Autentiškas vertimas
Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2026 05 29
ANTRASIS SKYRIUS
NUTARIMAS
Peticija Nr. 35631/23
Lauryna SKREBYTĖ
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2026 m. kovo 24 d. posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:
pirmininko Péter Paczolay,
teisėjų Gedimino Sagačio,
Stéphane Pisani,
skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į:
peticiją prieš Lietuvos Respubliką (Nr. 35631/23), kurią 2023 m. rugsėjo 17 d. pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį Teismui pateikė Lietuvos Respublikos pilietė Lauryna Skrebytė (toliau – pareiškėja), gimusi 1992 m. ir gyvenanti Vilniuje, kuriai atstovavo Vilniuje praktikuojantys advokatai A. Štopas ir S. Virketis;
sprendimą pranešti apie peticiją Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), kuriai atstovavo atstovas R. Dzikovič ir atstovė byloje N. Bruskina;
šalių pastabas,
po svarstymo skelbia tokį nutarimą:
BYLOS DALYKAS
1. Šioje byloje nagrinėjamas pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį pateiktas pareiškėjos skundas, kad dėl valdžios institucijų padarytų klaidų ji, to nežinodama ir nenorėdama, tapo žemės sklypo, kurio dalį užima valstybinės reikšmės miškas, savininkė, ir tai smarkiai apribojo jos galimybę naudotis šiuo sklypu, ir kad jai nebuvo suteiktas joks žalos atlyginimas už nuosavybės teisių apribojimus.
2. 2004 m. lapkričio 3 d. Vyriausybė iš dalies pakeitė nutarimą dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo ir, be kita ko, padidino šių miškų plotą Palangos savivaldybėje. Pagal vidaus teisę valstybinės reikšmės miškai gali priklausyti tik valstybei (žr. Beinarovič ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 70520/10 ir dar 2, §§ 84–89 ir 99–102, 2018 m. birželio 12 d.).
3. 2004 m. lapkričio 15 d. Palangos miesto savivaldybės administracija patvirtino 0,2317 ha sklypo Palangoje (toliau – sklypas) ribas. Sklypas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip „kitos paskirties žemė, bendro naudojimo teritorija“. Nekilnojamojo turto registre nebuvo nurodyta, kad sklypui būtų taikomi kokie nors apribojimai dėl jame esančio miško.
4. 2005 m. vasario 17 d. sklypas buvo įregistruotas miškų valstybės kadastre kaip sklypas, į kurį įsiterpia miesto miškas. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnį, miestų miškai priskiriami valstybinės reikšmės miškams.
5. 2006 m. balandžio 14 d. Klaipėdos apskrities viršininkas priėmė įsakymą atkurti kelių asmenų (E. A., M. Š. ir V. P.) nuosavybės teises ir grąžino jiems sklypą natūra kaip bendrą nuosavybę. Tame įsakyme, be kita ko, buvo nurodyta, kad sklypo naudojimo paskirtis – „kitos paskirties žemė, bendro naudojimo teritorija“ (žr. šio nutarimo 3 punktą) ir kad jam netaikomos jokios specialios žemės ar miško naudojimo sąlygos.
6. 2011 m. liepos 15 d. E. A., M. Š. ir V. P. įpėdiniai pardavė sklypą pareiškėjos tėvui už 250 000 litų (apie 72 400 eurų (EUR)). 2012 m. sausio 18 d. pareiškėjos tėvai jį padovanojo pareiškėjai. Pirkimo-pardavimo sutartį ir dovanojimo sutartį patvirtino notaras. Abiejuose dokumentuose sklypo naudojimo paskirtis („kitos paskirties žemė“) ir jo naudojimo sąlygos buvo aprašytos pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis (žr. šio nutarimo 3 punktą).
7. 2015 m. balandžio 1 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į teismą prašydamas, be kita ko, panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. balandžio 14 d. įsakymo (žr. šio nutarimo 5 punktą), pirkimo-pardavimo sutarties tarp E. A., M. Š. ir V. P. įpėdinių ir pareiškėjos tėvo bei dovanojimo sutarties tarp pareiškėjos tėvų ir pareiškėjos (žr. šio nutarimo 6 punktą) dalis, susijusias su 0,19 ha žemės perleidimu, remiantis tuo, kad šioje sklypo dalyje yra valstybinės reikšmės miškas (žr. šio nutarimo 2 ir 4 punktus). Prokuroras prašė teismo, be kita ko, įpareigoti pareiškėją grąžinti valstybei 0,19 ha miško plotą ir nurodė, kad valstybė už tai jai turėtų sumokėti 59 374 EUR kompensaciją. Pareiškėja šį prašymą ginčijo.
