Autentiškas vertimas
Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2026 03 13
ANTRASIS SKYRIUS
NUTARIMAS
Peticija Nr. 9195/23
Lukas SVIRPLYS ir Raimedas LATVYS
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2025 m. gruodžio 2 d. posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininko Arnfinn Bårdsen,
teisėjų Jovan Ilievski,
Péter Paczolay,
Oddný Mjöll Arnardóttir,
Gedimino Sagačio,
Stéphane Pisani,
Juha Lavapuro,
skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į 2023 m. vasario 15 d. pateiktą peticiją,
atsižvelgdamas į atsakovės Vyriausybės pateiktas pastabas ir pareiškėjų pateiktą atsakymą su pastabomis,
atsižvelgdamas į AIRE (Advice on Individual Rights in Europe) centro, ILGA-Europe (Europos regiono Tarptautinės lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių ir interseksualių asmenų asociacijos) ir Lietuvos nacionalinės LGBT teisių organizacijos (LGL) kartu pateiktas pastabas,
po svarstymo skelbia tokį nutarimą:
ĮVADAS
1. Ši byla susijusi su homofobinio žodinio išpuolio prieš pareiškėjus ir grasinimų fiziškai susidoroti su jais tyrimu.
FAKTAI
2. Pareiškėjai Lukas Svirplys (toliau – pirmasis pareiškėjas) ir Raimedas Latvys (toliau – antrasis pareiškėjas) yra Lietuvos piliečiai, gimę atitinkamai 1998 m. ir 1999 m. ir gyvenantys Vilniuje. Pareiškėjams Teisme atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas D. Murauskas.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo jos atstovas R. Dzikovič ir atstovė byloje N. Bruskina.
Pirmojo pareiškėjo skundas policijai ir pradinės valdžios institucijų taikytos priemonės4. 2022 m. birželio 10 d. pirmasis pareiškėjas pateikė skundą policijai, kuriame nurodė, kad 2022 m. birželio 9 d. apie 13.30 val., kai jis su savo partneriu, antruoju pareiškėju, ėjo namo, juos pradėjo sekti nepažįstamas vyras. Pareiškėjams priėjus prie savo daugiabučio namo, vyras pradėjo juos filmuoti mobiliuoju telefonu. Pareiškėjai bandė patekti į gyvenamojo namo vidų, tačiau dėl streso ir išgąsčio jiems nepavyko iš pirmo karto įvesti teisingo įėjimo kodo. Vyras liepė jiems žiūrėti į kamerą, vadino juos „pyderais“, įžeidinėjo kitais žodžiais ir kaltino, jog jie pažeidžia Lietuvos įstatymus. Pareiškėjams įėjus į gyvenamąjį namą, vyras kurį laiką neleido jiems uždaryti durų ir pagrasino, kad jei dar kartą juos pamatys, „geruoju nesibaigs“. Galiausiai jiems pavyko uždaryti pastato duris ir vyras nuėjo. Pirmasis pareiškėjas pateikė pro daugiabučio namo langą darytą vaizdo įrašą, kuriame matomas nueinantis vyras. Kitą dieną po įvykio pareiškėjai matė, kaip tas pats vyras pasistatė automobilį netoli jų gyvenamojo namo – pirmasis pareiškėjas nurodė automobilio registracijos numerį. Jis teigė, kad dėl šio įvykio abu pareiškėjai patyrė emocinį išgyvenimą, pažeminimo ir nesaugumo jausmą; jis pageidavo pareikšti 2 000 EUR civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.
5. 2022 m. birželio 22 d. policija apklausė pirmąjį pareiškėją kaip liudytoją. Jis patvirtino savo skunde nurodytas aplinkybes (žr. šio nutarimo 4 punktą), apibūdino tariamą kaltininką ir pateikė jo automobilio nuotrauką. Jis taip pat teigė, kad kitą dieną po įvykio pareiškėjai matė tariamą kaltininką sėdintį su kitais asmenimis netoli jų gyvenamojo namo.
6. Remdamasi pirmojo pareiškėjo pateikta informacija, policija nustatė, kad tariamas kaltininkas yra L. R., ir susisiekė su juo telefonu. L. R. teigė, kad minėtą dieną jis matė, kaip pareiškėjai buvo susikabinę už rankų ir tokiu elgesiu, jo nuomone, siekė atkreipti dėmesį, rodė nepagarbą visuomenei. Imituodamas, kad filmuoja savo mobiliojo ryšio telefonu, jis paklausė vaikinų, ar taip dera elgtis viešoje vietoje, akivaizdžiai demonstruoti santykius, kai Lietuvos Respublikoje nėra įteisinta tos pačios lyties partnerystė. Jis taip pat teigė, kad „neturi nieko prieš homoseksualus“, bet pabrėžė, kad visi žmonės viešoje vietoje privalo elgtis taip, kad netrikdytų aplink esančių žmonių ir nerodytų jiems nepagarbos. Jis nenorėjo pareiškėjų nei išgąsdinti, nei įžeisti, tiesiog norėjo jiems paaiškinti, kad jie viešoje vietoje elgtųsi laikydamiesi Lietuvos Respublikos įstatymų.
7. 2022 m. birželio 29 d. policija priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnį, motyvuodama tuo, kad L. R. tariamai išsakytas grasinimas negali būti vertinamas kaip realus ir kad nekilo jokio realaus pavojaus pareiškėjų gyvybei ar sveikatai.
8. 2022 m. liepos 1 d. Vilniaus prokuroras šį nutarimą panaikino, nors skundų dėl jo dar nebuvo pateikta. Prokuroras pažymėjo, kad policija išnagrinėjo pirmojo pareiškėjo skundą pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnį, tačiau šiame skunde aprašyti veiksmai taip pat gali būti laikomi nusikalstamais pagal Baudžiamojo kodekso 167 straipsnį (neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas, žr. šio nutarimo 54 punktą) arba Baudžiamojo kodekso 169 straipsnį (diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės, žr. šio nutarimo 55 punktą). Prokuroras nurodė policijai, be kita ko, apklausti abu pareiškėjus kaip liudytojus ir priimti naują nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar nepradėjimo pagal Baudžiamojo kodekso 145, 167 arba 169 straipsnį.
9. 2022 m. liepos 8 d. policija apklausė antrąjį pareiškėją kaip liudytoją. Jis apie įvykį pateikė iš esmės tokią pačią informaciją, kaip ir pirmasis pareiškėjas (žr. šio nutarimo 4 ir 5 punktus). Jis taip pat teigė, kad L. R. pagrasino jiems sulaužyti kojas, jei dar kartą pamatys juos susikabinusius už rankų.
10. 2022 m. liepos 8 d. policija priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nutarime buvo pakartoti ankstesniame nutarime išdėstyti motyvai, kodėl negalima pradėti ikiteisminio tyrimo pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnį (žr. šio nutarimo 7 punktą). Taip pat nurodyta, kad nėra jokių požymių, jog galėjo būti įvykdyta Baudžiamojo kodekso 167 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, nes L. R. iš tikrųjų nefilmavo pareiškėjų savo telefonu, o tik imitavo tai darantis (žr. šio nutarimo 6 punktą). Nebuvo ir jokių požymių, kad padaryta Baudžiamojo kodekso 169 straipsnyje numatyta veika, nes L. R. nieko nediskriminavo ir teigė, kad „neturi nieko prieš homoseksualus“ (žr. šio nutarimo 6 punktą).
11. 2022 m. liepos 25 d. pirmasis pareiškėjas apskundė minėtą nutarimą, teigdamas, kad policija iš esmės rėmėsi L. R. duotais parodymais, nepaisant to, kad tariamas kaltininkas akivaizdžiai norėjo išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmasis pareiškėjas teigė, kad L. R. veiksmuose buvo akivaizdžių diskriminacijos pareiškėjų atžvilgiu dėl jų seksualinės orientacijos požymių, o tai draudžiama pagal Baudžiamojo kodekso 169 straipsnį. Jis taip pat teigė, kad L. R. veiksmai gali būti prilyginami neapykantos kurstymui dėl seksualinės orientacijos pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį (žr. šio nutarimo 56 punktą) arba viešosios tvarkos pažeidimui pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį (žr. šio nutarimo 57 punktą), o tai, kad jis išreiškė neapykantą pareiškėjams dėl jų seksualinės orientacijos, turėtų būti laikoma atsakomybę sunkinančia aplinkybe (žr. šio nutarimo 58 punktą).
12. 2022 m. rugpjūčio 1 d. prokuroras patenkino pirmojo pareiškėjo skundą ir nurodė policijai priimti naują ir tinkamai pagrįstą nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar nepradėjimo.
2022 m. priimti nutarimai nepradėti ikiteisminio tyrimo2022 m. rugpjūčio 10 d. policijos nutarimas13. 2022 m. rugpjūčio 10 d. policija priėmė naują nutarimą, kuriuo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Pirma, nutarime pabrėžta, kad norint konstatuoti Baudžiamojo kodekso 145 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, turi būti pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas galėjo būti įvykdytas. Antra, Baudžiamojo kodekso 169 ir 170 straipsniuose numatytoms nusikalstamoms veikoms įvykdyti nepakanka vien įžeidžiančio ar niekinančio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, kurstymo panaudoti smurtą ar fiziškai susidoroti, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė minėtomis nuostatomis saugomam objektui.
14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, policija padarė išvadą, kad L. R. veiksmai nebuvo tokie pavojingi, kad reikėtų jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Jo pasisakymai nebuvo nukreipti nužudyti pareiškėjus ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą. Be to, jis jų iš tikrųjų nefilmavo mobiliuoju telefonu, o tik imitavo tai darantis (žr. šio nutarimo 6 punktą). Nors jo išreikšta nuomonė atitiko diskriminacijos apibrėžtį, ji nebuvo pakankamai pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę: L. R. teigė, kad „neturi nieko prieš homoseksualus“ (žr. šio nutarimo 6 punktą), o jo nuomonė buvo išsakyta privačiame pokalbyje su pareiškėjais. Todėl nebuvo jokių objektyvių ir faktinių požymių, rodančių, kad buvo įvykdytos Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, 167 straipsnio 1 dalyje, 169 straipsnio 1 dalyje ar 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (žr. šio nutarimo 52–56 punktus).
2022 m. rugpjūčio 31 d. prokuroro nutarimas15. 2022 m. rugpjūčio 18 d. pirmasis pareiškėjas apskundė policijos nutarimą. Jis tvirtino, kad L. R. veiksmai buvo pavojingi, o jo grasinimai – realūs, ir tai įrodo faktas, kad po incidento pirmajam pareiškėjui buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, kaip matyti iš jo pateiktų atitinkamų medicininių pažymų. Jis taip pat teigė, kad pagal Teismo praktiką neapykantos kurstymas nebūtinai turi apimti kurstymą smurtauti ar vykdyti kitą nusikalstamą veiklą (jis rėmėsi sprendimu byloje Féret prieš Belgiją, Nr. 15615/07, §§ 72–73, 2009 m. liepos 16 d.). Be to, pirmasis pareiškėjas rėmėsi Generalinės prokuratūros Neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos ikiteisminio tyrimo metodinėmis rekomendacijomis, pagal kurias vertinant, ar kaltininko veiksmai buvo motyvuoti neapykantos motyvo arba išankstinių neigiamų nuostatų, vienas iš svarbių veiksnių yra kitų motyvų nebuvimas atliekant veiksmus. Pirmasis pareiškėjas teigė, kad visų svarbių bylos aplinkybių negalima nustatyti nepradėjus ikiteisminio tyrimo.
16. 2022 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apylinkės prokuroras atmetė pirmojo pareiškėjo skundą. Prokuroro teigimu, nors L. R. vartojo neigiamą ir niekinamąjį atspalvį turinčius, grasinamojo pobūdžio žodžius, jie nebuvo tokie, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį. Visų pirma, L. R. nesiėmė jokių smurtinių veiksmų prieš pareiškėjus, jo veiksmai nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, truko neilgai. Prokuroras laikėsi nuomonės, kad jei L. R. iš tikrųjų būtų siekęs pareiškėjus įbauginti, jis būtų ėmęsis agresyvesnių fizinių veiksmų. Taigi tyčia grasinti nebuvo nustatyta.
17. Be to, prokuroras pritarė policijos išvadai, kad nebuvo nustatyta, jog L. R. iš tikrųjų filmavo pareiškėjus savo mobiliuoju telefonu, todėl nebuvo įvykdyta ir 167 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika (žr. šio nutarimo 14 punktą).
18. Kalbėdamas apie tariamai padarytas nusikalstamas veikas pagal Baudžiamojo kodekso 169 ir 170 straipsnius, prokuroras pripažino, kad L. R. teiginiai neabejotinai liudijo nebrandų jo požiūrį, kuris buvo išreikštas neetiškai ir įžeidžiančiai bei peržengė leistinas saviraiškos laisvės ribas. Tačiau jie nebuvo tokie pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal minėtas nuostatas.
19. Todėl prokuroras padarė išvadą, kad buvo imtasi visų būtinų procesinių priemonių ir buvo nustatytos visos svarbios aplinkybės. Jei pirmasis pareiškėjas patyrė žalą sveikatai dėl L. R. veiksmų (žr. šio nutarimo 15 punktą), jis galėjo siekti šios žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.
Ikiteisminio tyrimo teisėjos 2022 m. rugsėjo 19 d. nutartis20. 2022 m. rugsėjo 8 d. pirmasis pareiškėjas apskundė minėtą prokuroro nutarimą, iš esmės pakartodamas argumentus, kuriuos buvo nurodęs ankstesniuose savo skunduose (žr. šio nutarimo 11 ir 15 punktus).
