Byla C-386/02
Josef Baldinger
prieš
Pensionsversicherungsanstalt der Arbeiter
(Arbeits- und Sozialgericht Wien prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvas asmenų judėjimas – Kompensacija buvusiems karo belaisviams – Sąlyga turėti atitinkamos valstybės narės pilietybę prašymo dėl kompensacijos pateikimo metu“
Sprendimo santrauka
Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos teisės aktai – Materialinė taikymo sritis – Kompensacija buvusiems karo belaisviams – Netaikymas
(EB 39 str. 2 d; Tarybos reglamento Nr. 1612/68 7 str. 2 d. ir Reglamento Nr. 1408/71 4 str. 4 d.)
EB 39 straipsnio 2 dalis, 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 118/97, 4 straipsnio 4 dalis ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos kaip neprieštaraujančios nacionalinei teisei, remiantis kuria, buvusiam karo belaisviui atsisakoma suteikti išmoką vadovaujantis tuo pagrindu, kad prašymo padavimo metu suinteresuotasis asmuo neturėjo atitinkamos valstybės narės pilietybės, o turėjo kitos valstybės narės pilietybę.
Iš tikrųjų atsižvelgiant į paskyrimo paskirtį ir sąlygas, ši išmoka, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalyje, kuri patikslina, kad reglamentas netaikomas „išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms“, yra tokios rūšies išmoka, kuri nepatenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį.
Be to, panaši išmoka nėra garantija, suteikta nacionaliniam darbuotojui iš esmės dėl to, kad jis yra darbuotojas arba gyvena savo pilietybės valstybės teritorijoje ir dėl šios faktinės aplinkybės neatitinka pagrindinių „socialinių garantijų“, numatytų Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Tokia pati išvada darytina ir dėl EB 39 straipsnio 2 dalies, kuri reglamentuoja įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitas darbo sąlygas, ir neapima kompensacinių išmokų, susijusių su piliečių tarnyba savo šaliai karo metu, kurių pagrindinis tikslas yra suteikti šiems garantijas už patirtas kančias.
(žr. sprendimo 16, 18–21 punktus ir rezoliucinę dalį)
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2004 m. rugsėjo 16 d.(*)
„Laisvas asmenų judėjimas – Kompensacija buvusiems karo belaisviams – Sąlyga turėti atitinkamos valstybės narės pilietybę prašymo dėl kompensacijos pateikimo metu“
Byloje C-386/02
dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal EB 234 straipsnį,
pateikto Arbeits- und Sozialgericht Wien (Austrija) 2002 m. spalio 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2002 m. spalio 28 d.,
Josef Baldinger
prieš
Pensionsversicherungsanstalt der Arbeiter,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai J.‑P. Puissochet, J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), R. Schintgen ir N. Colneric,
generalinis advokatas: D. Ruiz-Jarabo Colomer,
sekretorė M.-F. Contet, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2003 m. lapkričio 13 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos E. Riedl ir G. Hesse,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir H.‑P. Kreppel,
susipažinęs su 2003 m. gruodžio 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su EB 39 straipsnio 2 dalies išaiškinimu.
2 Šis prašymas buvo pateiktas byloje tarp J. Baldinger, ieškovo pagrindinėje byloje, ir Pensionsversicherungsanstalt der Arbeiter, atsakovo pagrindinėje byloje, dėl atsisakymo jam suteikti buvusiems karo belaisviams skirtą mėnesinę išmoką, numatytą pagal Austrijos teisę.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisė
3 Remiantis 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1, toliau − Reglamentas Nr. 1408/71), 4 straipsnio 4 dalimi, jis nėra taikomas „išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms “.
4 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 7 straipsnio 1 ir 2 dalys nurodo:
„1. Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos, kaip ir piliečiui tos valstybės narės, kurioje jis dirba, nepaisant jo pilietybės, ypač nustatant atlyginimą ir atleidžiant iš darbo, o bedarbystės atveju – grąžinant arba vėl priimant į darbą.
2. Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai“.
Austrijos teisė
5 Pagal Kriegsgefangenenentschädigungsgesetz (įstatymo dėl kompensacijos karo belaisviams redakcija, paskelbta BGB1. I, Nr. 40/2002, toliau − KGEG) 1 straipsnį:
„Austrijos pilietis, kuris:
1) Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo metais buvo karo belaisviu; arba
2) Antrojo pasaulinio karo ar Sąjungininkių pajėgų vykdytos Austrijos okupacijos metu dėl politinių ar karinių priežasčių užsienio pajėgų buvo suimtas ir laikomas įkalintu; arba
3) dėl persekiojimo dėl politinių įsitikinimų arba dėl grėsmės būti persekiojamu dėl politinių įsitikinimų, kaip tai nustatyta Pagalbos nukentėjusiems įstatyme (Opferfürsorgegesetz, BGB1., Nr. 183/1947), buvo atsidūręs už Austrijos Respublikos teritorijos ribų ir dėl 2 dalyje nurodytų priežasčių užsienio pajėgų buvo suimtas bei laikomas įkalintu po Antrojo pasaulinio karo pradžios,
turi teisę į išmoką pagal šio Federalinio įstatymo nustatytas sąlygas“.
6 KGEG 4 straipsnis nustato:
„1. Asmenys, kuriems taikomas šis federalinis įstatymas, 12 kartų per metus gauna mėnesinę piniginę išmoką:
14,53 EUR, jeigu pagal 1 straipsnį nelaisvė truko ne mažiau nei tris mėnesius,
21,8 EUR, jeigu pagal 1 straipsnį nelaisvė truko ne mažiau nei dvejus metus,
29,07 EUR, jeigu pagal 1 straipsnį nelaisvė truko ne mažiau nei ketverius metus,
36,34 EUR, jeigu pagal 1 straipsnį nelaisvė truko ne mažiau nei šešerius metus.
2. Išmoka, numatyta 1 dalyje, neturi būti prilyginta pajamoms, į kurias atsižvelgiama apskaičiuojant kompensacijos išmoką (Ausgleichszulagen) pagal įstatymo nustatytą socialinės apsaugos draudimą <...>“
7 KGEG 11 straipsnio 2 dalis nustato:
„Dėl šio federalinio įstatymo iškilusius klausimus sprendžia:
1) pensijos ar išmokos <...> gavėjų atžvilgiu − Socialinės apsaugos tarnyba, kuri yra kompetentinga skirti pensiją arba išmoką, išskyrus bendrą nelaimingų atsitikimų draudimo tarnybą (Allgemeinen Unfallversicherungsanstalt);
2) federalinio pareigūno pensijos (Ruhegenuss) ar maitintojo netekusio sutuoktinio pensijos (Versorgungsgenuss), pereinamojo laikotarpio išmokos (Übergangsbeitrag), socialinės rūpybos išmokos (Versorgungsgeld), išlaikymo išmokos (Unterhaltsbeirtrag), išmokos už nuopelnus (Emeritierungsbezug) gavėjų atžvilgiu − federalinė pensijų tarnyba (Bundespensionsamt);
<...>
7) pensijų, papildomų išmokų arba kompensacijų pagal Kriegsopferversorgungsgesetz, Heeresversorgungsgesetz gavėjų ir socialinės rūpybos išmokų (Hilfeleistung) pagal Verbrechensopfergesetz gavėjų atžvilgiu − federalinė socialinių ir neįgaliųjų reikalų tarnyba (Bundesamt für Soziales und Behindertenwesen);
8) visais kitais atvejais − federalinė socialinių ir neįgaliųjų reikalų tarnyba“.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
8 Teismo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra nurodyta, kad J. Baldinger gimė 1927 m. balandžio 19 d. Austrijoje ir įgijo šios valstybės pilietybę. Nuo 1945 m. sausio iki 1945 m. gegužės mėn. jis kaip Deutsche Wehrmacht (Vokietijos ginkluotosios pajėgos) kareivis dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Nuo 1945 m. gegužės 8 d. iki 1947 m. gruodžio 27 d. jis kaip karo belaisvis buvo įkalintas Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje.
