Byla C-220/02
Österreichischer Gewerkschaftsbund, Gewerkschaft der Privatangestellten
prieš
Wirtschaftskammer Österreich
(Oberster Gerichtshof (Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Vienodo darbuotojų vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas – Darbo užmokesčio sąvoka – Atsižvelgimas į karinės tarnybos laikotarpį, skaičiuojant išeitinę išmoką – Galimybė lyginti karinę tarnybą atliekančius darbuotojus ir darbuotojas moteris, kurios po gimdymo atostogų naudojasi vaiko priežiūros atostogomis, į kurių trukmę nėra atsižvelgiama skaičiuojant išeitinę išmoką“
Sprendimo santrauka
1. Socialinė politika – Darbuotojai vyrai ir moterys – Vienodas darbo užmokestis – Darbo užmokesčio sąvoka – Nauda dėl atsižvelgimo į karinės tarnybos ar privalomos civilinės tarnybos laikotarpį, skaičiuojant išeitinę išmoką – Įtraukimas
(EB 141 str.)
2. Socialinė politika – Darbuotojai vyrai ir moterys – Vienodas darbo užmokestis – EB 141 straipsnis ir Direktyva 75/117– Atsižvelgimas, skaičiuojant išeitinę išmoką, į karinės tarnybos arba jai analogiškos civilinės tarnybos, kurią daugiausia atlieka vyrai, trukmę, neatsižvelgiant į vaiko priežiūros atostogas, kuriomis daugiausia naudojasi moterys – Priimtinumas
(EB 141 str.; Tarybos direktyva 75/117)
1. Nauda, kurią karinę tarnybą, arba ją pakeičiančią privalomą civilinę tarnybą, kuri gali būti savanoriškai pratęsiama, atliekantys asmenys gauna dėl to, kad į šios tarnybos trukmę yra atsižvelgiama skaičiuojant jų išeitinę išmoką, kurią jie gali vėliau gauti, turi būti laikoma jų užmokesčio dalimi EB 141 straipsnio prasme.
(žr. 39 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. EB 141 straipsnio ir 1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvos 75/117 dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimui neprieštarauja tai, kad skaičiuojant išeitinę išmoką kaip į darbo stažą atsižvelgiama į karinės tarnybos arba jai analogiškos civilinės tarnybos, kurią daugiausia atlieka vyrai, trukmę; nors neatsižvelgiama į vaiko priežiūros atostogas, kuriomis daugiausia naudojasi moterys.
(žr. 39 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)
TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2004 m. birželio 8 d. (*)
„Vienodo darbuotojų vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas – Darbo užmokesčio sąvoka – Atsižvelgimas į karinės tarnybos laikotarpį, skaičiuojant išeitinę išmoką – Galimybė lyginti karinę tarnybą atliekančius darbuotojus ir darbuotojas moteris, kurios po gimdymo atostogų naudojasi vaiko priežiūros atostogomis, į kurių trukmę nėra atsižvelgiama skaičiuojant išeitinę išmoką“
Byloje C-220/02
dėl Oberster Gerichtshof (Austrija) pagal EB sutarties 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje
Österreichischer Gewerkschaftsbund, Gewerkschaft der Privatangestellten
prieš
Wirtschaftskammer Österreich
dėl EB sutarties 141 straipsnio ir 1975 m. birželio 10 d. Tarybos direktyvos 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (OL L 45, p. 19) išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P.Jann, C.W.A.Timmermans, J.N.Cunha Rodrigues ir A.Rosas, teisėjai J.-P.Puissochet (pranešėjas), R.Schintgen, F.Macken, N.Colneric, S.von Bahr ir R. Silva de Lapuerta,
generalinė advokatė J. Kokott,
sekretorius: sekretoriaus pavaduotojas H. von Holstein,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– Österreichischer Gewerkschaftsbund, Gewerkschaft der Privatangestellten, atstovaujamo Referent der Kammer für Arbeiter und Angestellte für Oberösterreich K. Mayr,
– Wirtschaftskammer Österreich, atstovaujamo Ö. Körner,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos N. Yerell ir H. Kreppel,
remdamasis pranešimu apie bylą,
išklausęs 2004 m. vasario 3 d. posėdyje pareikštas Österreichischer Gewerkschaftsbund, Gewerkschaft der Privatangestellten, atstovaujamo K. Mayr, Wirtschaftskammer Österreich, atstovaujamo H. Aubauer ir H. Kaszanits, Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse, ir Komisijos, atstovaujamos H. Kreppel, žodines pastabas,
susipažinęs su 2004 m. vasario 12 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 2002 m. gegužės 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2002 m. birželio 14 d., Oberster Gerichtshof pagal EB sutarties 234 straipsnį pateikė tris prejudicinius klausimus dėl EB sutarties 141 straipsnio ir 1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvos 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (OL L 45, p. 19) 1 straipsnio išaiškinimo.