21. 2022 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja atmetė pirmojo pareiškėjo skundą. Ikiteisminio tyrimo teisėja sutiko su policija ir prokuroru, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra pagrindo manyti, jog L. R. akivaizdžiai ir realiai grasino nužudyti pareiškėjus ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą ir dėl to reikėtų taikyti jam baudžiamąją atsakomybę pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį. Jis neatliko jokių smurtinių veiksmų ir neturėjo su savimi jokių daiktų, kurie galėjo būti panaudoti pareiškėjams sužaloti, o incidentas buvo vienkartinis. Taigi pareiškėjai neturėjo pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
22. Ikiteisminio tyrimo teisėja taip pat pripažino, kad L. R. elgesys ir žodžiai buvo netinkami ir neetiški, ir kad jie išreiškė neigiamą požiūrį į seksualines mažumas. Tačiau dėl ankstesniuose nutarimuose nurodytų priežasčių (žr. šio nutarimo 13 ir 16 punktus) nebuvo pagrindo manyti, kad L. R. siekė skatinti neigiamą požiūrį į homoseksualius asmenis, kurstyti diskriminaciją ar smurtą prieš juos. Nors jo žodžiai buvo neigiamo ir niekinančio pobūdžio bei nukreipti prieš homoseksualius asmenis, jie negalėjo padaryti jokios realios žalos homoseksualių žmonių grupės lygiateisiškumui ir orumui, negalėjo realiai sukurstyti kitų smurtauti prieš šią žmonių grupę. Ikiteisminio tyrimo teisėja pabrėžė, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti taikoma tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis.
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis23. 2022 m. rugsėjo 27 d. pirmasis pareiškėjas apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį, pakartodamas argumentus, kuriuos buvo nurodęs ankstesniuose savo skunduose (žr. šio nutarimo 11, 15 ir 20 punktus).
24. 2022 m. spalio 19 d. Vilniaus apygardos teismas atmetė pirmojo pareiškėjo skundą. Jis nurodė, kad vertinant, ar buvo grasinama nužudyti asmenį arba sunkiai sutrikdyti jo sveikatą Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalies prasme, tai, kaip nukentėjęs asmuo suprato kaltininko žodžius, yra svarbu, bet nėra lemiamas veiksnys, ir kad turi būti objektyvių veiksnių, rodančių, jog grasinimas buvo realus. Nagrinėjamu atveju L. R. išreiškė savo nepritarimą ir pasipiktinimą pareiškėjais nederamu ir įžeidžiančiu būdu, tačiau tai buvo jo spontaniška reakcija į situaciją, o ne realūs grasinimai mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tai, kad pareiškėjai ir L. R. buvo kaimynai ir vėliau susidūrė kieme (žr. šio nutarimo 4 ir 5 punktus), nepatvirtina, kad grasinimas buvo realus, nes vėlesnių susidūrimų metu pareiškėjams nebuvo grasinama.
25. Teismas taip pat nurodė, kad diskriminavimo nusikalstamą veiką pagal Baudžiamojo kodekso 169 straipsnį (žr. šio nutarimo 55 punktą) gali padaryti tik valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo, arba privatus asmuo, atliekantis tam tikras funkcijas. Tačiau L. R. yra privatus asmuo, kuris tokių funkcijų nevykdo. Be to, jo veiksmai, pasireiškę asmeniškai pareiškėjams išsakytais necenzūriniais, niekinančiais žodžiais ir kibimu prie jų, nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo principus, būtų pagrįstas baudžiamosios atsakomybės taikymas.
26. Dėl Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio (žr. šio nutarimo 56 punktą) teismas nusprendė, kad tam, jog atitinkami vieši pareiškimai būtų laikomi nusikalstama veika pagal šią nuostatą, jie turi būti skirti tam tikram klausytojų ratui ir jais turi būti siekiama sukurstyti juos prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį, paskatinti diskriminuoti juos ar smurtauti prieš juos. Tačiau L. R. žodžiai buvo skirti tik pareiškėjams privataus pokalbio metu, ir pareiškėjai neteigė, kad kas nors kitas galėjo juos girdėti. Todėl negalima konstatuoti, kad L. R. siekė kurstyti diskriminaciją ar smurtą prieš homoseksualius asmenis.
27. Galiausiai teismas išnagrinėjo skunde pateiktą argumentą, kad L. R. veiksmai turėjo Baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – viešosios tvarkos pažeidimo požymių (žr. šio nutarimo 11 ir 23 punktus). Jis nurodė, kad tam, jog ši nusikalstama veika būtų įvykdyta, padaryti veiksmai turi realiai sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, pavyzdžiui, pažeminant, šokiruojant ar išgąsdinant kitus asmenis. Tačiau, kadangi pareiškėjų ir L. R. konflikte nedalyvavo jokie pašaliniai asmenys, visuomenės rimtis ar tvarka nebuvo sutrikdyta.
Baudžiamojo proceso atnaujinimas 2024 m.28. 2023 m. vasario 15 d. pareiškėjai pateikė Teismui šią peticiją. 2024 m. vasario 7 d. Teismas pranešė apie peticiją Lietuvos Vyriausybei.
29. 2024 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras panaikino 2022 m. rugpjūčio 10 d. policijos nutarimą (žr. šio nutarimo 13 ir 14 punktus) ir 2022 m. rugpjūčio 31 d. prokuroro nutarimą (žr. šio nutarimo 16–19 punktus) ir nurodė policijai papildomai patikslinti pirmojo pareiškėjo skunde aprašytas aplinkybes (žr. šio nutarimo 4 punktą). Vyriausiasis prokuroras pažymėjo, kad ankstesniame procese valdžios institucijos ir teismai nagrinėjo, ar pirmojo pareiškėjo aprašytos aplinkybės gali būti laikomos nusikalstamomis veikomis pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, 167 straipsnio 1 dalį, 169 straipsnio 1 dalį ir 170 straipsnį, ir vyriausiasis prokuroras nekvestionavo jų išvadų šiuo klausimu. Vis dėlto pirmasis pareiškėjas taip pat prašė jų ištirti, ar L. R. padarė Baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką (žr. šio nutarimo 11 punktą), tačiau nei policija, nei prokuroras šio klausimo nenagrinėjo. Be to, priimdama 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą, policija rėmėsi L. R. paaiškinimu, duotu tyrėjui telefonu (žr. šio nutarimo 6 punktą), tačiau L. R. nebuvo apklaustas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, o tai yra šiurkštus procesinis pažeidimas.
30. 2024 m. gegužės 7 d. ir 9 d. policija apklausė pareiškėjus kaip liudytojus. Jie pateikė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir ankstesniuose savo skunduose ir pareiškimuose (žr. šio nutarimo 4, 5 ir 9 punktus). Pareiškėjai taip pat nurodė, kad L. R. stovėjo prie pat jų ir jie jo telefono ekrane matė, kad jis juos filmuoja; L. R. atrodė agresyvus, ant jų šaukė ir jie bijojo, jog jis gali įvykdyti savo grasinimus. Jie taip pat teigė, kad po incidento nebesijautė saugūs gyvendami tame name ir pradėjo ieškoti buto kitur.
31. 2024 m. gegužės 9 d. policija apklausė L. R. kaip liudytoją. Jis pateikė iš esmės tuos pačius parodymus kaip ir anksčiau (žr. šio nutarimo 6 punktą), bet neigė vartojęs keiksmažodžius ar necenzūrinius žodžius arba kaip nors grasinęs pareiškėjams. Jis taip pat sakė, kad apsimetė filmuojantis juos mobiliuoju telefonu, norėdamas „sudrausminti“ ir užkirsti kelią bet kokiems nepadoriems gestams ar pasisakymams jo atžvilgiu.
32. 2024 m. gegužės 13 d. policija nusprendė nepradėti ikiteisminio tyrimo pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, nustačiusi, kad visuomenės rimtis ar tvarka nebuvo sutrikdyta, nes niekas kitas nematė pareiškėjų ir L. R. konflikto.
33. 2024 m. gegužės 23 d. pirmasis pareiškėjas apskundė policijos nutarimą. 2024 m. gegužės 30 d. prokuroras patenkino skundą, panaikino policijos nutarimą ir nutarė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį.
Ikiteisminis tyrimas34. 2024 m. birželio 7 d. L. R. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, ir jis buvo apklaustas kaip įtariamasis. Jis nurodė, kad incidento dieną matė pareiškėjus susikabinusius už rankų. Jie patraukė jo dėmesį, nes buvo apsirengę „klaikiai“ ir „ypatingai provokuojančiai“ – vilkėjo ryškių spalvų moteriškus drabužius, sijonus, mūvėjo pėdkelnes. Eidami jie pasibučiavo. Tuo metu buvo daug diskutuojama apie galimybę įteisinti tos pačios lyties asmenų civilines sąjungas Lietuvoje, tačiau jos nebuvo įteisintos. Todėl L. R., „būdamas pareigingas Lietuvos Respublikos pilietis“, norėjo priminti pareiškėjams apie šį faktą. Jis pareiškėjams sušuko „luktelkit“, bet jie paspartino žingsnį. L. R. priėjo prie jų ir paklausė, kodėl jie susikabinę už rankų, jei tai prieštarauja Lietuvos įstatymams. Jie nieko neatsakė. Tada jis paklausė, ar dera taip elgtis viešoje vietoje ir akivaizdžiai demonstruoti savo santykius, kai Lietuvoje nėra įteisintos tos pačios lyties asmenų civilinės sąjungos, bet pareiškėjai nieko neatsakė. L. R. neigė vartojęs kokius nors necenzūrinius ar įžeidžiančius žodžius, grasinęs pareiškėjams ar trukdęs jiems patekti į jų daugiabutį namą, teigė, kad kalbėjosi su jais ramiu tonu. Jis taip pat sakė, kad „neturi nieko prieš homoseksualių pažiūrų žmones“ ir kad „pažįsta keletą puikių homoseksualių asmenų“, tačiau tiki, kad viešumoje kiekvienas turi elgtis taip, kad netrukdytų kitiems. Vėliau L. R. kelis kartus susidūrė su pirmuoju pareiškėju, bet į jį nekreipė dėmesio.
35. 2024 m. birželio ir liepos mėn. policija išnagrinėjo pirmojo pareiškėjo pateiktą vaizdo įrašą, kuriame matomas L. R. (žr. šio nutarimo 4 punktą), aplankė incidento vietą ir ją nufotografavo, kalbėjosi su netoliese esančių gyvenamųjų namų gyventojais ir netoliese esančių įmonių darbuotojais, tačiau nerado nė vieno asmens, kuris turėtų informacijos apie incidentą. Policijos pareigūnai taip pat išnagrinėjo L. R. įrašus socialiniuose tinkluose, siekdami nustatyti, ar jis buvo skelbęs kokio nors homofobinio turinio, tačiau jokios reikšmingos informacijos nerado. Jie taip pat norėjo patikrinti mobilųjį telefoną, L. R. naudotą incidento metu, tačiau jis policijai teigė telefoną pametęs.
36. 2024 m. liepos 30 d. ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras nusprendė nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį ir vietoj to pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį (žmogaus veiksmų laisvės varžymas – žr. šio nutarimo 53 punktą).
37. Tą pačią dieną pareiškėjams buvo suteiktas nukentėjusiojo statusas ikiteisminiame tyrime pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį.
38. 2024 m. liepos 31 d. L. R. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Konvencijos[1] 148 straipsnio 1 dalyje, ir jis buvo apklaustas kaip įtariamasis. Jis patvirtino savo ankstesnius teiginius (žr. šio nutarimo 34 punktą) ir neigė naudojęs kokią nors psichologinę prievartą prieš pareiškėjus ar kitaip varžęs jų veiksmų laisvę.
39. 2024 m. rugsėjo 1 d. abu pareiškėjai baudžiamojoje byloje pateikė po atskirą civilinį ieškinį. Pirmasis pareiškėjas pareikalavo 510 EUR turtinės žalos atlyginimo už psichologinės pagalbos, kurios jis kreipėsi po incidento, išlaidas, ir 2 500 EUR neturtinės žalos atlyginimo. Antrasis pareiškėjas pareikalavo 1 500 EUR neturtinei žalai atlyginti. Jie abu teigė, kad po incidento jiems buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas ir kad tai paveikė jų socialinį gyvenimą – jie ėmė bijoti nepažįstamų žmonių ir nebesijautė saugūs viešumoje ar būdami vieni; abu dirba mados srityje, tačiau dėl baimės ir nerimo atsisakė tam tikrų projektų ir vengia masinių viešų renginių. Pirmasis pareiškėjas taip pat teigė, kad dėl incidento sukelto streso jam išsivystė virškinimo sutrikimų; be to, jis stengėsi praleisti mažiau laiko Vilniuje, kad išvengtų susitikimų su L. R., o nuo 2022 m. rugsėjo iki gruodžio mėn. išvyko gyventi į Ispaniją.
40. 2024 m. rugsėjo 6 d. prokuroras surašė L. R. kaltinamąjį aktą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalyje (žr. šio nutarimo 53 punktą). Kaltinamajame akte teigiama, kad L. R., motyvuodamas tuo, kad Lietuvoje nėra įteisintos tos pačios lyties asmenų civilinės sąjungos, kad, jo įsitikinimu, viešoje vietoje tos pačios lyties asmenys negali vaikščioti susikabinę už rankų, negali bučiuotis, o vyrai negali vaikščioti vilkėdami moteriškus drabužius, ir kad viešoje vietoje negalima akivaizdžiai demonstruoti tos pačios lyties asmenų santykių, iš pareiškėjų reikalavo susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo ir kitaip elgtis pagal jo nurodymą, t. y. nevaikščioti susikabinus už rankų. Tai jis darė panaudodamas psichinę prievartą pareiškėjams, t. y. sekdamas paskui juos, žemindamas jų orumą, vadindamas juos „pyderais“, neleisdamas jiems įeiti į daugiabutį namą, liepdamas atsisukti į jo telefono kamerą, grasindamas susidoroti su pareiškėjais fiziškai, jei jis dar kartą pamatys juos susikabinusius už rankų. Tą pačią dieną pareiškėjai buvo informuoti, kad byla perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Procesas Vilniaus miesto apylinkės teisme41. Vilnius miesto apylinkės teismas posėdžius surengė 2024 m. lapkričio 5 d. ir gruodžio 17 d., 2025 m. sausio 9 d. ir 22 d. bei kovo 18 d.
42. 2024 m. lapkričio 5 d. posėdyje pareiškėjų advokatas pateikė teismui prašymą perkvalifikuoti L. R. veiką ir vietoj Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalies taikyti Baudžiamojo kodekso 169 straipsnį (diskriminavimas, žr. šio nutarimo 55 punktą) arba Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas), konstatuojant neapykantą dėl seksualinės orientacijos kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę (žr. šio nutarimo 57 ir 58 punktus). Teismas nusprendė dėl šio prašymo sprendimą priimti vėliau.