9 Po to J. Baldinger dirbo Austrijoje, vėliau, 1954 m. jis išvyko iš šios valstybės, siekdamas įsidarbinti Švedijoje, kurioje, prieš pradėdamas vėl dirbti Austrijoje 1964–1965 m., iki 1964 m. vertėsi profesine veikla. 1965 m. balandį jis visam laikui emigravo į Švediją, kurioje vertėsi profesine veikla ir, atsisakydamas Austrijos pilietybės, 1967 m. įgijo Švedijos pilietybę.
10 Nuo 1986 m. gegužės 1 d. J. Baldinger iš atsakovo pagrindinėje byloje gauna invalidumo ir senatvės pensijas. J. Baldinger pastarajam pateiktas prašymas dėl pagal KGEG numatytos išmokos gavimo buvo atmestas 2002 m. kovo 1 d. sprendimu, kuris yra ieškinio dėl panaikinimo, pareikšto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, objektas.
11 Šis teismas pareiškė, kad ginčijama išmoka, kuri nuo 2000 m. buvo įteisinta Austrijos teisėje, nėra susijusi nei su darbuotojo statusu, nei su iš šio statuso išplaukiančių teisių įgijimu, pavyzdžiui, su teise į pensiją. Reglamentas Nr. 1408/71 nėra taikomas išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms. Šiose sistemose išmoka aukoms skiriama siekiant suteikti kompensaciją aukai vadovaujantis konkrečiais valstybės, kuri ją teikia, interesais.
12 J. Baldinger atitiko faktines ginčijamos išmokos skyrimo sąlygas. Nepaisant to, suteikti išmoką jam buvo atsisakyta remiantis vieninteliu pagrindu, kad po to, kai buvo karo belaisviu, jis įsidarbino kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, įgydamas šios valstybės pilietybę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar ši teisinė aplinkybė, kuri pagal savo poveikį galėtų būti laikoma netiesiogine diskriminacija dėl pilietybės ir dėl naudojimosi laisvo darbuotojų judėjimo teise, yra suderinama su Europos Bendrijos teise, ypač dėl to, kad ji remiasi įstatymu, priimtu daug vėliau nei Austrijos Respublika ir Švedijos Karalystė tapo Europos Sąjungos narėmis.
13 Esant tokioms aplinkybėms, Arbeits- und Sozialgericht Wien nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar EB (sutarties) 48 straipsnio 2 dalis (po pakeitimo − EB 39 straipsnio 2 dalis), susijusi su laisvu darbuotojų judėjimu, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias pirmą kartą įteisinta 2000 m. teisė į piniginę išmoką suteikiama asmenims, kurie:
1) Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo metais buvo karo belaisviais; arba
2) Antrojo pasaulinio karo ar Sąjungininkių pajėgų vykdytos Austrijos okupacijos metu dėl politinių ar karinių priežasčių užsienio pajėgų buvo suimti ir laikomi įkalintais; arba
3) dėl persekiojimo dėl politinių įsitikinimų arba dėl grėsmės būti persekiojamais dėl politinių įsitikinimų buvo atsidūrę už Austrijos teritorijos ribų ir užsienio pajėgų buvo suimti dėl politinių ar karinių priežasčių bei laikomi įkalintais po Antrojo pasaulinio karo pradžios,
prašymo pateikimo metu turi Austrijos pilietybę?“
Dėl prejudicinio klausimo
14 Pirmiausia svarbu priminti, kad Teisingumo Teismas neturi kompetencijos aiškinti nacionalinės teisės aktų ir kad jis, vadovaudamasis jurisdikcijos tarp Bendrijos teismų ir nacionalinių teismų pasidalijimu, turi atsižvelgti į faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis buvo iškeltas prejudicinis klausimas, nurodytas nacionalinio teismo sprendime (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Pusa, C‑224/02, dar nepaskelbto Rinkinyje, 37 punktą).