2 Šie klausimai buvo iškelti byloje tarp Österreichischer Gewerkschaftsbund, Gewerkschaft der privatangestellten (toliau – Gewerkschaftsbund), privataus sektoriaus darbuotojų profsąjungos, ir Wirtschaftskammer Österreich, Austrijos pramonės ir prekybos rūmų, dėl vienodų išeitinių išmokų abiejų lyčių darbuotojams reikalavimo.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisė
3 EB sutarties 141 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas – už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį.
2. Šiame straipsnyje „užmokestis“ – tai įprastinis bazinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir bet koks kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą.“
4 Direktyvos 75/117 1 straipsnyje numatyta:
„Sutarties 119 straipsnyje [po pakeitimo – 141 straipsnis] išdėstytas vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas, toliau vadinamas „vienodo darbo užmokesčio principas”, reiškia bet kokios diskriminacijos dėl lyties panaikinimą visų aspektų ir sąlygų atlyginant už tą patį darbą arba už vienodos vertės darbą atžvilgiu.
Tais atvejais, kai nustatant darbo užmokestį naudojama pareigybių klasifikacijos sistema, ši sistema turi būti grindžiama vienodais kriterijais, taikomais vyrams ir moterims, ir turi būti parengta taip, kad panaikintų bet kokią diskriminaciją dėl lyties.“
Nacionalinė teisė
5 Iš nutarties dėl prejudicinių klausimų matyti, kad nacionaliniai teisės aktai yra tokie, kaip nurodyta toliau.
Atsižvelgimas į nėštumo ir gimdymo atostogų trukmę, skaičiuojant išeitinę išmoką
6 Pagal Angestelltengesetz (įstatymas dėl darbuotojų, BGB1. 1921/292, pakeistas BGB1.I, 2002/100, toliau – AngG) 23 straipsnį, kuris pagal Arbeiter-Abfertigungsgesetz (įstatymas dėl išeitinių išmokų) 2 straipsnio 1 dalį taip pat yra taikomas darbininkams, darbuotojai tam tikromis sąlygomis turi teisę į išeitinę išmoką. Šios išmokos dydis priklauso, visų pirma, nuo darbuotojo stažo.
7 Pagal Mutterschutzgesetz1979 (įstatymas dėl motinystės apsaugos, BGB1 1979/221, pakeistas BGB1.I 2002/100, toliau – MSchG) 3 straipsnio 1 dalį nėščios moterys neturi teisės dirbti paskutines aštuonias savaites iki numatomo gimdymo datos. Iš MSchG 3 straipsnio 3 dalies matyti, kad pareiga nedirbti nėščioms moterims taikoma ne tik šio aštuonių savaičių periodo metu, jeigu jų darbas sudarytų grėsmę motinos arba vaiko gyvybei ar sveikatai.
8 MSchG 5 straipsnio 1 dalis numato, kad moterys neturi dirbti aštuonias savaites po gimdymo. Priešlaikinio gimdymo atveju, taip pat, jei gimsta daugiau kaip vienas vaikas ar jei buvo taikytas Cezario pjūvis, šis terminas pratęsiamas mažiausia iki dvylikos savaičių.
9 Byloje 9 ObA 199/00f Oberster Gerichtshof nusprendė, kad į šiuos draudimo dirbti laikotarpius turi būti atsižvelgiama skaičiuojant darbo stažą, kuris taikomas išeitinės išmokos dydžiui nustatyti. Teismas savo poziciją grindė, visų pirma, tuo, kad teisės aktuose nėra teigiama priešingai.
10 Po šių periodų darbuotoja pagal MSchG 15 straipsnio 1 dalį turi teisę savo prašymu gauti nemokamų atostogų, kol vaikui sukaks 2 metai, jei vaikas gyvena kartu su ja. Pagal MSchG 15 straipsnio 2 dalį šios vaiko priežiūros atostogos turi trukti bent 3 mėnesius. Per šias atostogas darbo sutartis negali būti nutraukta ir darbuotoja negali būti atleista. Pagal to paties straipsnio 4 dalį tokios pat garantijos jai taikomos 4 savaites po tokių atostogų pabaigos.
11 Pagal MSchG 15f straipsnio 1 dalį, „išskyrus, jei susitarta kitaip, nustatant darbuotojo teises pagal jo stažą neatsižvelgiama į [vaiko priežiūros] atostogų trukmę“.
Atsižvelgimas į karinės tarnybos trukmę, skaičiuojant išeitines išmokas
12 Pagal Arbeitsplatz-Sicherungsgesetz (įstatymas dėl darbo garantijų, BGB1. 1991/683, pakeisto BGB1-I, 1998/30, toliau – APSG) 8 straipsnį, kai „darbuotojo teisės priklauso nuo jo stažo, į stažą turi būti įskaitomi šie laikotarpiai, per kuriuos išsaugomi darbo santykiai:
1. Karinės tarnybos laikas Wehrgesetz (įstatymas dėl gynybos) 27 straipsnio 1 dalies 1–4 ir 6–8 punktų prasme (po pakeitimo – Wehrgesetz 2001 19 straipsnio 1 dalies 1–4 ir 6–8 punktai).