43. 2025 m. balandžio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbė nuosprendį. Jis nusprendė perkvalifikuoti L. R. veiką iš žmogaus veiksmų laisvės varžymo pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį į diskriminavimą pagal Baudžiamojo kodekso 169 straipsnį (žr. šio nutarimo 55 punktą). Šiuo atžvilgiu teismas konstatavo:
„<....> [L. R.] kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti ne prieš bet kokius asmenis ar heteroseksualią porą, o prieš homoseksualių asmenų porą – [pareiškėjus], kurie, pasak kaltinamojo, negali vaikščioti susikabinę už rankų, negali bučiuotis, būdami vyrais negali vilkėti moteriškų drabužių, negali akivaizdžiai demonstruoti homoseksualių santykių, nes toks homoseksualių asmenų viešas santykių demonstravimas jam nėra priimtinas moralės požiūriu, be to, Lietuvoje nėra įteisintas partnerystės įstatymas. Abu nukentėjusieji tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu iš esmės vienodai aiškino, kad [L. R.] atkreipė į juos dėmesį būtent dėl jų seksualinės orientacijos, t. y., kad jie viešai ėjo susikibę rankomis.
Teismui nekyla abejonių, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu [pareiškėjai] buvo pora, kuri save laikė šeima, vedė bendrą ūkį, kartu gyveno. Atkreiptinas dėmesys, kad <...> LGBTQ+ bendruomen[ės] [nariai] turi teisę visuomenėje veikti (vaikščioti susikabinę už rankų, vilkėti drabužius, kuriuos nori vilkėti, bučiuotis ir pan.) nebijant iš to galimai kylančių neigiamų pasekmių. Vien tai, kad [pareiškėjų] tam tikras elgesys viešumoje nėra priimtinas [L. R.], nesuponuoja jam teisės ar juo labiau <...> pareigos, kaip teigė [L. R.], prieiti prie nukentėjusiųjų asmenų ir būtent dėl seksualinės vaikinų orientacijos pažeisti jų teises, laisves bei lygiateisiškumą.
Atkreiptinas dėmesys, kad BK 169 straipsnyje nurodytas nusikaltimas yra priskiriamas prie neapykantos nusikaltimų. Neapykantos nusikaltimai iš esmės yra diskriminacija – nevienodas elgesys su žmonėmis, žmogaus teisių suvaržymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, grindžiamas pastarųjų asmeninėmis charakteristikomis, t. y. asmenų lygiateisiškumo pažeidimas. Neapykantos nusikaltim[us] [nuo kitų nusikaltimų skiria šie požymiai]: i) nusikalstamos veikos nukentėjusysis (auka), t. y. kaltininkas pasirenka auką būtent dėl aukos realios ar tariamos priklausomybės tam tikrai socialinei grupei (pavyzdžiui, LGBTQ+ bendruomenei) ir 2) išankstinės neigiamos nuostatos ar neapykantos motyvas, t. y. pažeidėjo nusistatymas prieš tam tikros grupės asmenis.
Teismas pažymi, kad 2023 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras patvirtino įsakymą Nr. 1-164 „Dėl neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos ikiteisminio tyrimo metodinių rekomendacijų patvirtinimo“ <...> [Įsakymo] 21.2 punkte nurodyta, jog neapykantos nusikaltimų kontekste neapykantos motyvas turėtų būti suprantamas ne vien kaip neapykantos jausmas, t. y.: [21.2.1.] kaltininkas gali padaryti nusikalstamą veiką dėl kitų jausmų (pavyzdžiui, pasipiktinimo, pavydo, bendraamžių paauglių spaudimo ir pan.); [21.2.2.] kaltininkas gali nejausti jokių negatyvių jausmų konkrečiam asmeniui, bet turėti išankstinių neigiamų nuostatų dėl asmenų grupės, kuriai priklauso nukentėjęs asmuo; [21.2.3] kaltininkas gali būti priešiškai nusiteikęs prieš visus asmenis, kurie nepriklauso tai grupei, kuriai save priskiria pats kaltininkas; [21.2.4.] nukentėjęs asmuo gali būti tik simbolis tam tikros idėjos (pavyzdžiui, imigracijos), prieš kurią yra nusiteikęs kaltininkas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad diskriminacija dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pasireiškia įvairiais aktyviais veiksmais, kuriais siekiama diskriminuoti grupę asmenų ar asmenį, t. y.: <...> siekiama sutrukdyti dalyvauti lygiomis teisėmis su kitais tam tikroje veikloje arba <...> siekiama suvaržyti teises ir laisves. Pažymėtina, kad teisės ir laisvės, [kurias] siekiama suvaržyti [minėtais pagrindais], turėtų būti garantuojamos įstatymu, o kai kuriais atžvilgiais tik tokios, kuriomis disponuoja tik tam tikra grupė asmenų. Diskriminuojantys veiksmai neleistini politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje. Kartu diskriminuojantys veiksmai neleistini ir viešojoje erdvėje.
Nusikalstama veika, numatyta BK 169 straipsnyje, laikoma baigta nuo neteisėtų veiksmų atlikimo momento <...> Pažymėtina ir tai, kad diskriminacija <...> gali pasireikšti įvairiais veiksmais: įžeidinėjimu; <...> bauginančios, žeminančios aplinkos sukūrimu; <...> ir pan.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad [L. R.] dėmesį [pareiškėjai] atkreipė vien dėl to, kad priklauso LGBTQ+ bendruomenei, o nusikalstamos veikos padarymo metu kaltinamasis turėjo išankstinių neigiamų nuostatų ne konkrečiai prieš [pareiškėjus], o prieš homoseksualius asmenis <...> Nors viso proceso metu [L. R.] teigė, kad nėra nusistatęs nei prieš pačią LGBTQ+ bendruomenę, nei prieš homoseksualius asmenis, to nepatvirtino ir viešoje erdvėje patikrinti pareigūnų duomenys <...>, [t]eismo vertinimu <...>, [L. R.] veiksmai, išsakyti necenzūriniai žodžiai, grasinimai buvo priešingi jo išsakytoms mintims <...>“.
44. Vilniaus miesto apylinkės teismas pažymėjo, kad diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu EŽTT vertinama taip pat rimtai kaip ir diskriminacija dėl „rasės, kilmės ar odos spalvos“ (jis rėmėsi byla Vejdeland ir kiti prieš Švediją, Nr. 1813/07, 2012 m. vasario 9 d.).
45. Teismas nematė pagrindo abejoti pareiškėjų pateiktais atitinkamų įvykių aprašymais ir nusprendė, kad L. R. veiksmuose buvo būtini objektyvieji diskriminavimo veikos požymiai. Atitinkamoje nuosprendžio dalyje teismas nurodė:
„Teismas, <...> konstatuoja, kad [L. R.] minimizuoja savo veikos pavojingumą, o viso proceso metu nurodytos aplinkybes yra vertinamos kaip pasirinkta kaltinamojo gynybinė pozicija.
Nors tam tikrų smulkių prieštaravimų teismas nustatė ir [pareiškėjų] parodymuose, tačiau esmines detales nukentėjusieji aiškino nuosekliai, jų parodymai visumoje atitinka kitų įrodymų turinį. Atlikdamas nukentėjusiųjų parodymų vertinimą, teismas atsižvelgia į tai, kad [pareiškėjai] yra nukentėję nuo [L. R.] elgesio, įbauginti, įvykio metu buvo silpnesnėje pozicijoje, be to, nuo įvykio praėjęs gana nemažas laikotarpis, todėl jie galėjo objektyviai teismo posėdyje neatsiminti detaliai visų aplinkybių.
<...>
Teismas neturi pagrindo netikėti [pareiškėjų] parodymais, kadangi nukentėjusieji teismui prisiekė sakyti tiesą, buvo supažindinti su atsakomybe už melagingų parodymų davimą, tvirtino giminystės ryšių su kaltinamuoju neturintys, kaltinamojo iki nagrinėjamo įvykio nepažinoję ir nematę. Nustatytina ir tai, kad nukentėjusieji neturi pagrindo apkalbėti kaltinamąjį, siekti jam pakenkti, todėl teismas nukentėjusiųjų parodymus šioje baudžiamojoje byloje laiko esminiais, tačiau ne vieninteliais, pagrindžiančiais [L. R.] kaltę.
<...>
Teismas kritiškai vertina kaltinamojo nurodytas aplinkybes, kad jis tiesiog priėjo prie [pareiškėjų], kadangi pats [L. R.] teigė, jog [jie] patys paspartino savo žingsnį, [kai jis juos pašaukė], todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti, jog [L. R.] nukentėjusiuosius sekė iki pat jų daugiabučio namo laiptinės durų. Tą teismui patvirtino [abu pareiškėjai] <...>
Teismui nekyla abejonių, kad [L. R.] [pareiškėjų] atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius <...>, [be kita ko, vadino juos „pyderais“] <...> Teismo vertinimu, [šie žodžiai] turėjo neigiamą, diskriminuojančią reikšmę, [juos vartojant] buvo sumenkintas [pareiškėjų] orumas.
Teismas taip pat neabejoja, kad nusikalstamos veikos padarymo metu [L. R.] filmavo [pareiškėjus], kadangi [antrasis pareiškėjas] patvirtino matęs einantį filmavo laiką [L. R. telefono ekrane], o abu nukentėjusieji kaltinamojo buvo nuolat raginami atsisukti į kamerą <...> Teismo vertinimu, kaltinamasis, filmuodamas nukentėjusiuosius, siekė juos pažeminti, nors ir nebuvo nustatyta, kad nufilmuotas įrašas pasirodė viešumoje <...>
[Abu pareiškėjai] viso proceso metu vienodai aiškino, kad [L. R.] jiems grasino susidoroti fiziškai, t. y. jei dar kartą juos pamatys susikabinusius už rankų, sulaužys jiems kojas ir rankas ir jiems blogai baigsis. [L. R.] neigė grasinęs nukentėjusiesiems, nors apklaustas teisme teigė, jog priėjo prie [pareiškėjų], norėdamas juos sudrausminti, [pareiškėjai] jam nieko neatsakė, todėl jis [dar] kartą pakeltu tonu paklausė to paties klausimo, pripažino, kad gal nueidamas jis kažką ir leptelėjo nukentėjusiesiems, tačiau tai tikrai nebuvo grasinimas, vėliau aiškino, kad jis nedrausmino nukentėjusiųjų, tik uždavė jiems klausimą, į kurį atsakymo nesulaukė <...> Tokie prieštaringi kaltinamojo parodymai leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltinamasis grasino [pareiškėjams] būtent taip, kaip [jie] ir aiškino viso proceso metu.
[L. R.] taip pat neigė laikęs [pareiškėjų] daugiabučio laiptinės duris, nors pripažino, kad nukentėjusiesiems iš pirmo karto nepavyko suvesti durų kodo <...> Išanalizavus [pareiškėjų] parodymus teismui nekyla abejonių, kad [L. R.] kaltinime nurodytos aplinkybės, jog jis laikė laiptinės duris, pasitvirtino.
Atsižvelgdamas į tai, kad BK 169 straipsnyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta nuo neteisėtų veiksmų atlikimo momento, o kaltinamojo diskriminacija dėl [pareiškėjų] seksualinės orientacijos pasireiškė aktyviais [L. R.] veiksmais – nepažįstamų homoseksualių asmenų sekimu, homoseksualios poros orumo žeminimu, daugiabučio namo durų laikymu, filmavimu, grasinimu susidoroti fiziškai, jei dar kartą viešumoje vaikščios susikabinę už rankų, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju BK 169 straipsnio nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė yra įrodyta.“
46. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas buvo įsitikinęs, kad L. R. veikė tiesiogine tyčia, kuri būtina, kad atsirastų atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 169 straipsnį – tokia tyčia buvo akivaizdi iš jo veiksmų, motyvuotų pareiškėjų seksualine orientacija. Teismas taip pat buvo įsitikinęs, kad L. R. veiksmai – pareiškėjų sekimas, necenzūrinių žodžių vartojimas jų atžvilgiu, filmavimas ir grasinimas fiziniu smurtu – buvo pakankamai pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, ypač atsižvelgiant į tai, kad incidentas įvyko netoli jų namų ir kad šie veiksmai buvo intensyvūs. Todėl teismas pripažino L. R. kaltu padarius diskriminavimo nusikalstamą veiką.
47. Skirdamas bausmę, teismas pažymėjo, kad nebuvo L. R. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Šiuo atžvilgiu ji pažymėjo, kad Baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė (žr. šio nutarimo 58 punktą) nėra taikytina tais atvejais, kai išankstinės neigiamos nuostatos prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį ar neapykanta jiems yra vienas iš atitinkamos nusikalstamos veikos požymių. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad L. R. buvo neteistas (anksčiau buvo nuteistas du kartus, bet teistumas jau buvo išnykęs); jis buvo kelis kartus baustas administracine tvarka, daugiausia už kelių eismo taisyklių pažeidimus, ir baudas buvo sumokėjęs; jis taip pat turėjo mažametį vaiką, gyvenamąją vietą, nuolatinių teisėtų pajamų ir finansinių įsipareigojimų. Todėl teismas nusprendė, kad bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant 2 600 EUR baudą – šiek tiek didesnę už Baudžiamojo kodekso 169 straipsnyje numatytą minimalią sumą.
48. Tada teismas išnagrinėjo pirmojo pareiškėjo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos (žr. šio nutarimo 39 punktą). Jis pažymėjo, kad pareiškėjui buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas ir kad 2022–2024 m. jis lankė psichologines konsultacijas ir pateikė atitinkamas sąskaitas. Teismas nematė pagrindo abejoti priežastiniu ryšiu tarp L. R. padarytos nusikalstamos veikos ir pirmojo pareiškėjo diagnozės bei susijusių išlaidų. Todėl teismas visiškai patenkino šį pirmojo pareiškėjo ieškinio reikalavimą ir priteisė jam iš L. R. 510 EUR.
