ANTRASIS SKYRIUS
NUTARIMAS
Peticija Nr. 27950/23
Sigitas STROPUS
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2026 m. kovo 10 d. posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš
pirmininkės Oddný Mjöll Arnardóttir,
teisėjų Gedimino Sagačio,
Juha Lavapuro,
skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į
peticiją prieš Lietuvos Respubliką (Nr. 27950/23), kurią 2023 m. liepos 4 d. pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį Teismui pateikė Lietuvos Respublikos pilietis Sigitas Stropus (toliau – pareiškėjas), gimęs 1974 m. ir gyvenantis Vilniuje, kuriam atstovavo Vilniuje praktikuojanti advokatė V. Neverauskaitė;
sprendimą pranešti apie skundą pagal Konvencijos 3 straipsnį dėl tariamai netinkamo gydymo laisvės atėmimo vietoje Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), atstovaujamai atstovo R. Dzikovič, ir pripažinti likusią peticijos dalį nepriimtina;
šalių pastabas,
po svarstymo skelbia tokį nutarimą:
BYLOS DALYKAS
1. Ši byla susijusi su atveju, kai valdžios institucijos nesuteikė laisvės atėmimo bausmę atliekančiam pareiškėjui, sirgusiam hepatitu C, šiai ligai gydyti paskirtų vaistų.
Pareiškėjo liga2. 2018 m. vasario 15 d. pareiškėjui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, buvo diagnozuotas lėtinis virusinis hepatitas C.
3. 2019 m. birželio 27 d. jam buvo paskirti priešvirusiniai vaistai šiai ligai gydyti (žr. šio nutarimo 8 punktą).
4. 2019 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių, nurodydamas, kad 2019 m. birželį jam buvo paskirti vaistai nuo lėtinio virusinio hepatito C, ir paprašė skubiai jam šiuos vaistus išduoti.
5. Pataisos namų administracija 2021 m. vasario 9 d. jam išdavė minėtus vaistus. Iš šalių pateiktos medžiagos matyti, kad nuo 2019 m. birželio iki 2021 m. vasario pareiškėjas buvo prižiūrimas atitinkamų gydytojų atsižvelgiant į jo sveikatos būklę ir jam buvo skiriami kiti, nereceptiniai, vaistai.
6. 2021 m. rugsėjo 15 d. atlikus pareiškėjo kraujo tyrimą, hepatito C požymių nenustatyta.
Administracinis procesas7. 2022 m. sausio 13 d. pareiškėjas pareiškė civilinį ieškinį valstybei, reikalaudamas priteisti 50 000 eurų (EUR) neturtinei žalai atlyginti ir palūkanas. Jis teigė, kad nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2021 m. vasario 8 d. Marijampolės pataisos namai ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė neišdavė jam vaistų, paskirtų lėtiniam virusiniam hepatitui C gydyti.
8. 2022 m. gegužės 30 d. Regionų apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino civilinį ieškinį. Kiek tai susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, nors pareiškėjas teigė, kad nuo 2019 m. sausio 15 d. jis nebuvo aprūpintas paskirtais vaistais, teismas, remdamasis Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2022 m. vasario 18 d. išduota pažyma, nustatė, kad minėti vaistai jam buvo paskirti 2019 m. birželio 27 d. Teismas konstatavo, kad nuo tos dienos iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Marijampolės pataisos namai jam neišdavė paskirtų vaistų dėl finansinių išteklių trūkumo ir teisės aktų pakeitimų, o nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2021 m. vasario 8 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninė neišdavė minėtų vaistų, nes nesilaikė atitinkamų teisės aktų, reglamentuojančių jų pirkimą ir išdavimą kaliniams. Teismas nusprendė, kad šios institucijos turėjo pareigą iš anksto planuoti savo veiklą ir apsirūpinti reikiamų preparatų atsargomis, ypač tų, kurie skirti itin pavojingoms ligoms gydyti. Todėl jos neteisėtai neišdavė pareiškėjui paskirtų vaistų. Teismas nenustatė jokių įrodymų, kad pareiškėjo sveikatos būklė dėl to pablogėjo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų apie neaprūpinimo vaistais poveikį jo psichinei sveikatai. Vis dėlto Teismas pripažino, kad vaistais jis nebuvo aprūpintas ilgą laiką ir tai galėjo turėti tam tikrą neigiamą poveikį jo sveikatai, sukelti jam dvasinių išgyvenimų. Teismas priteisė jam 1 550 EUR neturtinei žalai atlyginti ir palūkanas iš valstybės, kuriai atstovavo Marijampolės pataisos namai ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė.