15 Nacionalinio teismo manymu, KGEG 1 straipsnis, kiek jis yra taikomas „Austrijos piliečiui“, turi būti aiškinamas kaip siejantis išmokos buvusiems karo belaisviams suteikimą su sąlyga, kad nurodytas asmuo turi Austrijos pilietybę prašymo skirti minėtą išmoką pateikimo metu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar ši sąlyga yra suderinama su Bendrijos nuostatomis laisvo darbuotojų judėjimo srityje.
16 Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio, apibrėžiančio šio reglamento taikymo sritis, 4 dalyje yra patikslinta, kad jis netaikomas „išmokų karo aukoms ar dėl jo pasekmių sistemoms “.
17 Išmoka, minima pagrindinėje byloje, nekalbant apie tai, kad ji nėra susijusi su darbuotojo statusu, yra skiriama siekiant suteikti buvusiems karo belaisviams, įrodžiusiems ilgą nelaisvę, nacionalinį pripažinimą už patirtas kančias ir atlyginti už atliktą tarnybą savo šaliai.
18 Atsižvelgiant į šį tikslas ir paskyrimo sąlygas, ši išmoka, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalyje, yra tokios rūšies išmoka, kuri nepatenka į šio reglamento materialinę taikymo sritį (žr. 1978 m. liepos 6 d. Sprendimo Gillard et Caisse régionale d'assurance maladie du Nord‑Est, 9/78, Rink. p. 1661, 13 punktą ir 1979 m. gegužės 31 d. Sprendimo Even ir ONPTS, 207/78, Rink. p. 2019, 12–14 punktus).
19 Be to, remiantis tais pačiais motyvais, panaši išmoka nėra garantija, suteikta nacionaliniam darbuotojui iš esmės dėl to, kad jis yra darbuotojas arba gyvena savo pilietybės valstybės teritorijoje, ir dėl šios faktinės aplinkybės ji neatitinka pagrindinių „socialinių garantijų“ požymių, numatytų Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje (minėto sprendimo Even ir ONPTS 20−24 punktai).
20 Tokia pati išvada darytina ir dėl EB 39 straipsnio 2 dalies, kuri reglamentuoja įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitas darbo sąlygas ir neapima kompensacinių išmokų, susijusių su piliečių tarnyba savo šaliai karo metu, kurių pagrindinis tikslas yra suteikti garantijas už patirtas kančias.
21 Remiantis šiomis aplinkybėmis į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad EB 39 straipsnio 2 dalis, Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 4 dalis ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos kaip nedraudžiančios nacionalinės teisės nuostatų, remiantis kuriomis, kiek tai yra susiję su šia pagrindine byla, buvusiam karo belaisviui buvo atsisakyta suteikti išmoką vadovaujantis tuo pagrindu, kad prašymo padavimo metu suinteresuotasis asmuo neturėjo atitinkamos valstybės narės pilietybės, o turėjo kitos valstybės narės pilietybę.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
22 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas. Kitų šalių, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nutaria:
EB 39 straipsnio 2 dalis, 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 118/97, 4 straipsnio 4 dalis ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos kaip nedraudžiančios nacionalinės teisės nuostatų, remiantis kuriomis, kiek tai yra susiję su šia pagrindine byla, buvusiam karo belaisviui buvo atsisakyta suteikti išmoką vadovaujantis tuo pagrindu, kad prašymo padavimo metu suinteresuotasis asmuo neturėjo atitinkamos valstybės narės pilietybės, o turėjo kitos valstybės narės pilietybę.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.
Top