49. Dėl pareiškėjų reikalavimų atlyginti neturtinę žalą (žr. šio nutarimo 39 punktą), teismas konstatavo:
„Nustatyta, kad [L. R. diskriminavo pareiškėjus] viešoje vietoje, šalia [jų] gyvenamosios vietos <...> dėl jų seksualinės orientacijos. Nukentėjusieji buvo sekami, filmuojami, įžeidinėjami necenzūriniais žodžiais, jiems buvo grasinama. Teismo vertinimu, [pareiškėjai] neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, stresą, nerimą, pažeminimą, baimės, paniekinimo jausmus. Teismui taip pat nekyla abejonių, kad po [L. R.] nusikaltimo padarymo, [pareiškėjai] galėjo jausti baimę dalyvauti renginiuose dėl didelio žmonių skaičiaus. Nustatyta, kad [abiems pareiškėjams] išliko liekamieji reiškiniai – kiekvienam nustatytas potrauminis streso sindromas, paskirtos psichologų konsultacijos, o [pirmajam pareiškėjui] skirti ir medikamentai. Įvertinta, kad [pirmasis pareiškėjas] lankė specialistų konsultacijas, ne vienoje įstaigoje ieškojo pagalbos, o [antrasis pareiškėjas] pas psichologą lankėsi vieną kartą.
<...>
[T]ai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu kaltininkas gyveno netoliese [pareiškėjų] gyvenamosios vietos, o pats nusikaltimas buvo padarytas šalia namų, galėjo sukelti [jiems] papildomą baimę, nerimą ir stresą nesutikti [L. R.] kaskart išėjus iš namų. Įvertinta ir tai, kad abu nukentėjusieji dirba mados, meno ir kūrybos srityse, todėl patirti išgyvenimai vien dėl jų seksualinės orientacijos, išvaizdos ar elgesio, vienareikšmiškai turėjo įtakos ir profesinėse veiklose, t. y. neabejotina, kad [pareiškėjams] po įvykio pasidarė sunkiau kurti, užsiimti savo mėgstama veikla, atsirado baimė dalyvauti renginiuose, jie bijojo nepažįstamų asmenų, todėl turėjo save varžyti, riboti.
[Pirmasis pareiškėjas] <...> nurodė, kad po nusikaltimo jis juto ir fizinius sveikatos sutrikimus, dėl to kreipėsi į tam tikros srities gydytojus. Teismas pažymi, kad byloje esančiose sveikatos specialistų išvadose <...> nenustatyta, kad būtent dėl [su nusikaltimu susijusio] streso ar išgyventų neigiamų jausmų [jam] kilo virškinamojo trakto problemų. Teisiamojo posėdžio metu [pirmasis pareiškėjas] patvirtino, kad į Ispaniją išvyko dėl studijų, nors civiliniame ieškinyje buvo nurodęs, jog išvyksta dėl streso po įvykio, todėl, teismo vertinimu, [L. R.] veiksmai nebuvo vienintelė priežastis, paskatinusi [pirmąjį pareiškėją] išvažiuoti iš Lietuvos.
<...>
[L. R.] teisiamojo posėdžio metu nesutiko su [pareiškėjų] pareikštais civiliniais ieškiniais ir teigė, kad iš <...> nukentėjusiųjų socialinių tinklų paskyrų turinio jam nepasirodė, jog [pareiškėjai] sirgtų depresija ar būtų kitaip socialiai pažeidžiami <...> Jis yra matęs socialinėje erdvėje abu [pareiškėjus] su marškiniais, ant kurių buvo užrašas „pidaras“ <...>
<...> Teismo vertinimu, [pareiškėjų aktyvumas socialinėje erdvėje] savaime niekaip nepaneigia, jog [jie] dėl [L. R.] veiksmų jautė stresą, dvasinius išgyvenimus, baimę. Priešingai, kaip teigė [pareiškėjai], po įvykio jiems būtent socialinėje erdvėje pavyko labiau atsiverti. Nagrinėjamu atveju daug dėmesio buvo skirta ir [antrojo pareiškėjo] kūrybai – džemperiams su vaivorykštės spalvomis užrašytu užrašu „pidaras“. [Antrasis pareiškėjas] išsamiai papasakojo teismui džemperio sukūrimo aplinkybes ir kūrybinę idėją <...> Iš viešai prieinamų šaltinių <...> matyti, kad [jis] yra sukūręs ir viešai pateikęs ir kitų, provokuojančių, išskirtinių savo kūrinių. Tai leidžia daryti išvadą, jog <...> džemperis su vaivorykštės spalvos užrašu „pidaras“ yra jo kūrybinės veiklos tęsinys.
<...>
Nagrinėjant civilinius ieškinius dalyje dėl neturtinės žalos dydžių nustatymo įvertinta ir tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dar 2022 m. birželio mėnesį, o [L. R.] atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ne vieną kartą, kas [pareiškėjams] galėjo sukelti neteisybės pojūtį, nusivylimą teisingumu. Kita vertus, teismui nekyla abejonių, kad šiuo metu [pareiškėjai] aktyviai dalyvauja projektuose, laidose, rodo savo kasdienybę socialinėje medijoje, toliau užsiima mėgstama veikla, bendrauja su aplinkiniais, nėra atsiriboję nuo visuomenės. Įvertinta ir tai, kad [pirmasis pareiškėjas] teismui pripažino, jog psichoterapija jam padeda, o [antrasis pareiškėjas] pripažino, kad gali būti, jog į neturtinę žalą įtraukė ir nepaskaičiuotų pajamų dydį.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, teismas sprendžia, jog [pareiškėjų] reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintini iš dalies.“
Teismas pirmajam pareiškėjui iš [L. R.] priteisė 2 000 EUR, o antrajam pareiškėjui – 1 000 EUR.
50. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis galėjo būti apskųstas apeliacine tvarka per 20 dienų. Nei nuteistasis, nei prokuroras, nei pareiškėjai apeliacinių skundų nepateikė, ir nuosprendis įsiteisėjo.
BYLAI REIKŠMINGAS TEISINIS PAGRINDAS IR PRAKTIKA
Vidaus teisinis pagrindas ir praktikaKonstitucija51. Atitinkamos Konstitucijos nuostatos:
21 straipsnis
„Žmogaus asmuo neliečiamas.
Žmogaus orumą gina įstatymas.
Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
<...>“
22 straipsnis
„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
<...>
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“
29 straipsnis
„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Baudžiamasis kodeksas52. Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
53. Bylai reikšmingu metu 148 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
54. 167 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
55. 169 straipsnyje nurodyta, kad tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
56. Bylai reikšmingu metu 170 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Be to, 170 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl pirmiau nurodytų pagrindų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
57. 284 straipsnyje nurodyta, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
58. 60 straipsnio 1 dalyje pateikiamas baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas. Pagal 60 straipsnio 1 dalies 12 punktą viena iš tokių aplinkybių yra tai, kad nusikalstama veika padaryta siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl, inter alia, lyties ar seksualinės orientacijos.
Generalinio prokuroro rekomendacijos59. 2023 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. I-164 generalinis prokuroras patvirtino Neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos ikiteisminio tyrimo metodines rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos), kuriomis buvo pakeistos panašios ankstesnės (2020 m. kovo 30 d.) rekomendacijos (jų santrauka pateikta sprendime byloje Valaitis prieš Lietuvą, Nr. 39375/19, § 42, 2023 m. sausio 17 d.). Kiek tai susiję su šia byla, Rekomendacijose nurodyta, kad neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba pažeidžiami pamatiniai demokratinės visuomenės principai – asmenų lygiateisiškumo, orumo ir individualumo (1 punktas)[2], ir kad neapykantos nusikaltimams ir neapykantos kalbai turi būti užkirstas kelias kaip įmanoma greičiau ir efektyviau (4 punktas). Jose pateikiama neapykantos nusikaltimo apibrėžtis ir paaiškinama, kaip neapykantos motyvas gali pasireikšti kaltininko veiksmuose (21 ir 22 punktai). Rekomendacijose taip pat pateikiamas išankstinių neigiamų nuostatų požymių sąrašas, pavyzdžiui, kaltininko elgesys prieš nusikalstamą veiką, ją darant ir ją padarius; jos padarymo aplinkybės, pavyzdžiui, data ar vieta; nukentėjusiųjų ar liudytojų požiūris į nusikalstamą veiką; kitų motyvų nebuvimas (33 punktas). Rekomendacijose taip pat nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo įstaigoje ar prokuratūroje gauta informacija apie galimai padarytą neapykantos nusikaltimą negali būti paliekama be procesinio įvertinimo (36 punktas); nustačius neapykantos motyvą, jis turi būti nurodytas pranešime apie įtarimą, kaltinime ir kvalifikuojant nusikalstamas veikas (44 ir 45 punktai). Rekomendacijose taip pat nurodoma tyrimą atliekantiems pareigūnams vengti klausimų, kuriuos nukentėjusysis galėtų suprasti, inter alia, kaip kaltinančius jį dėl padarytos nusikalstamos veikos, priekaištaujančius dėl nukentėjusiojo buvimo nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar laiku, kai ji buvo padaryta, ar menkinančius kaltininko veiksmų pavojingumą (89 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika60. 2024 m. kovo 1 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-489/2024 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą, kurioje kaltinamasis nukentėjusiojo „Facebook“ puslapyje buvo parašęs komentarą, pavartodamas žodžius „pydarai“ ir „naikint jumis“. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas jį nuteisė už nukentėjusiojo niekinimą dėl jo seksualinės orientacijos pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį (žr. šio nutarimo 56 punktą). Tačiau teismai išteisino kaltinamąjį dėl kurstymo fiziškai susidoroti pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 3 dalį (žr. šio nutarimo 56 punktą), nustatę, kad aptariamu komentaru nebuvo siekiama įtikinti kitus asmenis imtis kokių nors konkrečių veiksmų prieš žmonių grupę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko su žemesniosios instancijos teismų sprendimais. Visų pirma, jis pažymėjo, kad pagal EŽTT praktiką „Facebook“ paskelbti komentarai turi būti laikomi tokiais pat pavojingais, kaip ir paskelbti internetinėse naujienų svetainėse. Be to, užtenka net vieno neapykantą kurstančio komentaro paskelbimo asmens „Facebook“ puslapyje, kad į tai būtų žiūrima rimtai (Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, Nr. 41288/15, § 127, 2020 m. sausio 14 d.). Remiantis šiuo požiūriu, čia nagrinėjamoje byloje kaltinamasis buvo nuteistas už viešą nukentėjusiojo (o kartu ir tam tikros žmonių grupės) niekinimą dėl seksualinės orientacijos pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį. Tačiau 170 straipsnio 3 dalyje nurodytai nusikalstamai veikai įvykdyti reikėjo nustatyti, kad kaltinamasis kurstė fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų seksualinės orientacijos ir kad jis tai darė tiesiogine tyčia; tačiau tuo konkrečiu atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.
Taikytini tarptautiniai dokumentaiMinistrų Komitetas61. Atitinkami Ministrų Komiteto dokumentai, parengti vykdant Teismo sprendimą byloje Beizaras ir Levickas (minėta pirmiau), pateikti sprendime byloje Valaitis (minėta pirmiau, §§ 61–62).
Europos komisija kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI)62. 2024 m. liepos 2 d. priimtoje ir 2024 m. spalio 23 d. paskelbtoje šeštojoje ataskaitoje apie Lietuvą ECRI pateikė šias svarbias pastabas (išnašos praleistos):
„II. NEAPYKANTOS KALBA IR NEAPYKANTOS MOTYVUOTAS SMURTAS
A. Neapykantos kalba
<...>
37. Vis dažniau pasitaiko prieš LGBTI nukreiptos neapykantos kalbos, ypač, bet ne tik, per viešus LGBTI bendruomenės renginius ir diskusijas dėl teisės aktų pakeitimų LGBTI klausimais <...>
38. Pastaraisiais metais taip pat ne kartą buvo grasinama LGBTI asmenims, įskaitant bendruomenės teisių gynėjus. LGBTI grupių atstovai, su kuriais ECRI susitiko vizito Lietuvoje metu, nurodė, kad vis dar daug nukentėjusiųjų nuo homofobinės / transfobinės neapykantos kalbos nepraneša apie tokius atvejus, net jei jie gali būti prilyginami nusikalstamam elgesiui (pvz., grasinimai), nes bijo atsiskleisti ne itin palankioje LGBTI atžvilgiu visuomenėje, nepasitiki policija ir baiminasi būti išjuokti. Taip pat trūksta psichosocialinės pagalbos aukoms. Tačiau ECRI taip pat pastebėjo, kad šioje srityje padaryta tam tikra pažanga, pavyzdžiui, įtraukiant LGBTI klausimus į teisėsaugos pareigūnų mokymus apie neapykantos nusikaltimus (žr. II.B skirsnį).
39. ECRI buvo informuota, kad anksčiau buvo sunku patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kriminalizuotas neapykantos kalbos formas, nes teismai reikalavo įrodyti „sisteminį“ tokio nusikaltimo pobūdį, paprastai nepakakdavo vienkartinių pareiškimų. Ši praktika pasikeitė, o vizito metu sutikti pašnekovai minėjo, kad po 2020 m. [Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT)] sprendimo byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą reagavimas į kriminalizuotos neapykantos kalbos atvejus pagerėjo. ECRI taip pat pažymi, kad 2022 m. buvo padaryti Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio, kuriuo draudžiamas neapykantos ar diskriminacijos kurstymas įvairiais išvardytais pagrindais, įskaitant rasę, tautybę, kalbą, kilmę ir religiją, pakeitimai ir kuris yra pagrindinė teisinė nuostata, apimanti neapykantos nusikaltimus <...>
40. Valdžios institucijos taip pat ėmėsi kitų priemonių, pavyzdžiui, vis dažniau įtraukdamos neapykantos kalbą į įvairius mokymus apie neapykantos nusikaltimus, minėtus II.B skyriuje, kuriuos ECRI ragina tęsti.