9. Šalys šį sprendimą apskundė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad jam priteista per maža kompensacijos suma, o valdžios institucijos iš esmės tvirtino, kad piniginė kompensacija nebuvo būtina atsižvelgiant į aplinkybes. 2023 m. balandžio 5 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė apeliacinius skundus ir paliko galioti Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą. Jis pabrėžė, kad valdžios institucijos neginčijo fakto, jog pareiškėjui žemesnės instancijos teismo nustatytu laikotarpiu nebuvo suteikti paskirti vaistai (žr. šio nutarimo 8 punktą). Jis taip pat pažymėjo, kad nėra jokių įrodymų, jog vaistų nesuteikimas pareiškėjui turėjo įtakos jo sveikatai ar emocinei bei psichinei būklei. Be to, aptariamu laikotarpiu jis buvo gydomas kitais, nereceptiniais, vaistais, o 2021 m. rugsėjo 15 d. atlikus kraujo tyrimą, hepatito C nerasta. Todėl nebuvo pagrindo padidinti žemesnės instancijos teismo priteistą sumą.
Pareiškėjo skundas10. Pareiškėjas skundėsi pagal Konvencijos 3 straipsnį, kad nacionalinių teismų jam priteista kompensacija už tai, kad valdžios institucijos neišdavė jam paskirtų vaistų, buvo nepakankama.
TEISMO VERTINIMAS11. Iš pradžių Teismas pažymi, kad šalys savo pastabose ginčijo nacionalinių teismų išvadas dėl laikotarpio, per kurį pareiškėjas negavo aptariamų vaistų (žr. šio nutarimo 8 ir 9 punktus). Pareiškėjas teigė, kad šis laikotarpis buvo ilgesnis nei nustatė teismai, o Vyriausybė tvirtino, kad jis buvo trumpesnis. Šalys pateikė Teismui įvairių dokumentų, kurie, jų nuomone, patvirtino jų faktų versiją. Šiuo atžvilgiu Teismas pirmiausia pažymi, kad nei pareiškėjas, nei Vyriausybė neteigė, jog nacionaliniai teismai turėjo tuos pačius dokumentus, tačiau nustatinėdami faktines aplinkybes į juos neatsižvelgė. Bet kuriuo atveju, įvertinęs visą šalių jam pateiktą medžiagą, Teismas nemato jokių įtikinamų priežasčių, dėl kurių jis turėtų nukrypti nuo nacionalinių teismų nustatytų faktinių aplinkybių (taip pat žr. Cestaro prieš Italiją, Nr. 6884/11, § 164, 2015 m. balandžio 7 d.).
12. Todėl Teismas laiko įrodyta tai, kad laikotarpis, per kurį pareiškėjas negavo paskirtų vaistų, truko nuo 2019 m. birželio 27 d. iki 2021 m. vasario 8 d., t. y. daugiau nei metus ir septynis mėnesius.
13. Teismas atkreipia dėmesį į Vyriausybės argumentą, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis laikinas aptariamų vaistų nesuteikimas neprilygo netinkamam elgesiui. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybė taip pat teigė, jog pareiškėjas nebegali būti laikomas 3 straipsnio tariamo pažeidimo auka atsižvelgiant į nacionalinio proceso rezultatus, Teismas nemano, kad būtina nuspręsti, ar šios bylos aplinkybės vertintinos kaip Konvencijos 3 straipsniui prieštaraujantis elgesys. Taip yra todėl, kad net darant prielaidą, jog Konvencijos 3 straipsnis yra taikytinas, nacionaliniai teismai pripažino, kad pareiškėjui nebuvo išduoti paskirti vaistai, todėl galima laikyti, kad jie iš esmės pripažino 3 straipsnio tariamą pažeidimą. Kaip nurodyta toliau, jie taip pat priteisė pareiškėjui konkrečiomis bylos aplinkybėmis tinkamą kompensaciją, todėl jis nebegali būti laikomas 3 straipsnio tariamo pažeidimo „auka“ (dėl atitinkamų principų šiuo atžvilgiu žr. Gäfgen prieš Vokietiją [DK], Nr. 22978/05, § 115, ECHR 2010).