8. 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi Klaipėdos apygardos administracinis teismas nutraukė bylą dėl praleisto skundo padavimo termino, o 2016 m. gruodžio 7 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko šią nutartį nepakeistą. Teismai nusprendė, kad prokuroras apie tai, jog sklype yra valstybinės reikšmės miško, turėjo sužinoti 2006 m. arba 2007 m., kai jį apie tai informavo atitinkamai Aplinkos ministerija ir Teisingumo ministerija, tačiau per vieną mėnesį nuo tos datos nepateikė skundo, kaip reikalaujama Administracinių bylų teisenos įstatyme.
9. 2020 m. gruodžio 19 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas faktas, kad pareiškėjos sklype yra 0,1946 ha miško.
10. 2020 m. pareiškėja kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją su prašymu iš dalies pakeisti atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus, kad jos sklypo naudojimo paskirtis būtų pakeista ir jame būtų galimos statybos. Jos prašymas buvo atmestas remiantis tuo, kad sklype yra valstybinės reikšmės miško ir jo naudojimo paskirties keitimas prieštarautų, be kita ko, valstybinės reikšmės miškų plotų schemai (žr. šio nutarimo 2 punktą). Be to, Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkte draudžiama miško žemę paversti kitomis naudmenomis miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros, o pareiškėjos sklypas yra tik 840 m atstumu nuo jūros. Pareiškėja pateikė skundą administraciniams teismams, tačiau 2021 m. spalio 13 d. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai jį atmetė, o 2023 m. vasario 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko žemesniosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis atvejų, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, sąrašas, tačiau pareiškėjos atvejis į šį sąrašą nepateko.
11. 2021 m. pareiškėja paprašė Valstybinės miškų tarnybos ištaisyti klaidą valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje ir pašalinti jos sklypą iš šios schemos, nes įstatyme nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškas negali priklausyti privačiam asmeniui (žr. šio nutarimo 2 punktą). Jos prašymas buvo atmestas remiantis tuo, kad sklype esantis miškas atitinka valstybinės reikšmės miško kriterijus. Pareiškėja pateikė skundą administraciniams teismams, tačiau 2021 m. lapkričio 24 d. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai jį atmetė, o 2023 m. gegužės 17 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko žemesniosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Konkrečiai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pagal jo praktiką (2015 m. lapkričio 24 d. nutartis byloje Nr. A‑1007-261/2015 ir 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis byloje Nr. eA‑1891‑ 261/2021) pareiškėjo prašymu gali būti taisomos techninės klaidos, kurios ištaisomos nekeičiant suinteresuoto asmens teisių bei pareigų apimties. Tačiau pareiškėjos atveju tokios klaidos nebuvo padaryta.
12. Remdamasi Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu, pareiškėja skundėsi, kad negali naudoti sklypo tam tikslui, kuriam jį įsigijo, arba parduoti jo už kainą, panašią į tą, už kurią jis buvo nupirktas, ir kad jai nebuvo suteiktas žalos atlyginimas už jos nuosavybės teisių apribojimus.
BYLAI REIKŠMINGAS TEISINIS PAGRINDAS IR PRAKTIKA13. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų arba savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė arba savivaldybė, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valstybės ar savivaldybės valdžios institucija ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tam, jog atsirastų teisė į žalos atlyginimą, įstatymu nereikalaujama, kad ginčijami valdžios institucijų sprendimai būtų panaikinti ar paskelbti negaliojančiais (2007 m. kovo 30 d. nutartis byloje Nr. A10-332/2007; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis byloje Nr. A556-1241/2009; 2011 m. kovo 3 d. nutartis byloje Nr. A444-669/2011; 2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Nr. A-492-80/2014).
15. 2016 m. balandžio 4 d. nutartyje byloje Nr. A-2165-575/2016 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad bylose dėl nuosavybės teisių administraciniai teismai privalo vadovautis EŽTT praktika pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Visų pirma, reikia užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų; reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta.
16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pakartojęs, kad valstybės institucijų klaidų riziką privalo prisiimti valstybė ir klaidų negalima taisyti suinteresuotų asmenų sąskaita (2016 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. A‑2165‑575/2016; 2017 m. kovo 6 d. nutartis byloje Nr. A-183-552/2017; 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis byloje Nr. A-793-415/2017; 2018 m. sausio 3 d. nutartis byloje Nr. A-911-415/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis byloje Nr. eA-40-492/2018; ir 2019 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. eA-3645-438/2019).