<...>
B. Neapykantos motyvuotas smurtas
<...>
46. Remiantis [Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (ESBO/ODIHR)] pateiktais duomenimis, 2022 m. buvo užfiksuoti septyni smurto prieš asmenis atvejai motyvuoti neapykanta ir 13 vandalizmo / kapų išniekinimo atvejų. 2021 m. dauguma pranešimų apie neapykantos nusikaltimus buvo susiję su veikomis prieš LGBTI asmenis (23 iš 31), o apie vieną išpuolio prieš LGBTI asmenį atvejį pranešė pilietinė visuomenė. Prieš LGBTI nukreipti incidentai 2020 m. taip pat sudarė pusę oficialiai užregistruotų atvejų, prie kurių prisidėjo pilietinė visuomenė, pranešusi apie du išpuolius prieš LGBTI asmenis ir vieną išpuolį prieš nuosavybę. Nepaisant šios ataskaitos II.A skirsnyje minėtų patobulinimų, neatitikimas tarp oficialiai pateiktų duomenų ir pilietinės visuomenės pranešimų gali būti ir nepakankamų policijos veiksmų rezultatas. Pavyzdžiui, ECRI sužinojo apie 2022 m. rugpjūčio mėn. incidentą, per kurį buvo užpulti du vyrai, susikabinę už rankų, tariamai dėl aiškaus homofobinio motyvo, tačiau policija tariamai atsisakė tirti šį išpuolį. ECRI primygtinai ragina valdžios institucijas užtikrinti, kad tokie incidentai visada būtų veiksmingai ištirti ir kad būtų atsižvelgta į bet kokį neapykantos motyvą.
<...>
Priemonės, kurių ėmėsi valdžios institucijos
48. Lietuva 2015 m. pradėjo įgyvendinti ODIHR programą „Teisėsaugos institucijų mokymai apie neapykantos nusikaltimus“ (TAHCLE) ir toliau rengia policijos pareigūnus pagal ODIHR mokymo programą. 2018 m. Lietuva kartu su ODIHR ir ES Pagrindinių teisių agentūra surengė seminarą apie neapykantos nusikaltimų registravimą ir duomenų rinkimą, naudodamasi ODIHR informacijos prieš neapykantos nusikaltimus priemonių rinkiniu (INFAHCT). Jo rezultatas – rekomendacijų atitinkamoms valstybės institucijoms rinkinys. Vėliau, 2020 m. vasario mėn., Vidaus reikalų ministerija įsteigė darbo grupę, kurios tikslas – skatinti veiksmingą reagavimą į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą (taip pat žr. ankstesnę ECRI rekomendaciją dėl tokios darbo grupės įsteigimo). Darbo grupę sudaro įvairių valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės organizacijų atstovai. Jos veikla apima pasiūlymų dėl priemonių, skirtų sustiprinti veiksmus prieš neapykantos nusikaltimus, teikimą, tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo stebėseną, atitinkamų teisės aktų svarstymą ir metinių ataskaitų apie neapykantos nusikaltimų padėtį Lietuvoje rengimą.
49. 2020 m. Generalinė prokuratūra, atsižvelgdama į EŽTT sprendimą byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą, paskelbė metodines rekomendacijas dėl neapykantos nusikaltimų. Dėl to buvo atnaujinta daugiau kaip 280 neapykantos nusikaltimų bylų. 2021 m. birželį Generalinė prokuratūra ir ODIHR kartu surengė informuotumo didinimo seminarą, kuriame dalyvavo 36 prokurorai ir generalinės prokuratūros atstovai, Vidaus reikalų ministerijos bei pilietinės visuomenės atstovai. Vienas iš rezultatų buvo Generalinės prokuratūros prašymas ODIHR peržiūrėti Generalinės prokuratūros metodines rekomendacijas dėl neapykantos nusikaltimų, kurios vėliau, 2023 m., buvo atnaujintos.
50. 2022 m. 140 policijos pareigūnų dalyvavo penkiuose mokymuose „Tarpkultūrinių kompetencijų stiprinimas kovojant su neapykantos nusikaltimais“, kuriuos organizavo Lietuvos nevyriausybinė organizacija Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Mokymų metu dėmesys buvo skiriamas skirtingų bendruomenių (romų, žydų, musulmonų, imigrantų) pažinimui, susiejant šias žinias su neapykantos nusikaltimų atpažinimu ir tyrimu. Tais pačiais metais 31 teisėjas dalyvavo mokymuose „Neapykantos nusikaltimai: teisiniai ir psichologiniai aspektai“, kuriuose, be kita ko, buvo kalbama apie neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų atpažinimą ir atskyrimą, EŽTT ir nacionalinių teismų praktiką.
51. ECRI giria valdžios institucijas už šią veiklą, ypač už pilietinės visuomenės dalyvavimą su neapykantos nusikaltimais susijusiuose mokymuose. Vis dėlto ECRI negavo jokios informacijos apie tai, ar buvo atliktas įvairių priemonių, kurių buvo imtasi, įskaitant mokymus, vertinimas, siekiant įvertinti, pagerinti ir išplėsti šias priemones.
52. ECRI rekomenduoja valdžios institucijoms įvertinti įvairias kovos su neapykantos nusikaltimais priemones, įskaitant ir mokymus, siekiant pagerinti ir galbūt išplėsti šią veiklą.“
ES pagrindinių teisių agentūros ir Eurobarometro tyrimai63. 2024 m. gegužės 14 d. ES pagrindinių teisių agentūra paskelbė ataskaitą pavadinimu „LGBTIQ lygybė kryžkelėje – pažanga ir iššūkiai“. Joje pateikti 2023 m. birželio–rugpjūčio mėn. atliktos apklausos, kurioje dalyvavo 100 577 LGBTIQ asmenimis save įvardijantys respondentai iš ES valstybių narių ir trijų šalių kandidačių – Albanijos, Šiaurės Makedonijos ir Serbijos. Iš viso 46 proc. respondentų Lietuvoje teigė, kad per metus iki apklausos patyrė diskriminaciją dėl to, kad yra LGBTIQ asmenys, bent vienoje gyvenimo srityje (ES vidurkis – 36 proc.); 13 proc. respondentų per 12 mėnesių iki apklausos patyrė fizinį ir (arba) seksualinį išpuolį dėl to, kad yra LGBTI asmenys (ES vidurkis – 14 proc.); 58 proc. respondentų per 12 mėnesių iki apklausos patyrė neapykantos motyvuotą priekabiavimą (ES vidurkis – 54 proc.); 16 proc. respondentų sutiko su teiginiu, kad jų nacionalinė vyriausybė „tikrai“ arba „turbūt“ veiksmingai kovoja su išankstinėmis neigiamomis nuostatomis ir netolerancija LGBTIQ asmenų atžvilgiu (ES vidurkis – 26 proc).
64. 2023 m. gruodį Europos Komisija paskelbė Eurobarometro tyrimo „Diskriminacija Europos Sąjungoje“ rezultatus. 2023 m. balandžio ir gegužės mėn. atliktame tyrime dalyvavo 26 399 respondentai iš ES, įskaitant 1 005 respondentus iš Lietuvos. Iš viso 45 proc. respondentų Lietuvoje teigė, kad būtų nepatenkinti, jei aukščiausias renkamas politines pareigas jų šalyje užimtų gėjus, lesbietė ar biseksualus asmuo (ES vidurkis – 16 proc.); 30 proc. būtų nepatenkinti, jei jų bendradarbis būtų gėjus, lesbietė ar biseksualus asmuo (ES vidurkis – 12 proc.); 59 proc. būtų nepatenkinti, jei jų vaikas palaikytų romantiškus santykius su tos pačios lyties asmeniu (ES vidurkis – 24 proc.); 41 proc. nesutiko su teiginiu, kad mokyklose vedamose pamokose ir medžiagoje turėtų būti informacijos apie seksualinę orientaciją (ES vidurkis – 26 proc.).
65. Panašių 2019 m. atliktų tyrimų rezultatai buvo apibendrinti byloje Macatė prieš Lietuvą ([DK], Nr. 61435/19, §§ 115–116, 2023 m. sausio 23 d.), o 2012 m. ir 2015 m. atliktų tyrimų rezultatai – byloje Beizaras ir Levickas (minėta pirmiau, §§ 63–64).
SKUNDAS
66. 2023 m. vasario 15 d. pateiktame peticijos formuliare pareiškėjai, remdamiesi Konvencijos 8 straipsniu, skaitomu kartu su 14 straipsniu, ir 13 straipsniu, skundėsi, kad jie patyrė žodinį išpuolį dėl savo seksualinės orientacijos ir kad valdžios institucijos atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Vėlesnėse pastabose, pateiktose po to, kai Lietuvos valdžios institucijos atnaujino procesą ir nuteisė kaltininką (žr. šio nutarimo 29, 33, 36 ir 43–50 punktus) pareiškėjai teigė, kad jie vis dar gali teigti esantys minėtų teisių pažeidimų „aukomis“ Konvencijos 34 straipsnio prasme.
TEISĖ
67. Pareiškėjai skundėsi, kad nacionalinės valdžios institucijos neįvykdė savo pozityviųjų pareigų pagal Konvencijos 8 straipsnį, skaitomą kartu su 14 straipsniu, nes neatliko veiksmingo tyrimo dėl prieš juos nukreipto homofobinio žodinio išpuolio ir grasinimo fiziškai susidoroti. Atitinkami Konvencijos straipsniai:
8 straipsnis
„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
14 straipsnis
„Naudojimasis šioje Konvencijoje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.“
Pareiškėjai taip pat skundėsi, kad negalėjo pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone, o tai prieštarauja Konvencijos 13 straipsniui, kuriame nurodyta:
„Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, nustatytos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas.“
68. Atsižvelgiant į įvykius nacionaliniu lygmeniu po to, kai atsakovei Vyriausybei buvo pranešta apie šią peticiją (žr. šio nutarimo 29–50 punktus) Teismas turi išnagrinėti, ar peticija turėtų būti išbraukta iš bylų sąrašo remiantis Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies b punkte numatytais pagrindais. Minėtoje nuostatoje nustatyta:
„1. Teismas gali kiekvienoje proceso stadijoje nutarti išbraukti peticiją iš savo bylų sąrašo, kai aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad:
<...>
b) klausimas yra išspręstas; <...>
<...>
Tačiau Teismas toliau nagrinėja peticiją, jeigu tai būtina gerbiant Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintas žmogaus teises.“
Šalių argumentaiPareiškėjaia) 2023 m. vasario 15 d. peticijos formuliaras
69. Pareiškėjai teigė, kad žodinis išpuolis prieš juos buvo akivaizdžiai motyvuotas kaltininko išankstinių neigiamų nuostatų prieš LGBTI bendruomenę. Tai turėjo ilgalaikių pasekmių jiems – jie ir toliau jautė baimę, nerimą ir kančią ir jiems reikėjo kreiptis psichologinės pagalbos. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nusprendusios, kad vieno incidento negalima laikyti pakankamai pavojingu, kad tai užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Pareiškėjai teigė, kad valdžios institucijų nesugebėjimas veiksmingai ištirti jų patirtus įžeidimus ir grasinimus dar labiau sustiprino jų neigiamą emocinę patirtį. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad jie nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais (2022 m. vykusiame procese) ir kad antrasis pareiškėjas buvo apklaustas tik vieną kartą kaip liudytojas ir daugiau į tą procesą nebuvo įtrauktas. Jų teigimu, tai, kad nebuvo atliktas veiksmingas tyrimas, buvo valdžios institucijų diskriminacinio požiūrio rezultatas.
70. Nors po Teismo sprendimo byloje Beizaras ir Levickas (minėta pirmiau) ikiteisminių tyrimų dėl neapykantos kurstymo skaičius Lietuvoje šiek tiek išaugo, pareiškėjai teigė, kad ne kiekvienu atveju buvo veiksmingai ir tinkamai reaguojama į skundus dėl tokios veikos. Nors yra nustatyti neapykantos nusikaltimų tyrimo algoritmai ir patvirtintas išankstinių neigiamų nuostatų požymių sąrašas, teisėsaugos pareigūnai neturi reikiamos kompetencijos atpažinti neapykantą ir išankstines neigiamas nuostatas ir dažnai netinkamai teisiškai kvalifikuoja nusikalstamas veikas, kaip ir nutiko jų atveju.
b) 2024 m. spalio 22 d. pareiškėjų pastabos
71. Pareiškėjai teigė, kad užpuolimo pavojingumas buvo akivaizdus nuo pat pradžių – faktinės aplinkybės buvo aiškios; buvo nustatytas kaltininko priešiškumas žmonėms, kuriuos jis laikė homoseksualiais; pareiškėjai buvo užpulti netoli savo namų ir jiems buvo grasinama smurtu; o užpuolimo poveikį jiems dar labiau sustiprino bendras priešiškumas LGBTI bendruomenei Lietuvoje. Tačiau nacionalinėms valdžios institucijoms prireikė daugiau nei dvejų metų, kad pradėtų ikiteisminį tyrimą. Net ir tada užpuolimas nebuvo kvalifikuojamas kaip neapykantos nusikaltimas, bet kaltininkui buvo pareikšti kaltinimai dėl žmogaus veiksmų laisvės varžymo pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgiant į veikoje buvusį neapykantos motyvą (žr. šio nutarimo 53 punktą). Neapykantos motyvas taip pat nebuvo laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe (žr. šio nutarimo 58 punktą). Pareiškėjai teigė, kad jų byla parodo sisteminę tendenciją, kurią pastebėjo trečiosios šalys, būtent, kad neapykantos motyvas retai pripažįstamas veiką kvalifikuojančiu požymiu ar atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nors tai ir numatyta nacionalinės teisės aktuose (žr. šio nutarimo 88 punktą).
72. Pareiškėjai rėmėsi Teismo išvadomis byloje Identoba ir kiti prieš Sakartvelą (Nr. 73235/12, § 77, 2015 m. gegužės 12 d.) ir teigė, kad jei nusikaltimai, padaromi dėl išankstinių neigiamų nuostatų, būtų nagrinėjami tuo pačiu pagrindu, kaip ir įprasti nusikaltimai, neturintys tokių požymių, toks abejingumas prilygtų oficialiam susitaikymui su neapykantos nusikaltimais ar net pritarimui jiems. Jų nuomone, užpuolimas prieš juos atitinka diskriminavimo nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 169 straipsnyje, požymius (žr. šio nutarimo 55 punktą).
