Byla C‑22/03
Optiver BV ir kt.
prieš
Stichting Autoriteit Financiële Markten
(Rechtbank te Rotterdam prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Direktyva 69/335/EEB – Netiesioginiai kapitalo pritraukimo mokesčiai – Vertybinių popierių įstaigų bendrųjų pajamų mokestis“
Generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvada, pateikta 2004 m. lapkričio 9 d. I‑0000
2005 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas. I‑0000
Sprendimo santrauka
Mokesčių teisės nuostatos – Teisės aktų derinimas – Netiesioginiai kapitalo pritraukimo mokesčiai – Taikymo sritis – Mokesčio nustatymas vertybinių popierių įstaigų bendrosioms pajamoms, gautoms iš veiklos, susijusios su šiais vertybiniais popieriais – Netaikymas
(Tarybos direktyvos 69/335 4, 10 ir 11 str.)
Direktyva 69/335/EEB dėl netiesioginių kapitalo pritraukimo mokesčių turi būti aiškinama kaip nedraudžianti nustatyti mokesčio vertybinių popierių įstaigų bendrosioms pajamoms, gaunamoms iš veiklos, susijusios su šiais vertybiniais popieriais, nes šis mokestis nepatenka į direktyvos taikymo sritį.
Iš tikrųjų, pirma, apmokestinimą tokio pobūdžio mokesčiu sąlygojantis įvykis yra ne šios direktyvos 4, 10 ir 11 straipsniuose nurodytų specifinių sandorių, bet įvairios veiklos, daugiausia susijusios su vertybiniais popieriais, įvykdymas.
Antra, kadangi apmokestinamąją vertę sudaro vertybinių popierių įstaigoms vykdant įvairią veiklą gautos bendrosios pajamos, šis mokestis yra panašesnis į tiesioginį pajamų mokestį, ir todėl priskiriamas Direktyvoje 69/355 nenumatytai mokesčių kategorijai.
(žr. 31–35 punktus ir rezoliucinę dalį)
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2005 m. kovo 10 d.(*)
„Direktyva 69/335/EEB – Netiesioginiai kapitalo pritraukimo mokesčiai – Vertybinių popierių įstaigų bendrųjų pajamų mokestis“
Byloje C‑22/03,
dėl Rechtbank te Rotterdam (Nyderlandai) 2003 m. sausio 21 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2003 m. sausio 23 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Optiver BV ir kt.
prieš
Stichting Autoriteit Financiële Markten, perėmusią Stichting Toezicht Effectenverkeer teises,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Silva de Lapuerta, R. Schintgen (pranešėjas), P. Kūris ir G. Arestis,
generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,
posėdžio sekretorė M.‑F. Contet, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. rugsėjo 30 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Optiver BV, Optrix BV ir Optra BV, atstovaujamų advocaten H. Speyart ir M. Scheele,
– All Options International BV, atstovaujamos advocaten E. Kuijpers ir G. J. G. Bolderman,
– Robeco Obligatie DividendFunds NV ir kt., atstovaujamų advocaten H. Speyart ir A. J. P. Tillema,
– Stichting Autoriteit Financiële Markten teisių perėmėjos Stichting Toezicht Effectenverkeer, atstovaujamos advocaten H. J. Sachse, F. Leeflang ir T. van Wagensveld,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos S. Terstal ir C. Wissels,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos P. Ormond, padedamos barrister J. Stratford,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir W. Wils,
susipažinęs su 2004 m. lapkričio 9 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyvos 69/335/EEB dėl netiesioginių kapitalo pritraukimo mokesčių (OL L 249, p. 25, pataisytas vertimas) išaiškinimu.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylas tarp Optiver BV bei kitų 38 bendrovių (toliau – Optiver ir kt.), kurios yra Nyderlanduose įsteigtos vertybinių popierių įstaigos, ir Stichting Toezicht Effectenverkeer teises perėmusios Stichting Autoriteit Financiële Markten (toliau – AFM) dėl mokesčio nustatymo bendrosioms pajamoms iš šių bendrovių veiklos.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
3 Kaip matyti iš Direktyvos 69/335 pirmos konstatuojamosios dalies, ja siekiama skatinti laisvą kapitalo judėjimą, kuris yra viena esminių sąlygų ekonominei sąjungai, kurios savybės būtų panašios į vidaus rinkos, sukurti.
4 Pagal Direktyvos 69/335 šeštą konstatuojamąją dalį tokio tikslo siekimas reiškia tai, kad mokesčių, taikomų kapitalo pritraukimui, atveju panaikinami valstybėse narėse iki šiol galioję netiesioginiai mokesčiai ir vietoj jų taikomas mokestis, kurio dydis visose valstybėse narėse yra vienodas ir kuris bendrojoje rinkoje yra renkamas tik vieną kartą.