17. 2020 m. gegužės 27 d. nutartyje byloje Nr. eA-3910-662/220 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apibendrino savo praktiką dėl žalos atlyginimo už įsikišimą į nuosavybės teises. Be kita ko, jis nurodė, kad, sprendžiant dėl žalos atlyginimo dydžio, turi būti vertinamas ir paties pareiškėjo elgesys. Tačiau, kai nėra aiškių įrodymų, kad pareiškėjas siekė neteisėtų tikslų ar kitaip veikė neteisėtai, nebūtų teisinga, jei jam tektų visa atsakomybė už jo patirtą žalą. Be to, asmenys, bendraudami su valdžios institucijomis, turi pareigą elgtis sąžiningai, ir sprendžiant, ar pareiškėjas įvykdė šią pareigą, svarbu nustatyti, ką jis žinojo arba turėjo žinoti atitinkamu metu. Tačiau tai nereiškia, kad asmenims gali būti taikomas griežtesnis žinojimo standartas nei valstybės institucijoms su sąlyga, kad jie pateikė institucijoms visus reikalaujamus duomenis.
TEISMO VERTINIMAS
18. Vyriausybė teigė, kad pareiškėja nepanaudojo veiksmingų vidaus teisinės gynybos priemonių, nes nepateikė skundo valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį (žr. šio nutarimo 13 punktą). Vyriausybė pateikė teismų praktikos pavyzdžių, rodančių, kad pagal šią nuostatą atlygintina žala apima turtinę žalą, patirtą dėl turto praradimo ar sugadinimo, turėtas išlaidas ir negautas pajamas, taip pat gali būti priteista neturtinė žala. Pareiškėja ginčijo Vyriausybės argumentą ir teigė, kad ji įvykdė reikalavimą panaudoti vidaus teisinės gynybos priemones – pradėjo du teismo procesus, siekdama, kad būtų sušvelninti jos sklypo naudojimo apribojimai (žr. šio nutarimo 10 ir 11 punktus).
19. Atitinkami bendrieji principai, susiję su reikalavimu panaudoti veiksmingas vidaus teisinės gynybos priemones, neseniai buvo pakartoti byloje Mansouri prieš Italiją ((nut.) [DK], Nr. 63386/16, § 84, 2025 m. balandžio 29 d., ir ten nurodytos bylos).
20. Teismas pažymi, kad dviejose pareiškėjos inicijuotose bylose nacionalinės valdžios institucijos ir teismai nusprendė, jog sklype yra valstybinės reikšmės miško, todėl jo paskirties keitimas yra draudžiamas įstatymais ir atitinkamais teritorijų planavimo dokumentais. Teismas pabrėžia, kad būtent nacionalinės valdžios institucijos ir teismai turi nustatyti, ar pareiškėjos žemėje yra miško ir ar tas miškas yra valstybinės reikšmės pagal vidaus teisę (žr. Beinarovič ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 70520/10 ir dar dvi, § 136, 2018 m. birželio 12 d.). Nėra jokio pagrindo abejoti nei jų nustatytomis aplinkybėmis, nei jų vidaus teisės aiškinimu ir taikymu. Tai leidžia daryti išvadą, kad pagal vidaus teisę nebuvo galima panaikinti apribojimų, taikomų žemės sklypams, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško, ir kad teismo procesai, kuriais buvo siekiama panaikinti šiuos apribojimus, negalėjo ištaisyti pareiškėjos padėties.
21. Kad būtų laikomasi Konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl vidaus teisinės gynybos priemonių panaudojimo, pareiškėjai, galintys pasinaudoti akivaizdžiai labiau jų situacijoje tinkama vidaus teisinės gynybos priemone, privalo ją išbandyti, net jei jau pasinaudojo mažiau veiksminga priemone (žr. Zlatanov prieš Bulgariją (nut.), Nr. 53050/21, § 174, 2024 m. sausio 30 d., ir ten nurodytas bylas). Todėl Teismas pirmiausia turi įvertinti, ar kompensacinė teisinės gynybos priemonė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį yra veiksminga teoriškai ir praktiškai, ir, antra, ar ji suteiktų kokių nors papildomų esminių elementų, kurių naudojantis pareiškėjos pasirinktomis teisinės gynybos priemonėmis nebuvo (žr. Dumpe prieš Latviją (nut.), Nr. 71506/13, § 61, 2018 m. spalio 16 d.).
22. Teismas anksčiau yra pripažinęs skundą valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį veiksminga teisinės gynybos priemone keliais skirtingais atvejais (žr., pavyzdžiui, Mozeris ir „Eugenijos ir Leonido Pimonovų Alzheimerio ligos paramos fondas“ prieš Lietuvą (nut.), Nr. 66803/17, §§ 56–61, 2019 m. balandžio 2 d., dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso trukmės, ir Kužmarskienė prieš Lietuvą (nut.), Nr. 54467/12, §§ 74–78, 2017 m. liepos 11 d., dėl valstybės institucijos atsisakymo įdarbinti pareiškėją).