73. Pareiškėjai teigė, kad vienintelė priežastis, dėl kurios valdžios institucijos nusprendė atnaujinti jų bylos nagrinėjimą, buvo tai, kad Teismas 2024 m. vasario 7 d. pranešė Vyriausybei apie jų peticiją. Jie pateikė 2024 m. kovo 6 d. Vilniaus prokuroro atitinkamoms policijos įstaigoms išsiųsto elektroninio laiško, kuriame nurodyta, kad Teismas pranešė apie pareiškėjų bylą Vyriausybei, kopiją ir pasiteiravo policijos, ar po to, kai ji atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl L. R. veiksmų, jam buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė kitais pagrindais ir ar buvo atsižvelgta į jo tariamą priešiškumą asmenims dėl jų seksualinės orientacijos.
74. Pareiškėjai taip pat teigė, kad nacionalinės valdžios institucijos nebuvo pakankamai aktyvios. 2022 m. birželio 10 d. pateikdamas skundą policijai (žr. šio nutarimo 4 punktą), pirmasis pareiškėjas pridėjo vaizdo įrašą, kuriame matyti, kad užpuolimo metu šalia daugiabučio namo buvo dar vienas asmuo. Tačiau policija vaizdo įrašą patikrino tik po dvejų metų (žr. šio nutarimo 35 punktą). Be to, policija įvykio vietą apžiūrėjo tik 2024 m. liepos mėn. (žr. šio nutarimo 35 punktą), ir tai leidžia manyti, kad anksčiau apžiūra nebuvo atlikta, taip pat mažai tikėtina, kad po tokio ilgo laiko buvo galima rasti kokių nors įrodymų.
75. Pareiškėjų teigimu, nepaisydamos aiškaus neapykantos motyvo, slypinčio už kaltininko veiksmų, ir jo žodžius vertindamos tik kaip „įžeidžiančius“ ar „prieštaraujančius moralei“, bet ne kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindą, nacionalinės valdžios institucijos parodė savo išankstinį neigiamą nusistatymą. Pareiškėjai pabrėžė, kad jie buvo užpulti praėjus daugiau nei dvejiems metams po Teismo sprendimo byloje Beizaras ir Levickas (minėta pirmiau) priėmimo ir kad valdžios institucijos turėjo žinoti apie savo pareigą tirti tariamus neapykantos nusikaltimus vadovaujantis Teismo išvadomis toje byloje.
c) Pareiškėjų 2025 m. birželio 20 d. pastabos
76. Pareiškėjai teigė, kad jie vis dar laikytini „aukomis“, kaip tai suprantama pagal Konvencijos 34 straipsnį, net ir po to, kai L. R. buvo nuteistas už diskriminavimo nusikaltimą (žr. šio nutarimo 43–50 punktus), remiantis jų teisių pagal Konvencijos 8 straipsnį, skaitomą kartu su 14 straipsniu, pažeidimais. Visų pirma, Vilniaus miesto apylinkės teismas nei aiškiai, nei iš esmės nepripažino jų Konvencijoje numatytų teisių pažeidimo. Jis bylą išnagrinėjo tik atsižvelgdamas į vidaus teisę ir savo sprendime neįvertino galimų Konvencijos pažeidimų ar ankstesnių valdžios institucijų atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, teismo motyvuose, kuriais grindžiamas dalinis pareiškėjų reikalavimų dėl neturtinės žalos patenkinimas (žr. šio nutarimo 49 punktą), neužsiminta apie Konvencijos pažeidimą ir nėra įvertinta žala, kurią jie patyrė dėl ankstesnių atsisakymų pradėti tyrimą.
77. Pareiškėjai taip pat teigė, kad bylos nutraukimas pablogintų LGBTI bendruomenės padėtį Lietuvoje. Ikiteisminis tyrimas jų byloje buvo pradėtas tik po to, kai Teismas pranešė apie bylą Lietuvos Vyriausybei, o tai rodo tyrimą vykdžiusių institucijų selektyvų požiūrį į kovą su neapykantos nusikaltimais Lietuvoje. Jei Teismas konstatuotų, jog to, kad vidaus procesas buvo sėkmingas pareiškėjams, pakanka, kad jie netektų „aukos“ statuso Konvencijos 34 straipsnio prasme, tai reikštų, kad teisėsaugos institucijos veiksmingai kovos su neapykantos nusikaltimais tik tuo atveju, jei tie patys asmenys pateiks peticiją Teismui ir apie jų bylą bus informuota Vyriausybė. Tai užkrautų pernelyg didelę naštą neapykantos motyvuoto smurto aukoms.
78. Galiausiai pareiškėjai teigė, kad ši byla susijusi ne tik su neapykantos kalba, bet ir su fiziniu kišimusi į jų privatų gyvenimą tokioje vietoje, kuri turėjo būti saugi – jų namų aplinkoje. Dėl incidento ir susirūpinimo savo saugumu 2023 m. kovo mėn. pareiškėjai persikėlė į kitą butą. Jie rėmėsi į bylą įstojusių trečiųjų šalių argumentais, kad Lietuvos valdžios institucijos sistemingai netiria neapykantos nusikaltimų net ir tais atvejais, kai yra aiškių požymių, kad šie veiksmai motyvuoti neapykanta prieš LGBTI asmenis (žr. šio nutarimo 87–91 punktus). Todėl pareiškėjai pabrėžė nuolatinį ir neatidėliotiną poreikį spręsti klausimus, susijusius su specifiniu LGBTI bendruomenės pažeidžiamumu ir jų poreikiais Lietuvoje, ir į juos atsižvelgti.
Vyriausybėa) Vyriausybės 2024 m. rugsėjo 9 d. ir lapkričio 29 d. pastabos
79. Vyriausybė pripažino, kad žodinis išpuolis prieš pareiškėjus buvo pakankamai rimtas, kad patektų į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį, todėl taikytinas Konvencijos 14 straipsnis. Tačiau ji tvirtino, kad nacionalinės valdžios institucijos įvykdė savo pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį, skaitomą kartu su 14 straipsniu, ir kad pareiškėjai galėjo pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone, kaip reikalaujama Konvencijos 13 straipsnyje.
80. Vyriausybė teigė, kad pirmajam pareiškėjui 2022 m. birželio 10 d. pateikus skundą policijai, valdžios institucijos atliko išsamų incidento aplinkybių tyrimą. Vyriausybė ginčijo pareiškėjų argumentą, kad kai kurie tyrimo veiksmai buvo atlikti pavėluotai (žr. šio nutarimo 74 punktą). Ji teigė, kad tuo metu, kai pirmasis pareiškėjas pateikė skundą policijai (2022 m. birželio 10 d. 23.54 val.), incidento, įvykusio 2022 m. birželio 9 d. 13.30 val., vieta jau buvo pasikeitusi. Be to, pirmojo pareiškėjo pateiktame vaizdo įraše (žr. šio nutarimo 4 punktą) pats incidentas nebuvo nufilmuotas. Todėl patikrinti įvykio vietą ar peržiūrėti vaizdo įrašą nebuvo labai svarbu tyrimui, ir nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo prarasta kokia nors esminė informacija.
81. Vyriausybė taip pat teigė, kad visos susijusios valdžios institucijos nuodugniai išnagrinėjo L. R. tariamai vartotą kalbą ir pripažino, kad ji buvo diskriminacinė, grasinančio pobūdžio ir reiškianti neigiamą požiūrį į homoseksualius asmenis, taigi pripažino, kad tokia kalba gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Tačiau nagrinėjamu atveju tokia atsakomybė negalėjo būti taikoma, nes nebuvo kitų atitinkamų nusikalstamų veikų požymių (žr. šio nutarimo 13, 14, 16–19, 21, 22 ir 24–27 punktus).
82. 2024 m. balandžio 19 d. bylą peržiūrėjęs vyriausiasis prokuroras nutarė atnaujinti procesą (žr. šio nutarimo 29 punktą). Vyriausybė teigė, kad tokios priežiūros vykdymas ir ankstesnių nutarimų panaikinimas aukštesniųjų prokurorų iniciatyva nėra išimtis; 2024 m. gegužės ir birželio mėn. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras panaikino penkis 2021–2022 m. priimtus nutarimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tariamos neapykantos kalbos prieš LGBTI bendruomenės narius, ir tai lėmė, kad buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį (žr. šio nutarimo 56 punktą). Pareiškėjų atveju vyriausiojo prokuroro nutarimas lėmė ikiteisminio tyrimo pradėjimą, pirmiausia pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnį (žr. šio nutarimo 33 punktą) ir vėliau pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį (žr. šio nutarimo 36 punktą), taip pat daugelio naujų tyrimo veiksmų atlikimą (žr. šio nutarimo 29–31, 34 ir 35 punktus). Vyriausybė pabrėžė, kad keliuose procesiniuose dokumentuose, įskaitant kaltinamąjį aktą L. R. (žr. šio nutarimo 40 punktą), buvo aiškiai nurodyta, kad tariamo žodinio išpuolio motyvas buvo pareiškėjų seksualinė orientacija. Be to, pareiškėjai byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir galėjo visapusiškai naudotis savo procesinėmis teisėmis (žr. šio nutarimo 37 ir 39 punktus).
83. Vyriausybė teigė, kad tyrimą atlikusios nacionalinės valdžios institucijos nuo pat pradžios siekė atskleisti homofobinį motyvą, slypintį už tariamo žodinio išpuolio prieš pareiškėjus, tačiau būtent Baudžiamojo kodekso 145, 169 ir 170 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymių nebuvimas, o ne koks nors išankstinis neigiamas Lietuvos valdžios institucijų požiūris lėmė tai, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal šiuos straipsnius. Tačiau kaltininko veiksmai galiausiai buvo kvalifikuoti pagal kitą teisinę nuostatą, ir valdžios institucijos ėmėsi papildomų veiksmų, kad atskleistų homofobinį motyvą ir jį rimtai įvertintų. Šiuo atžvilgiu Vyriausybė rėmėsi Teismo sprendimu byloje Valaitis (minėta pirmiau), kuriame Teismas nustatė, kad bendros priemonės, kurių Lietuvos valdžios institucijos ėmėsi po sprendimo byloje Beizaras ir Levickas (minėta pirmiau), parodė, kad valdžios institucijų diskriminacinis požiūris, kuris buvo nustatytas pastarajame sprendime, nebėra akivaizdus.
84. Todėl Vyriausybė teigė, kad nacionalinės valdžios institucijos atliko veiksmingą, nors ir pavėluotą, tyrimą dėl žodinio išpuolio prieš pareiškėjus.
85. Vyriausybė paragino Teismą trečiųjų šalių pastabas (žr. šio nutarimo 87–91 punktus) vertinti atsargiai. Ji teigė, kad šios pastabos daugeliu aspektų neatspindi realybės ir yra susijusios su klausimais, kurie nėra nagrinėjami šioje byloje – konkrečiai su Baudžiamojo kodekso 170 straipsniu. Bet kuriuo atveju Vyriausybė ginčijo trečiųjų šalių argumentą, jog Lietuvos teismai reikalauja, kad neapykantos kalba būtų sisteminga, norint už ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn (žr. šio nutarimo 89 punktą). Toks reikalavimas nėra aiškiai nustatytas nei 170 straipsnio formuluotėje, nei teismų praktikoje. Nors sistemingas nagrinėjamos kalbos pobūdis buvo viena iš aplinkybių, kurią teismai įvertino nustatydami jos pavojingumą, baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma ir be šio elemento. Šiuo atžvilgiu Vyriausybė atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 1 d. nutartį, kurioje teigiama, kad net ir vieno neapykantą kurstančio komentaro parašymo asmens „Facebook“ puslapyje pakanka, kad būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį (žr. šio nutarimo 60 punktą). Be to, reikalavimas įrodyti, kad buvo „realus pavojus saugomoms vertybėms“ (žr. šio nutarimo 89 punktą), yra susijęs su tariamos nusikalstamos veikos pavojingumo vertinimu ir, kaip rodo teismų praktika, tai nėra kliūtis baudžiamajai atsakomybei pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį.
b) Vyriausybės 2025 m. birželio 20 d. pastabos
86. Vyriausybė teigė, kad po 2025 m. balandžio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio (žr. šio nutarimo 43–50 punktus), pareiškėjai nebegali teigti esantys „aukos“ Konvencijos 34 straipsnio prasme dėl jų teisių pagal Konvencijos 8 straipsnį, skaitomą kartu su 14 straipsniu, pažeidimo. Tame nuosprendyje nacionalinis teismas pripažino L. R. kaltu dėl diskriminavimo nusikalstamos veikos ir priteisė pareiškėjams turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Homofobinis žodinio išpuolio motyvas buvo atskleistas, ir nusikaltimo sunkumą tinkamai įvertino tiek ikiteisminio tyrimo institucijos, tiek teismas. Todėl vidaus teisinė sistema ir jos praktinis taikymas suteikė pareiškėjams tinkamą apsaugą nuo žodinio išpuolio, motyvuoto homofobinėmis išankstinėmis nuostatomis.
Trečiųjų šalių (AIRE centro, ILGA-Europe ir LGL) bendrai pateiktos pastabos87. Į bylą įstojusių šalių teigimu, nors Lietuvos baudžiamasis kodeksas iš esmės atitinka tarptautinius standartus ir užtikrina išsamią kovos su neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimais sistemą, tai, kaip Lietuvos valdžios institucijos taikė šią teisinę sistemą, praktikoje nebuvo efektyvus būdas užtikrinti tinkamą apsaugą nuo neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų prieš LGBTI asmenis, atsižvelgiant į priešiškumą LGBTI bendruomenei šalyje.
88. Vienas iš nacionalinių valdžios institucijų praktikos trūkumų yra susijęs su neapykantos nusikaltimų teisiniu kvalifikavimu: neapykantos motyvas retai pripažįstamas kvalifikuojančiu požymiu ar atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nors galiojančioje teisinėje sistemoje tai leidžiama. Atlikti tyrimai rodo, kad vyrauja formalus požiūris į neapykantos nusikaltimų atvejus ir kad teisėsaugos institucijos retai imasi iniciatyvos tyrime, net ir tais atvejais, kai akivaizdu, kad auka priklauso tam tikrai socialinei grupei ir galėjo nukentėti nuo neapykantos motyvuoto nusikaltimo.
