusi su skundžiamu sprendimu, nes Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad ginčijama nuostata konkrečiai paveiks kai kurias miškininkystės paslaugas teikiančias įmones, viešosios tvarkos tikslais skiriančias dideles sumas lauko kultūroms labai užterštose aukštose vietovėse prižiūrėti, yra nepriimtinas.

48     Iš tikrųjų Pirmosios instancijos tesimas nurodo, kad nors pagal nusistovėjusią teismų praktiką tai, kad Komisija pagal specialias nuostatas privalo atsižvelgti į akto, kurį ji numato priimti, padarinius tam tikrų asmenų situacijai, konkretizuoja pastaruosius (žr. šiuo klausimu Teisingumo Teismo 1990 m. birželio 26 d. sprendimo Sofrimport prieš Komisiją, C‑152/88, Rink., p. I‑2477, 11 punktą), pažymėtina, kad šios bylos atveju Bendrijos teisės aktuose, inter alia, Reglamente Nr. 1257/1999, nėra jokios nuostatos, įpareigojančios Komisiją patvirtinančio sprendimo priėmimo metu atsižvelgti į pastarojo padarinius asmens, pavyzdžiui, ieškovės situacijai (žr. pagal analogiją Pirmosios instancijos teismo 1995 m. gruodžio 13 d. sprendimo Exporteurs in Levende Varvens ir kt. prieš Komisiją, T‑481/93 ir T‑484/93, Rink., p. II‑2941, 62 punktą).

49     Iš to, kas pasakyta, matyti, kad ieškovė nėra tokioje faktinėje situacijoje, kuri ją išskirtų lyginant su kitais ūkio subjektais, ir todėl ji nėra konkrečiai susijusi su skundžiamu sprendimu.

50     Ieškovė galiausiai tvirtina, kad nepriėmus šio ieškinio būtų pažeista jos pagrindinė teisė į veiksmingą teisminę gynybą.

51     Pirmosios instancijos teismas teigia, kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas 2002 m. liepos 22 d. sprendime Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (C‑50/00 P, Rink., p. I‑6677, 40 punktas), kad EB 230 ir 241 straipsniai bei 234 straipsnis įtvirtina užbaigtą teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, skirtą užtikrinti institucijų teisės aktų teisėtumo kontrolę, kurią turi atlikti Bendrijos teismas (žr. taip pat Teisingumo Teismo 1986 m. balandžio 23 d. sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, Rink., p. 1339, 23 punktą). Šioje sistemoje fiziniai ar juridiniai asmenys, negalintys tiesiogiai apskųsti visuotinai taikomų Bendrijos aktų dėl EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytų priimtinumo sąlygų, turi galimybę atitinkamais atvejais netiesiogiai užginčyti šių aktų galiojimą Bendrijos teisme pagal EB  241 straipsnį arba nacionaliniuose teismuose ir prašyti pastaruosius, turint omenyje, kad jie neturi teisės priimti sprendimo dėl tokių aktų negaliojimo (Teisingumo Teismo 1987 m. spalio 22 sprendimo Foto-Frost, 314/85, Rink., p. 4199, 20 punktas), kreiptis šiuo klausimu į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

52     Be to, kad valstybėms narėms tenka pareiga numatyti išbaigtą teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, leidžiančią užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad EB  230 straipsnio aiškinimas, pagal kurį ieškinys dėl panaikinimo turėtų būti pripažintas priimtinu, jei po konkretaus nacionalinių proceso taisyklių nagrinėjimo būtų įrodyta, kad jos privatiems asmenims nesuteikia teisės pareikšti ieškinio, leidžiančio užginčyti Bendrijos akto galiojimą, nėra priimtinas. Bendrijos teismas nepriimtų tiesioginio ieškinio dėl panaikinimo, net jei po konkretaus nacionalinių proceso taisyklių nagrinėjimo būtų įrodyta, kad jos privatiems asmenims nesuteikia teisės pareikšti ieškinio, leidžiančio užginčyti Bendrijos akto galiojimą (šios nutarties 42 punkte minėtos nutarties Bactria prieš Komisiją 58 punktas). Iš esmės tokia sistema reikalautų, kad Bendrijos teismas kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėtų ir aiškintų nacionalinę procesinę teisę, o tai viršytų jo kompetenciją Bendrijos teisės aktų teisėtumo priežiūros srityje (šios nutarties 51 punkte minėtos sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 43 punktas).

53     Pagaliau bet kuriu atveju, dėl konkretaus suinteresuotumo sąlygos, nustatytos EB  230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje, Teisingumo Teismas aiškiai nustatė (šios nutarties 51 punkte minėto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 44 punktas), kad jeigu pastaroji sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos principą ir įvairias aplinkybes, galinčias individualizuoti ieškovą, toks aiškinimas negalėtų panaikinti Sutartyje aiškiai numatytos nagrinėjamos sąlygos neišplėsdamas šia Sutartimi Bendrijos teismams suteiktos kompetencijos.

54     Pirmosios instancijos teismas taip pat negali priimti ieškovės argumento, pagal kurį tuo atveju, jei šis ieškinys dėl panaikinimo būtų pripažintas nepriimtinu, iš jos būtų atimta bet kokia priemonė, kurios pagrindu ji galėtų apginti savo teises teisme, nes ieškovė neįrodo šio tvirtinimo.

55     Iš to matyti, kad veiksmingos teisminės gynybos reikalavimas nesiekia užginčyti išvados, pagal kurią ieškovė nėra konkrečiai susijusi su skundžiamu sprendimu. Todėl šis ieškinys dėl panaikinimo turi būti atmestas nesprendžiant klausimo, ar skundžiamas sprendimas tiesiogiai paveikia ieškovę ir ar ji pareiškė šį ieškinį per tinkamą terminą.

 Dėl antrojo reikalavimo, kuriuo siekiama pripažinti, kad skundžiamas sprendimas negali būti laikomas patvirtinančiu ginčijamą nuostatą.

56     Antruoju reikalavimu ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo, jeigu pirmasis reikalavimas būtų nepatenkintas, pripažinti, kad ginčijamas sprendimas negali būti laikomas patvirtinančiu ginčijamą nuostatą.

57     Primintina, kad Bendrijos teisminis nagrinėjimas neapima kito teisinio būdo, nei numatytas EB  234 straipsnyje, leidžiančio Bendrijos teismui išaiškinti Bendrijos institucijos priimtą aktą.

58     Todėl antrasis reikalavimas atmestinas dėl Pirmosios instancijos teismo akivaizdaus nekompetentingumo jį nagrinėti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

59     Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (trečioji kolegija)

nutaria:

1)      Atmesti ieškinį.

2)      Ieškovė padengia bylinėjimosi išlaidas.

Paskelbta 2005 m. vasario 28 d.  Liuksemburge.

Kancleris

 

       Pirmininkas

H. Jung

 

       M. Jaeger

* Proceso kalba: vokiečių.

Top

Full & Egal Universal Law Academy