14. Šiuo atžvilgiu Teismas pakartoja, kad paprastai laikoma, jog klausimas, ar nacionaliniu lygmeniu žala buvo atlyginta tinkamai ir pakankamai Konvencijoje įtvirtintos teisės pažeidimui ištaisyti, priklauso nuo visų bylos aplinkybių, ypač atsižvelgiant į nagrinėjamo Konvencijos pažeidimo pobūdį (žr. ten pat, § 116). Klausimas, ar šioje byloje nacionaliniu lygmeniu priteista suma buvo pakankama žalai atlyginti, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą pareiškėjui suteiktą gydymą ir jo sveikatos būklę, įskaitant pasekmes, atsiradusias dėl to, kad jis nebuvo aprūpintas paskirtais vaistais (žr., mutatis mutandis, Mirilashvili prieš Rusiją (nut.), Nr. 6293/04, 2007 m. liepos 10 d.; Viorel Burzo prieš Rumuniją, Nr. 75109/01 ir 12639/02, §§ 80 ir 85, 2009 m. birželio 30 d.; Makharadze ir Sikharulidze prieš Sakartvelą, Nr. 35254/07, § 80, 2011 m. lapkričio 22 d.; Vladimir Vasilyev prieš Rusiją, Nr. 28370/05, § 63, 2012 m. sausio 10 d.; Blokhin prieš Rusiją [DK], Nr. 47152/06, §§ 135–137, 2016 m. kovo 23 d.; Petukhov prieš Ukrainą (Nr. 2), Nr. 41216/13, § 145, 2019 m. kovo 12 d.).
15. Teismas pažymi, kad šalys neginčijo fakto, jog nuo 2019 m. birželio 27 d. iki 2021 m. vasario 8 d. pareiškėjas buvo prižiūrimas atitinkamų gydytojų atsižvelgiant į jo sveikatos būklę (žr. šio nutarimo 5 punktą). Atrodo, kad tuo metu jam taip pat buvo skiriami kiti, nereceptiniai, vaistai (žr. šio nutarimo 5 ir 9 punktus). Teismo užduotis nėra nustatyti, ar šie vaistai atitiko pareiškėjo sveikatos poreikius (taip pat plg. Sergey Antonov prieš Ukrainą, Nr. 40512/13, § 86, 2015 m. spalio 22 d.). Kaip bebūtų, Teismas pažymi, kad pareiškėjas nesiskundė dėl jokių kitų jam suteikto gydymo aspektų. Todėl jis mano, kad pareiškėjo neaprūpinimas paskirtais vaistais buvo vienintelis jam suteikto gydymo trūkumas.
16. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjas, daugiau nei metus ir septynis mėnesius negalėdamas vartoti jam paskirtų vaistų nuo lėtinio virusinio hepatito C, galėjo patirti neviltį ir nerimą dėl savo sveikatos būklės. Tačiau jis primena, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu nebuvo paliktas be kvalifikuotų sveikatos priežiūros specialistų pagalbos (žr. šio nutarimo 5 punktą) ir kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog dėl to pablogėjo jo fizinė sveikata (žr. šio nutarimo 6, 8 ir 9 punktus). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teismas mano, kad, atsižvelgiant į konkrečias pirmiau aprašytas aplinkybes, pareiškėjui nacionaliniu lygmeniu priteistos kompensacijos suma (1 550 EUR) gali būti laikoma tinkama ir pakankama.
17. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nebegali būti laikomas 3 straipsnio tariamo pažeidimo „auka“ Konvencijos 34 straipsnio prasme. Darytina išvada, kad peticija turi būti pripažinta nepriimtina vadovaujantis Konvencijos 34 straipsniu ir 35 straipsnio 4 dalimi.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
skelbia peticiją nepriimtina.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2026 m. balandžio 2 d.
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkė
Dorothee von Arnim Oddný Mjöll Arnardóttir