89. Be to, Lietuvos teismai nustatė kelis neapykantos kalbos vertinimo kriterijus pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį. Vienas iš jų yra „realus pavojus saugomoms vertybėms“, o tai yra problemiška, nes pagal 170 straipsnį neapykantos kalbos sudėtis yra formali, ir tam, kad neapykantos kalbos veiksmai būtų laikomi nusikalstama veika, pasekmių atsiradimas nėra būtinas. Be to, teismai nėra nustatę aiškių taisyklių, kaip vertinti, kada pasiekiama „realaus pavojaus“ riba. Be to, teismai nustatė „sisteminio pobūdžio“ kriterijų, pagal kurį už neapykantos kalbos incidentus galima traukti baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jei jie pasikartoja. Šį kriterijų Teismas jau kritikavo byloje Beizaras ir Levickas (minėta pirmiau, § 126).
90. Į bylą įstojusios šalys nurodė kelis jų dėmesį patraukusius ir (arba) žiniasklaidoje 2022–2024 m. aprašytus atvejus, kai asmenys skundėsi valdžios institucijoms dėl grasinimų ar išpuolių dėl seksualinės orientacijos (tos pačios lyties porą nuolat persekiojo kaimynai; LGBTI aktyvistai gavo žinutes su homofobiniais įžeidimais ar grasinimais smurtu; prieš LGBTI nusistatęs aktyvistas viešai degino vaivorykštės vėliavą prie Seimo arba per „Pride“ renginį Lietuvoje), tačiau valdžios institucijos nesiėmė greitų ir veiksmingų priemonių šiems atvejams ištirti ir nukentėjusiesiems apsaugoti. Seimo kontrolierių įstaiga savo 2022 m. ataskaitoje apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje kritikavo valdžios institucijų nepakankamas priemones kai kuriais iš minėtų atvejų, įskaitant šių pareiškėjų bylą.
91. Todėl į bylą įstojusios šalys teigė, kad turima informacija prieštarauja Teismo išvadoms byloje Valaitis (minėta pirmiau, § 115), t. y. nacionalinės valdžios institucijos netaikė „visapusiško požiūrio“, kovodamos su neapykantos nusikaltimais, pagrįstais homofobiniu motyvu.
Teismo vertinimasReikšmingi bendrieji principai pagal Konvencijos 8 ir 14 straipsnius92. Bendrieji principai dėl valstybės pozityviųjų pareigų pagal Konvencijos 8 ir 14 straipsnius bylose, susijusiose su prieš seksualines mažumas nukreiptais žodiniais išpuoliais ar grasinimais fiziniu susidorojimu, buvo apibendrinti byloje Beizaras ir Levickas (minėta pirmiau, §§ 106–116, ir ten minimos bylos).
93. Teismas pabrėžia, kad diskriminacija dėl seksualinės orientacijos yra tokia pat rimta kaip ir diskriminacija dėl „rasės, kilmės ar odos spalvos“ (žr., be kita ko, Vejdeland ir kiti prieš Švediją, Nr. 1813/07, § 55, 2012 m. vasario 9 d., Lilliendahl prieš Islandiją (nut.), Nr. 29297/18, § 45, 2020 m. gegužės 12 d.). Jis ne kartą yra nusprendęs, kad lytinėms ir seksualinėms mažumoms reikalinga ypatinga apsauga nuo neapykantą kurstančios ir diskriminacinės kalbos, nes jos nuo seno patyrė ir tebepatiria marginalizaciją ir viktimizaciją (žr. Nepomnyashchiy ir kiti prieš Rusiją, Nr. 39954/09 ir 3465/17, § 59, 2023 m. gegužės 30 d., Yevstifeyev ir kiti prieš Rusiją, Nr. 226/18 ir dar 2, § 53, 2024 m. gruodžio 3 d.).
94. Teismas taip pat primena, kad neapykantos kurstymas nebūtinai reiškia, jog raginama smurtauti ar imtis kitokių nusikalstamų veikų. Išpuolių prieš asmenis, padarytų įžeidinėjant konkrečias gyventojų grupes, iš jų tyčiojantis ar jas šmeižiant, gali pakakti, kad valdžios institucijos imtųsi kovoti su rasistine ar homofobine kalba, kai saviraiškos laisvė naudojama neatsakingai (žr., mutatis mutandis, Vejdeland ir kiti, § 55, Beizaras ir Levickas, § 125, minėtos pirmiau).
Ar problema, dėl kurios pareiškėjai pateikė skundą, išspręsta95. Pagal Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies b punktą Teismas gali „kiekvienoje proceso stadijoje nutarti išbraukti peticiją iš savo bylų sąrašo, kai aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad <...> klausimas yra išspręstas <...>“. Kad galėtų padaryti išvadą, jog ši nuostata taikytina šioje byloje, Teismas turi iš eilės atsakyti į du klausimus: pirma, ar aplinkybės, dėl kurių skundžiasi pareiškėjas, vis dar egzistuoja, ir, antra, ar dėl šių aplinkybių atsiradusio galimo Konvencijos pažeidimo padariniai taip pat buvo ištaisyti (žr. Konstantin Markin prieš Rusiją [DK], Nr. 30078/06, § 87, ECHR 2012 (ištraukos)).
96. Šioje byloje pareiškėjai skundėsi, kad nacionalinės valdžios institucijos neatliko veiksmingo tyrimo dėl prieš juos nukreipto homofobinio žodinio išpuolio ir grasinimų fiziniu susidorojimu. Visų pirma, savo 2023 m. vasario 15 d. Teismui pateiktoje peticijoje jie skundėsi dėl valdžios institucijų atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą (žr. šio nutarimo 69 punktą).
97. Teismas nemato pagrindo nesutikti su pareiškėjais, kad homofobinis išpuolio motyvas buvo akivaizdus nuo pat pradžių: nors L. R. neigė vartojęs homofobiškus necenzūrinius žodžius ar įžeidžiančią kalbą pareiškėjų atžvilgiu, jis pripažino, kad prie jų priėjo, nes šie du vyrai viešoje vietoje buvo susikabinę už rankų, o taip, jo manymu, buvo „siekiama dėmesio“ ir rodoma „nepagarba visuomenei“, ir kad jo tikslas buvo paraginti juos liautis tai darius (žr. šio nutarimo 6 punktą; taip pat žr. pareiškėjų argumentus šio nutarimo 71 punkte). Iš tiesų, nacionalinės valdžios institucijos pripažino, kad L. R. elgesys „atitiko diskriminacijos apibrėžtį“ (žr. šio nutarimo 14 punktą) ir kad jis išreiškė savo „neigiamą požiūrį į seksualines mažumas“ (žr. šio nutarimo 22 punktą; taip pat žr. Vyriausybės argumentus šio nutarimo 79 ir 81 punktuose).
98. Tačiau Lietuvos institucijos iš pradžių atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes manė, kad L. R. veiksmai nebuvo pakankamai pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę:
i) L. R. grasinimas fiziškai susidoroti su pareiškėjais nebuvo pakankamai realus, kad būtų galima patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (žr. šio nutarimo 52 punktą), nes jis nenaudojo jokio fizinio smurto prieš juos (žr. šio nutarimo 16 ir 21 punktus); jis neturėjo su savimi jokių daiktų, kuriais būtų galima juos sužaloti (žr. šio nutarimo 21 punktą); jo veiksmai nepasižymėjo „ypatingu agresyvumu ir intensyvumu“; incidentas truko neilgai (žr. šio nutarimo 16 punktą) ir buvo vienkartis (žr. šio nutarimo 21 ir 24 punktus).
ii) L. R. pasakytuose žodžiuose nebuvo Baudžiamojo kodekso 169 ir 170 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių (žr. šio nutarimo 55 ir 56 punktus), nes jis juos pasakė privačiame pokalbyje su pareiškėjais ir, atrodo, niekas kitas jų negirdėjo (žr. šio nutarimo 14, 25 ir 26 punktus); ir nors jo žodžiai buvo „neetiški“, „įžeidžiantys“, „netinkami“ ir „neigiamo bei niekinančio pobūdžio“, jie nebuvo pakankamai pavojingi (žr. šio nutarimo 18, 22 ir 25 punktus). Vilniaus apygardos teismas taip pat nurodė, kad diskriminavimo nusikalstamą veiką gali įvykdyti tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo arba privatus asmuo, kai jis vykdo tam tikras funkcijas, tačiau L. R. buvo privatus asmuo, kuris tokių funkcijų nevykdė (žr. šio nutarimo 25 punktą).
99. Šiuo atžvilgiu Teismas pabrėžia, kad išpuoliai prieš LGBTI asmenis, motyvuoti tuo, kad jie demonstruoja jausmus, ne tik pažeidžia žmogaus orumą, bet ir daro didelį poveikį jų privačiam gyvenimui Konvencijos 8 straipsnio prasme. Tokie veiksmai kelia baimę ir nesaugumo jausmą, verčia aukas slėpti esminius asmeninio gyvenimo aspektus, kad išvengtų nemalonumų, ir tai verčia jas būti nematomomis bei marginalizuoja. Todėl tokie išpuoliai gali apriboti jų laisvę naudotis teise į privataus gyvenimo gerbimą taip pat nevaržomai, kaip tai daro skirtingų lyčių poros, ir tokiu būdu jų tapatybės ir santykių raiškai nustatomi kitokie standartai (žr. Hanovs prieš Latviją, Nr. 40861/22, § 43, 2024 m. liepos 18 d.). Be to, pagal Konvencijos 8 ir 14 straipsnius valdžios institucijos turi pozityviąją pareigą reaguoti į rasizmo ar homofobijos motyvuoto priekabiavimo atvejus, įskaitant ir nesusijusius su fiziniu smurtu, o su tiesioginiu žodiniu išpuoliu ar grasinimu fiziškai susidoroti (žr. Beizaras ir Levickas, § 111, Yevstifeyev ir kiti, § 67, minėtos pirmiau; taip pat žr. bendruosius principus, apibendrintus šio nutarimo 92–94 punktuose).
100. Atsižvelgdamas į tai, Teismas dabar turi patikrinti, ar situacija, kuria skundžiasi pareiškėjai, vis dar egzistuoja ir po to, kai buvo atnaujintas vidaus procesas ir 2025 m. balandžio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nuosprendį.
101. 2024 m. vasario 7 d., Teismui pranešus apie šią peticiją atsakovei Vyriausybei, 2024 m. balandžio 9 d.[3] buvo atnaujintas vidaus procesas. Galiausiai 2024 m. gegužės 30 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (žr. šio nutarimo 29 ir 33 punktus).
102. Tame tyrime L. R. iš pradžių buvo įtariamas viešosios tvarkos pažeidimu (žr. šio nutarimo 33 punktą), o vėliau – žmogaus veiksmų laisvės varžymu (žr. šio nutarimo 36 punktą). Kaip nurodė pareiškėjai, nors įvairiuose procesiniuose dokumentuose, įskaitant galiausiai surašytą kaltinamąjį aktą, buvo nurodyta, kad L. R. veiksmai buvo motyvuoti, inter alia, jo įsitikinimais, kad tos pačios lyties asmenys viešoje vietoje neturėtų laikytis už rankų ar bučiuotis ir kad tos pačios lyties asmenų santykiai neturėtų būti viešai demonstruojami (žr. šio nutarimo 40 punktą), neapykantos motyvas nebuvo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymis ir nebuvo laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe (žr. pareiškėjų pastabas šio nutarimo 71 punkte). Nors Teismas neturi spręsti, kaip kaltininko veika turėjo būti kvalifikuojama pagal vidaus teisę, jis pabrėžia, kad vidaus valdžios institucijų nesugebėjimas įvertinti neapykantos motyvo, kai jis egzistuoja, neužtikrina stipraus atsako į neapykanta motyvuotus nusikaltimus ir skatina nebaudžiamumo jausmą, užuot patvirtinus aiškią ir bekompromisę poziciją prieš juos (žr., mutatis mutandis, Sabalić prieš Kroatiją, Nr. 50231/13, §§ 108 ir 111, 2021 m. sausio 14 d., Hanovs, minėta pirmiau, § 52).
103. Kartu Teismas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendyje, kuris nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo (žr. šio nutarimo 50 punktą), nusprendė, kad L. R. inkriminuojama veika turi būti perkvalifikuota iš žmogaus veiksmų laisvės varžymo pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalį į diskriminavimą pagal Baudžiamojo kodekso 169 straipsnį (žr. šio nutarimo 55 punktą). Nacionalinis teismas pripažino, kad pareiškėjai patraukė L. R. dėmesį tik dėl to, kad jie buvo homoseksualūs, ir kad L. R. buvo neigiamai nusistatęs ne prieš juos asmeniškai, o prieš homoseksualius asmenis apskritai; jo išankstines neigiamas nuostatas atskleidė kalba, kurią jis vartojo bendraudamas su pareiškėjais (žr. šio nutarimo 43 punktą). Šiuo atžvilgiu Teismas pažymi, kad patys pareiškėjai teigė, jog Baudžiamojo kodekso 169 straipsnis buvo tinkamas teisinis išpuolio prieš juos kvalifikavimas, atspindintis jo homofobinį motyvą (žr. pareiškėjų argumentus nacionaliniam teismui šio nutarimo 42 punkte ir jų argumentus Teismui šio nutarimo 72 punkte).
104. Vilniaus miesto apylinkės teismas aiškiai rėmėsi Teismo praktika, kad diskriminacija dėl seksualinės orientacijos yra tokia pat rimta kaip ir diskriminacija dėl „rasės, kilmės ar odos spalvos“ (žr. šio nutarimo 44 punktą). Teismas pripažino, kad pareiškėjai yra pora ir laiko save šeima, kad jie turi teisę be baimės reikšti jausmus viešoje vietoje ir kad L. R. savo veiksmais pažeidė jų teises, laisves ir lygybę dėl jų seksualinės orientacijos (žr. šio nutarimo 43 punktą). Teismas taip pat nusprendė, kad L. R. veiksmai buvo pakankamai pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, atsižvelgiant į jų intensyvumą ir į tai, kad incidentas įvyko netoli pareiškėjų namų, ir kad juos diskriminuodamas pareiškėjas veikė tiesiogine tyčia buvo akivaizdus iš jo veiksmų, kurie buvo motyvuoti pareiškėjų seksualine orientacija (žr. šio nutarimo 46 punktą).