23. Šioje byloje pareiškėja iš esmės skundėsi tuo, kad ji tapo valstybinės reikšmės miško savininke dėl neteisėtų įvairių nacionalinių valdžios institucijų veiksmų. Ji teigė, kad valdžios institucijos paskelbė įvairius teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose nebuvo informacijos apie sklype esantį mišką, ir neužtikrino skirtingų viešųjų registrų duomenų nuoseklumo. Ji taip pat teigė patyrusi turtinę žalą: dėl sklype esančio miško labai sumažėjo jo rinkos vertė.
24. Šiuo atžvilgiu Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nuosavybės teisių apsaugos srityje grindžiama tais pačiais principais, kurie nustatyti Teismo praktikoje. Visų pirma, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nusprendęs, kad bet kokių valstybės valdžios institucijos padarytų klaidų rizika turi tekti valstybei, ir klaidos negali būti taisomos suinteresuotų asmenų sąskaita (žr. šio nutarimo 16 punktą). Sąžiningai veikiantiems asmenims negali būti taikomas griežtesnis žinojimo standartas nei valdžios institucijoms (žr. šio nutarimo 17 punktą). Be to, tam, kad atsirastų teisė į žalos atlyginimą, nebūtina, kad ginčijami valdžios institucijų sprendimai būtų panaikinti (žr. šio nutarimo 14 punktą).
25. Todėl Teismas įsitikinęs, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje yra numatyta teoriškai ir praktiškai veiksminga galimybė gauti piniginę kompensaciją už turtinę ir neturtinę žalą, padarytą nuosavybės teisių apribojimais, atsiradusiais dėl valdžios institucijų klaidų ar neveikimo.
26. Pareiškėja neginčijo Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytos teisinės gynybos priemonės veiksmingumo apskritai. Tačiau ji teigė, kad Vyriausybė nepateikė jokių pavyzdžių, kaip ji taikoma panašiomis į šios bylos aplinkybėmis. Iš tiesų, vidaus teismų praktikos pavyzdžiai, kuriais Vyriausybė rėmėsi savo pastabose, buvo susiję su situacijomis, kai asmenų nuosavybės teisės buvo panaikintos, jų turtas grąžintas valstybei ir jiems buvo sumokėta kompensacija už to turto praradimą. Tačiau pareiškėjos nuosavybės teisė į sklypą nebuvo panaikinta (žr. šio nutarimo 7 ir 8 punktus). Šiuo atžvilgiu Teismas atkreipia dėmesį į Vyriausybės teiginį, kad pareiškėjos situacija, kai ji liko valstybinės reikšmės miško savininke, nes prokuroras praleido skundo padavimo terminą, buvo netipinė. Pareiškėja to neginčijo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Teismas nėra įsitikinęs, kad vidaus teismų praktikos, susijusios su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, nebuvimas yra pakankamas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytos teisinės gynybos priemonės (kuri nebuvo nei nauja, nei ypatinga) neveiksmingumo įrodymas.
27. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėja neteigė, jog ji galbūt neturėjo galimybės pateikti savo argumentų (žr. šio nutarimo 23 punktą) administracinėje byloje pagal 6.271 straipsnį. Nors dviejuose jos pradėtuose teismo procesuose (žr. šio nutarimo 10 ir 11 punktus) tariamas valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas buvo pripažintas nereikšmingu svarstant galimybę pakeisti miško žemės naudojimo paskirtį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rodo, kad šie argumentai gali būti svarbūs nustatant, ar pareiškėja turi teisę į žalos atlyginimą pagal 6.271 straipsnį. Todėl minėta teisinės gynybos priemonė gali suteikti papildomą esminį elementą, kurio naudojantis pareiškėjos pasirinktomis teisinės gynybos priemonėmis nebuvo.
28. Galiausiai Teismas pakartoja, kad vien abejonės dėl tam tikros teisinės gynybos priemonės, kuri nėra akivaizdžiai beprasmė, sėkmės perspektyvų nėra pateisinama priežastis nepanaudoti tokio teisių gynimo būdo. Be to, teisės sistemose, kuriose užtikrinama konstitucinė pagrindinių teisių ir laisvių apsauga, nukentėjęs asmuo iš esmės privalo patikrinti šios apsaugos apimtį ir leisti vidaus teismams aiškinimo būdu išplėtoti šias teises (žr., mutatis mutandis, Mansouri, minėta pirmiau, § 99, ir ten nurodytas bylas). Argumentai, kuriuos pareiškėja pateikė savo pastabose Teismui (žr. šio nutarimo 23 punktą), niekada nebuvo išnagrinėti vidaus teismuose. Jeigu Teismas vertintų šiuos klausimus, kol vidaus teismai dar neturėjo galimybės jų įvertinti, tai prieštarautų jo iš esmės subsidiariam vaidmeniui (ten pat, § 91).
29. Darytina išvada, kad ši peticija turi būti pripažinta nepriimtina dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo, vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalimis.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
skelbia peticiją nepriimtina.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2026 m. balandžio 30 d.
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkas
Dorothee von Arnim Péter Paczolay