5 Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kapitalo mokesčiu apmokestinami tokie sandoriai:
a) kapitalo bendrovės steigimas;
b) bendrovės, asociacijos ar juridinio asmens, kurie nėra kapitalo bendrovė, pertvarkymas į kapitalo bendrovę;
c) kapitalo bendrovės kapitalo padidinimas bet kokios rūšies turto įnašais;
d) kapitalo bendrovės turto padidinimas bet kokios rūšies turto įnašais, atsilyginant už juos ne bendrovės kapitalo ar turto dalimis, bet tokiomis pačiomis teisėmis, kokias turi akcininkai <...>;
<...>“ (Pataisytas vertimas)
6 Direktyvos 69/335 4 straipsnio 1 dalies e–h punktai numato, kad kapitalo bendrovės faktinio valdymo centro ar registruotos buveinės perkėlimas iš trečiosios valstybės į valstybę narę arba iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę yra taip pat apmokestinamas kapitalo mokesčiu.
7 Direktyvos 69/335 4 straipsnio 2 dalyje išvardijami įvairūs sandoriai, kurie gali būti apmokestinami kapitalo mokesčiu.
8 Direktyvos 69/335 paskutinėje konstatuojamojoje dalyje taip pat numatomas kitų netiesioginių mokesčių, kurių požymiai yra tokie patys kaip ir kapitalo mokesčio arba žyminio mokesčio ir kurie gali sukliudyti pasiekti šios direktyvos tikslus, panaikinimas. Tokie mokesčiai, kurių rinkimas yra draudžiamas, yra išvardyti Direktyvos 69/335 10 straipsnyje, kuriame nustatyta:
„Be kapitalo mokesčio, valstybės narės netaiko jokio kito mokesčio bendrovėms, asociacijoms ar pelno siekiantiems juridiniams asmenims:
a) už 4 straipsnyje minimus sandorius;
b) už įnašus, paskolas arba teikiamas paslaugas, kurios yra 4 straipsnyje minimų sandorių dalis;
c) atliekant registraciją arba kitus formalumus, būtinus prieš pradedant verslą, kuriuos dėl savo teisinės formos gali būti privaloma atlikti bendrovei, asociacijai arba pelno siekiančiam juridiniam asmeniui.“
9 Direktyvos 69/355 11 straipsnis nustato:
„Valstybės narės neapmokestina jokios rūšies mokesčiais:
a) bet kieno išleistų akcijų arba kitų tokios pat rūšies vertybinių popierių, arba tokius vertybinius popierius atitinkančių sertifikatų sukūrimo, išleidimo, kotiravimo vertybinių popierių biržoje, jų pateikimo į rinką arba sandorių jais sudarymo;
b) paskolų, tarp jų ir vyriausybės obligacijų, gautų kam nors išleidus akcinės bendrovės obligacijas arba kitus perleidžiamus vertybinius popierius, arba kokių nors su tuo susijusių formalumų arba tokių akcinės bendrovės obligacijų ar kitų perleidžiamų vertybinių popierių sukūrimo, išleidimo, kotiravimo vertybinių popierių biržoje, jų pateikimo į rinką ar sandorių jais sudarymo.“ (Pataisytas vertimas)
10 Direktyvos 69/355 12 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:
„Nepaisant 10 ir 11 straipsnių, valstybės narės gali taikyti:
a) vienodos arba nevienodos normos vertybinių popierių perleidimo mokesčius;
<...>
e) rinkliavas ir panašius mokėjimus;
<...>“
Nacionalinės teisės aktai
11 1995 m. lapkričio 16 d. Wet toezicht effectenverkeer 1995 (1995 m. Prekybos vertybiniais popieriais kontrolės įstatymas) (Stbl. 1995, Nr. 574, toliau – 1995 m. Įstatymas) reglamentuoja vertybinių popierių sandorių priežiūrą. Pagal jo 1 straipsnį šiame įstatyme apibrėžiami vertybinių popierių tarpininkai ir turto valdytojai, t. y. dvi kategorijos, kurios bendrai vadinamos „vertybinių popierių įstaigomis“.
12 1995 m. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, kurie neturi vertybinių popierių tarpininko ar turto valdytojo licencijos, draudžiama siūlyti arba teikti paslaugas Nyderlanduose arba iš Nyderlandų. Pagal to paties straipsnio 4 dalį finansų ministras išduoda licenciją, jei yra įvykdytos tam tikros sąlygos.