105. Be to, Teismas pažymi, kad vertindamas pareiškėjų parodymų svarbą, Vilniaus miesto apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad išpuolio metu pareiškėjai buvo išsigandę ir silpnesnėje pozicijoje, palyginti su kaltininku, taip pat į tai, kad nuo incidento iki teismo proceso praėjo daug laiko ir tai turėjo įtakos pareiškėjų gebėjimui detaliai prisiminti visas aplinkybes (žr. šio nutarimo 45 punktą). Nacionalinis teismas taip pat nustatė, kad, priešingai nei teigė kaltininkas, tai, kad po išpuolio pareiškėjai buvo aktyvūs socialiniuose tinkluose ir išreiškė save per madą, nepaneigia jų patirtos baimės ir kančių (žr. šio nutarimo 49 punktą). Nors Teismas neturi komentuoti atskirų pareiškimų ar kitų įrodymų tikrumo konkrečioje byloje, jis yra įsitikinęs, kad šioje byloje nacionalinis teismas su pareiškėjais, patyrusiais homofobinį žodinį išpuolį ir grasinimus susidoroti, elgėsi pakankamai jautriai ir kad jo argumentacija nerodo jokių diskriminacinių nuostatų ar stereotipų.
106. Todėl Teismas mano, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas atskleidė homofobinį žodinio išpuolio ir grasinimų fiziškai susidoroti su pareiškėjais motyvą ir neapykantos motyvuotą nusikalstamą veiką prieš pareiškėjus vertino pakankamai rimtai. Pareiškėjai nekvestionavo kaltininko veikos kvalifikavimo ar jam paskirtos bausmės adekvatumo (žr. šio nutarimo 47 punktą), todėl Teismo nėra prašoma spręsti šių klausimų.
107. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis buvo priimtas praėjus daugiau nei dvejiems metams ir 10 mėnesių po išpuolio. Nėra jokių duomenų, kad po 2022 m. spalio 19 d. nutarties nepradėti ikiteisminio tyrimo (žr. šio nutarimo 24–27 punktus) nacionalinės valdžios institucijos ėmėsi kokių nors tolesnių veiksmų dėl pareiškėjų bylos, kol Teismas nepranešė apie peticiją Vyriausybei, o tada prokuroras pradėjo svarstyti galimybę atnaujinti procesą. Atrodo, kad pirmųjų atitinkamų veiksmų, apie kuriuos buvo pranešta Teismui, buvo imtasi 2024 m. kovo 6 d. (žr. šio nutarimo 73 punktą), t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams ir keturiems mėnesiams po paskutinio sprendimo jų byloje. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į pareiškėjų argumentą, kad tam tikri tyrimo veiksmai buvo atlikti tik 2024 m., ir tuo metu jau nebuvo galima surinkti jokios svarbios informacijos (žr. šio nutarimo 74 punktą). Vis dėlto Teismas mano, kad šis delsimas, nors ir turėjo reikšmės, nereiškia, kad vidaus procesas buvo neveiksmingas, nesant kitų veiksnių (žr., mutatis mutandis, R. R. ir R. D. prieš Slovakiją, Nr. 20649/18, § 178, 2020 m. rugsėjo 1 d.), nes tai netrukdė nacionalinėms valdžios institucijoms nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Vyriausybės argumentus šio nutarimo 80 punkte), atskleisti homofobinį išpuolio motyvą ir nustatyti bei nubausti kaltininką (žr. šio nutarimo 103–106 punktus; plg. Valaitis, minėta pirmiau, §§ 110 ir 115).
108. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teismas įsitikinęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendį, aplinkybių, dėl kurių skundžiasi pareiškėjai, nebėra.
109. Toliau Teismas turi patikrinti, ar dėl šių aplinkybių atsiradusio galimo Konvencijos pažeidimo padariniai taip pat buvo ištaisyti (žr. šio nutarimo 95 punktą).
110. Šiuo atžvilgiu pareiškėjai teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas aiškiai nenustatė Konvencijoje įtvirtintų jų teisių pažeidimų ir bylą išnagrinėjo tik vidaus teisės požiūriu (žr. šio nutarimo 76 punktą). Tačiau Teismas pakartoja, kad pagal jo suformuotą praktiką, pagrįstą Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies b punktu, Vyriausybė neprivalo pripažinti Konvencijos pažeidimo. Teismui svarbu įvertinti, ar priemonės, kurių ėmėsi nacionalinės valdžios institucijos, buvo tinkamos ir pakankamos pareiškėjų skundžiamai situacijai ištaisyti (žr., mutatis mutandis, H. P. prieš Daniją (nut.), Nr. 55607/09, § 78, 2016 m. gruodžio 13 d., ir ten nurodytą Teismo praktiką).
111. Teismas pažymi, kad nacionalinis teismas visiškai patenkino pirmojo pareiškėjo ieškinį dėl turtinės žalos, susijusios su išlaidomis psichologinei pagalbai, kurios jam prireikė po incidento (žr. šio nutarimo 48 punktą). Pareiškėjai taip pat pareikalavo atlyginti neturtinę žalą: pirmojo pareiškėjo reikalaujama suma siekė 2 500 EUR, antrojo pareiškėjo – 1 500 EUR (žr. šio nutarimo 39 punktą). Šie reikalavimai buvo patenkinti iš dalies – pirmajam pareiškėjui priteista 2 000 EUR, o antrajam pareiškėjui – 1 000 EUR (žr. šio nutarimo 49 punktą). Priteisdamas šias sumas, Vilniaus miesto apylinkės teismas, be kitų svarbių aplinkybių, atsižvelgė į tai, kad ikiteisminis tyrimas L. R. atžvilgiu buvo kelis kartus nutrauktas ir tai galėjo sukelti pareiškėjams neteisybės ir nusivylimo jausmą (žr. nacionalinio teismo motyvus, pateiktus šio nutarimo 49 punkte, ir pareiškėjų argumentus, pateiktus šio nutarimo 76 punkte). Be to, nacionalinis teismas paaiškino, kodėl minėti pareiškėjų reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies (žr. šio nutarimo 49 punktą). Teismas nemano, kad pareiškėjams priteistos sumos gali būti laikomos itin menkomis, be to, pareiškėjai neapskundė nacionalinio teismo nuosprendžio dalies dėl priteisiamų sumų (ir jokios kitos jo dalies – žr. šio nutarimo 50 punktą).
112. Be to, pareiškėjai nenurodė, kad nacionalinės valdžios institucijos ar teismai turėjo imtis kokių nors kitų veiksmų, kad būtų ištaisyti Konvencijoje įtvirtintų jų teisių galimo pažeidimo padariniai. Todėl Teismas yra įsitikinęs, kad tokio pažeidimo padariniai buvo ištaisyti.
113. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra abi Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sąlygos (žr. šio nutarimo 95 punktą). Todėl klausimas, dėl kurio pateiktas šis skundas, dabar gali būti laikomas „išspręstu“ 37 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.
Ar dėl pagarbos žmogaus teisėms Teismas turi tęsti bylos nagrinėjimą114. Prieš priimdamas sprendimą išbraukti konkrečią bylą, Teismas privalo patikrinti, ar pagarba žmogaus teisėms, kaip apibrėžta Konvencijoje, reikalauja tęsti bylos nagrinėjimą. Šiuo atžvilgiu Teismas pakartoja, kad jo sprendimų paskirtis yra ne tik išspręsti jam pateiktas bylas, bet ir apskritai aiškinti, saugoti ir plėtoti Konvencijoje nustatytas taisykles ir taip padėti valstybėms laikytis savo, kaip Susitariančiųjų Šalių, prisiimtų įsipareigojimų. Nors pagrindinis Konvencijoje nustatytos sistemos tikslas yra teikti gynybos priemonę asmenims, jos paskirtis taip pat yra spręsti klausimus viešosios politikos pagrindais, atsižvelgiant į bendrąjį interesą, taip keliant bendruosius žmogaus teisių apsaugos standartus ir išplečiant žmogaus teisių jurisprudenciją visoje Konvencijos valstybių bendruomenėje (žr. Konstantin Markin, minėta pirmiau, § 89, ir ten nurodytas bylas).
115. Šioje byloje Teismas pažymi, kad jo praktikoje jau yra įtvirtinta nacionalinių valdžios institucijų pareiga veiksmingai tirti fizinius ir žodinius išpuolius prieš asmenis dėl jų seksualinės orientacijos (žr. šio nutarimo 92–94 punktus).
116. Kalbant konkrečiai apie Lietuvą, Teismas primena apie savo sprendimą byloje Beizaras ir Levickas (minėta pirmiau), kuriame jis nustatė, kad 2014 m. ir 2015 m. vykusiame nacionaliniame procese Lietuvos valdžios institucijos neatliko veiksmingo neapykantą kurstančių komentarų internete, įskaitant akivaizdžius raginimus smurtauti prieš pareiškėjus ir apskritai homoseksualių asmenų bendruomenę, tyrimo ir kad taip įvyko dėl valdžios institucijų diskriminacinio požiūrio (ten pat, §§ 121, 128–129 ir 155–156). Priėmus minėtą sprendimą, Lietuvoje buvo imtasi įvairių bendrųjų priemonių Teismo nustatytoms problemoms spręsti (žr. šių priemonių aprašymą sprendime byloje Valaitis, minėta pirmiau, §§ 42–58). Byloje Valaitis (minėta pirmiau) Teismas įsitikino, kad Lietuvos valdžios institucijos ėmėsi plataus masto ir įvairiapusių priemonių, kad padidintų Lietuvos baudžiamosios teisės sistemos gebėjimą tinkamai reaguoti į neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus ir kad valdžios institucijų diskriminacinis požiūris nebebuvo akivaizdus (ten pat, §§ 107 ir 115). Bendrąsias priemones, kurių ėmėsi Lietuvos valdžios institucijos, siekdamos išspręsti byloje Beizaras ir Levickas Teismo nustatytas problemas, toliau prižiūri Ministrų Komitetas, nagrinėjantis bylą pagal standartinę procedūrą (atitinkami Ministrų Komiteto dokumentai cituojami sprendime byloje Valaitis, minėta pirmiau, §§ 61–62).
117. Naujausioje ataskaitoje apie Lietuvą ECRI taip pat pagyrė valdžios institucijas už įvairias priemones, kurių imtasi siekiant skatinti veiksmingą atsaką į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą. Ji taip pat rekomendavo valdžios institucijoms atlikti įvairių priemonių, kurių imtasi kovojant su neapykantos nusikaltimais, įvertinimą, siekiant pagerinti ir galbūt išplėsti šią veiklą (žr. šio nutarimo 62 punktą).
118. Teismas atkreipia dėmesį į įstojusių į bylą trečiųjų šalių pateiktus pavyzdžius (kurių Vyriausybė nekomentavo), kai įtarimai dėl grasinimų, kurie iš pažiūros turėjo homofobinį motyvą, nesulaukė tinkamo valdžios institucijų atsako (žr. šio nutarimo 90 punktą). Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pastaraisiais metais vis dar pasitaikydavo atvejų, kai policija atsisakydavo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tariamo homofobinio neapykantos nusikaltimo ar neapykantos kalbos ir tyrimas būdavo pradedamas tik po kelerių metų, prokurorui atlikus peržiūrą (žr. šio nutarimo 82 punktą) – taip atsitiko ir pareiškėjų šioje byloje atveju (žr. šio nutarimo 29 punktą). Teismas pabrėžia, kad veiksmingo tyrimo pradėjimas neturi de facto priklausyti nuo to, ar praėjus daugeliui metų po nagrinėjamų įvykių bus atlikta speciali peržiūra, ir juo labiau nuo to, ar pareiškėjai Teismui pateiks peticiją (žr. pareiškėjų argumentus šiuo klausimu šio nutarimo 77 punkte).
119. Teismas taip pat atsižvelgia į duomenis, iš kurių matyti, kad išankstinės neigiamos nuostatos prieš asmenis, priklausančius seksualinėms mažumoms, Lietuvoje tebėra paplitusios ir dažnai viršija ES vidurkį (žr. šio nutarimo 63 ir 64 punktus). Todėl LGBTI bendruomenės apsauga nuo priekabiavimo ir diskriminacijos Lietuvoje tebėra neatidėliotinas klausimas, reikalaujantis ryžtingų ir visapusiškų valdžios institucijų veiksmų.
120. Vis dėlto Teismas pakartoja, kad aplinkybių, dėl kurių skundėsi pareiškėjai, t. y. neatliktas veiksmingas tyrimas dėl homofobinio žodinio išpuolio ir grasinimų fiziškai susidoroti su jais, nebėra (žr. šio nutarimo 103–108 punktus). Nepaisant 118 ir 119 punktuose nurodytų aplinkybių, Teismas mano, kad nebūtų pagrįsta toliau nagrinėti konkrečiai šią bylą, kurioje valdžios institucijos galiausiai atliko veiksmingą tyrimą dėl žodinio išpuolio ir grasinimo fiziškai susidoroti su pareiškėjais, atskleidė kaltininko homofobinį motyvą, nuodugniai įvertino jo veiksmų pavojingumą, nubaudė kaltininką ir atlygino žalą pareiškėjams (žr. Teismo išvadas šio nutarimo 103–106 punktuose).
121. Atsižvelgdamas į tai, Teismas nemato jokių ypatingų aplinkybių, susijusių su Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų žmogaus teisių gerbimu, dėl kurių šią bylą reikėtų nagrinėti toliau. Teismas taip pat nemano, kad tolesnis šios peticijos nagrinėjimas prisidėtų prie Konvencijoje numatytų apsaugos standartų išaiškinimo, apsaugos ir plėtojimo (žr. mutatis mutandis, H. P. prieš Daniją, § 85, plg. Konstantin Markin, § 90, minėtos pirmiau).
122. Todėl tikslinga išbraukti šią peticiją iš Teismo bylų sąrašo pagal Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies b punktą.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
nusprendžia išbraukti peticiją iš savo bylų sąrašo.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2026 m. sausio 8 d.
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkas
Dorothee von Arnim Arnfinn Bårdsen
[1] Vertėjo pastaba: Nutarimo originale įsivėlė klaida. 2024 m. liepos 31 d. L. R. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 1 dalyje.
[2] Vertėjo pastaba: Nutarimo originale įsivėlė klaida. Rekomendacijų 2 punktas.
[3] Vertėjo pastaba: Nutarimo originale įsivėlė klaida. Vidaus procesas buvo atnaujintas 2024 m. balandžio 19 d.