13 1995 m. Įstatymo 42 straipsnis nustato:
„Ministras arba juridinis asmuo, kuriam teisės ir pareigos buvo suteiktos pagal 40 straipsnį, dėl savo funkcijų atlikimo ir teisių įgyvendinimo patirtas išlaidas pagal Ministro priimtas taisykles gali perkelti vertybinių popierių biržų savininkams, įstaigoms, kurios išleido vertybinius popierius, kurie gali būti kotiruojami pagal 22 straipsnį licenciją gavusiose vertybinių popierių biržose, vertybinių popierių įstaigoms ir asmenims, kurie pateikė prašymą dėl 7 straipsnio 1 dalyje numatytos licencijos išdavimo <...>“
14 AFM yra institucija, kuriai suteikti įgaliojimai pagal 1995 m. Įstatymo 40 straipsnį. Išlaidų sumos, kurias ji gali perkelti įstaigoms, turinčioms 1995 m. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatytą licenciją, yra nustatomos atsižvelgiant į AFM biudžetą.
15 Vertybinių popierių įstaigų mokėtinas sumas sudaro, pirma, rinkliavos už šioms įstaigoms realiai suteiktas specialias paslaugas ir, antra, mokestis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į bendrąsias pajamas, kurį šios įstaigos gavo per finansinius metus, einančius prieš tuos metus, kuriems patvirtinamas AFM biudžetas (toliau – mokestis).
16 Regeling toezichtskosten Wet toezicht effectenverkeer 1995 (Dekretas dėl priežiūros išlaidų, patirtų pagal 1995 m. Prekybos vertybiniais popieriais kontrolės įstatymą), pakeisto 2000 m. (Stcrt. 2000, Nr. 137, p. 10, toliau – Dekretas), 5 straipsnio 1 dalis nustato:
„Nyderlanduose įsteigtų ir pagal 1995 m. Įstatymą licenciją gavusių vertybinių popierių tarpininkų pajamų, gautų per metus, einančius prieš biudžeto patvirtinimą, 3 dalyje nurodytų ribų pagrindu nustatyta suma kiekvienais metais yra perkeliama šioms vertybinių popierių įstaigoms.“
17 Dekreto 5 straipsnio 3 dalis minėtas ribas įtvirtina nustatydama dešimt skirtingų pajamų grupių.
18 Iš Dekreto konstatuojamųjų dalių matyti, kad „pajamos“ suprantamos kaip bendrosios įprastinės veiklos pajamos, jei jos gaunamos iš 1995 m. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos veiklos. Šios pajamos, be kita ko, gali būti gaunamos iš paslaugų, susijusių su vertybiniais popieriais, teikimo ar tarpininkavimo, grynos prekybos, komisinių už pavedimų perdavimą, turto valdymo, atpirkimo sandorių, rezultatų, susijusių su vertybinių popierių sandorių kaina, emisijų organizavimo ir platinimo, saugojimo ir saugojimo operacijų administravimo, kliringo ir atsiskaitymų veiklos bei pajamų iš rinkos reguliavimo.
19 Vaststellingsregeling bedragen Regeling toezichtskosten Wet toezicht effectenverkeer 1995 voor 2000 (Nutarimas, nustatantis 2000 m. dydžius pagal Dekretą dėl priežiūros išlaidų, patirtų pagal 1995 m. Prekybos vertybiniais popieriais kontrolės įstatymą, Stcrt. 2000, Nr. 137, p. 9) 3 straipsnis įtvirtina Dekreto 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas sumas.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
20 Optiverir kt. gavo leidimą vykdyti 1995 m. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytus sandorius, susijusius su vertybiniais popieriais.
21 2000 m. rugpjūčio 15 d. sprendimais AFM ieškovėms pagrindinėje byloje nustatė mokestį už jų iš vertybinių popierių gautas pajamas už 2000 m. gruodžio 31 d. pasibaigsiančius finansinius metus.
22 Manydamos, kad mokestis prieštarauja Direktyvai 69/335, Optiver ir kt. dėl šių sprendimų pareiškė pretenzijas. Kadangi šios pretenzijos buvo atmestos, Rechtbank te Rotterdam buvo pateiktas ieškinys tvirtinant, kad šis mokestis, kuriuo apmokestinamas vertybinių popierių išleidimas į apyvartą bei prekyba jais, prieštarauja Direktyvos 69/355 11 straipsniui.
23 AFM teigia, kad minėtas mokestis nėra vertybinių popierių prekybos mokestis ir juo apmokestinamos pajamos, gautos iš dėl šių popierių sudarytų sandorių. Be to, ji tvirtina, kad tokiam mokesčiui yra taikoma viena iš Direktyvos 69/335 12 straipsnio 1 dalies a ir e punktuose nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų.
24 Manydamas, kad sprendimui byloje priimti yra reikalingas Direktyvos 69/335 išaiškinimas, Rechtbank te Rotterdam nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį klausimą:
„Ar Direktyva (69/335), ypač (jos) 11 ir 12 straipsnių aiškinimas, draudžia nustatyti <...> mokestį vertybinių popierių įstaigų bendrosioms pajamoms, gaunamoms iš veiklos, susijusios su šiais vertybiniais popieriais?“
Dėl prejudicinio klausimo
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu iš esmės klausia, ar Direktyva 69/335 turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamą mokestį vertybinių popierių įstaigų bendrosioms pajamoms, gaunamoms iš veiklos, susijusios su šiais vertybiniais popieriais.
26 Kad būtų naudingai atsakyta į šį klausimą, reikia nustatyti, ar mokestis patenka į Direktyvos 69/355 taikymo sritį.
27 Šiuo klausimu svarbu priminti, kad iš Direktyvos 69/335 matyti, jog ja siekiama panaikinti kitus nei kapitalo mokestis netiesioginius mokesčius, kurių požymiai yra tokie patys kaip ir pastarojo mokesčio, t. y. mokesčius, kurie taikomi į šios direktyvos taikymo sritį patenkantiems sandoriams.
28 Vertinant apmokestinimą pagrindinėje byloje nagrinėjamu mokesčiu reikia pastebėti, kad pagal Nyderlandų teisės aktus vertybinių popierių tarpininkai ir turto valdytojai privalo Nyderlanduose turėti licenciją, kad šioje valstybėje narėje galėtų teikti savo paslaugas.
29 Pagal 1995 m. Įstatymo nuostatas finansų ministrui suteiktas įgaliojimas vykdyti su vertybiniais popieriais susijusių sandorių priežiūrą yra patikėtas AFM. Jai yra leista padengti savo veiklos išlaidas, be kita ko, nustatant vertybinių popierių įstaigoms mokestį, kuris kasmet apskaičiuojamas pagal Dekrete nustatytą skalę atsižvelgiant į bendrąsias pajamas, kurias šios įstaigos gavo per finansinius metus, einančius prieš tuos metus, kuriems yra patvirtinamas šios institucijos biudžetas.
30 Iš to matyti, kad tokį mokestį, mokėtiną pagal valstybės priimtą teisės normą, privatūs asmenys moka valstybės užduotį vykdančiai institucijai, kad užtikrintų jos finansavimą.
31 Tačiau, kaip teisingai nurodė Komisija, nors atsižvelgiant į minėtus požymius negalima pagrįstai teigti, jog šis mokestis nelaikytinas apmokestinimu, jis nėra Direktyva 69/335 draudžiamas apmokestinimas, nes nepatenka į jos taikymo sritį.
32 Iš tikrųjų, pirma, apmokestinimą mokesčiu sąlygojantis įvykis yra ne Direktyvos 69/335 4, 10 ir 11 straipsniuose nurodytų specifinių sandorių, bet įvairios veiklos, daugiausia susijusios su vertybiniais popieriais, įvykdymas.
33 Antra, kadangi apmokestinamąją vertę sudaro vertybinių popierių įstaigoms vykdant įvairią veiklą gautos bendrosios pajamos, šis mokestis yra panašesnis į tiesioginį pajamų mokestį, ir todėl priskiriamas Direktyvoje 69/355 nenumatytai mokesčių kategorijai (žr., be kita ko, 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Frederiksen, C‑287/94, Rink. p. I-4581, 21 punktą ir 2001 m. sausio 18 d. Sprendimo P. P. Handelsgesellschaft, C‑113/99, Rink. p. I‑471, 24 ir 27 punktus).
34 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas mokestis nepatenka į Direktyvos 69/355 taikymo sritį, ir todėl nėra šios direktyvos prasme draudžiamas apmokestinimas.
35 Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyva 69/335 turi būti aiškinama kaip nedraudžianti nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio vertybinių popierių įstaigų bendrosioms pajamoms, gaunamoms iš veiklos, susijusios su šiais vertybiniais popieriais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyva Nr. 69/335/EEB dėl netiesioginių kapitalo pritraukimo mokesčių turi būti aiškinama kaip nedraudžianti nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio vertybinių popierių įstaigų bendrosioms pajamoms, gaunamoms iš veiklos, susijusios su šiais vertybiniais popieriais.
Parašai.
* Proceso kalba: olandų.
Top