2. Savanoriška karinė tarnyba iki 12 mėnesių pagal sutartį Wehrgesetz 27 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme (po pakeitimo – Wehrgesetz 2001 19 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
3. Moterų karinio parengimo tarnyba.
4. Civilinė tarnyba, kurios metu išsaugomi darbo santykiai“.
13 APSG 12 straipsnyje nustatyta speciali darbuotojų apsauga nuo darbo sutarties nutraukimo ar jų atleidimo šiais laikotarpiais. Pagal APSG 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą ši apsauga prasideda tada, kai darbuotojas gauna šaukimą atlikti karinę tarnybą, moterų karinio parengimo tarnybą arba civilinę tarnybą, ir baigiasi paprastai praėjus 1 mėnesiui po tarnybos pabaigos.
14 Pagal Wehrgesetz 20 straipsnio 1 dalį visi šauktiniai privalo atlikti šešių mėnesių karinę tarnybą. Jei to reikalauja kariniai interesai, ši tarnyba gali būti pratęsta kiek reikalauja kariniai poreikiai, bet ne ilgiau kaip iki aštuonių mėnesių.
15 Prie šią tarnybą atitinkančio laikotarpio reikia pridėti karinių mokymų, kuriuose šauktiniai turi dalyvauti siekdami išlaikyti savo sugebėjimus bei pasirengti galimoms intervencijos misijoms pagal Wehrgesetz 2001 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą, trukmę. Šių apmokymų trukmė priklauso nuo karinių poreikių, bet paprastai negali viršyti penkiolikos dienų per metus.
16 Kartu galima atsižvelgti į kitus laikotarpius, pavyzdžiui, vadų rengimą pagal Wehrgesetz 2001 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis rengimas vykdomas savanoriškai, o dėl karinių poreikių – privalomai. Vadų rengimas skirtas šauktinių mokymui vadovavimo bei įgytos kvalifikacijos išsaugojimui ir gilinimui. Šių mokymų privaloma trukmė pagal 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą karininkams yra devyniasdešimt dienų, o pagal 2 punktą kitiems vadams – šešiasdešimt dienų. Tiek pat gali trukti ir savanoriškas dalyvavimas šiuose mokymuose.
17 Iš Wehrgesetz 2001 23 straipsnio 1 dalies matyti, kad aštuonių mėnesių karinę tarnybą atlikusiems šauktiniams gali būti, jeigu jie pareiškė tokį norą ir jei tai atitinka karinius poreikius, pasiūlyta atlikti savanorišką tarnybą iki šešių mėnesių. Tam tikromis sąlygomis sutartį galima pratęsti keturiems mėnesiams.
18 Pagal Wehrgesetz 2001 37 straipsnio 1 dalį moterys, jei jos pareiškė tokį norą ir jei tai atitinka karinius poreikius, taip pat gali atlikti dvylikos mėnesių karinio parengimo tarnybą („Ausbildungsdienst“) APSG 8 straipsnio 3 dalies prasme. Jei to reikalauja imperatyviniai kariniai interesai, tarnyba gali būti pratęsta ne daugiau kaip šešiems mėnesiams. 37 straipsnio 4 dalis numato, kad MSchG 3–9 straipsniai dėl nėščių ir maitinančių krūtimi moterų apsaugos taip pat taikomi karinio parengimo tarnybą atliekančioms moterims.
19 Pagal 1986 m. Zivildienstgesetz (įstatymas dėl konstitucinės svarbos civilinės tarnybos) 2 straipsnio 1 dalį karinei tarnybai tinkami šauktiniai, kurie atsisako ją atlikti dėl to, kad dėl savo įsitikinimų negali naudoti ginklo prieš žmones, išskyrus būtinosios ginties ar pagalbos kitam žmogui atvejus, atlieka civilinę tarnybą. Į tarnybos trukmę atsižvelgiama skaičiuojant ankstesnio darbo stažą taip pat kaip ir karinės tarnybos atveju.
20 Be to, reikia pridurti, kad nacionalinės teisės aktai numato ir kitus atostogų laikotarpius, į kuriuos turi būti atsižvelgiama skaičiuojant išeitinę išmoką. Pavyzdžiui, pagal Arbeitsverfassungsgesetz (federalinis įstatymas dėl darbo santykių ir socialinės organizacijos įmonėse, toliau – ArbVG) 119 straipsnio 1 dalį tai taikoma darbuotojų atstovams, įmonės komiteto nariams mokymosi atostogų atveju.
21 Kita vertus, į kitų atostogų trukmę nėra atsižvelgiama. Taip yra pagal Arbeitsvertragsrechts–Anpassungsgesetz (įstatymas, pakeičianti darbo sutarties įstatymą, toliau – AVRAG) 11 straipsnio 1 dalį tarp darbuotojo ir darbdavio sutartų mokymosi atostogų atveju arba tarp darbuotojo ir darbdavio sutartų nemokamų atostogų atveju, kurių metu darbo birža jam moka bedarbio pašalpą arba teikia kitokias paslaugas pagal AVRAG 12 straipsnį.
Pagrindinė byla
22 Ieškovas pagrindinėje byloje Gewerkschaftsbund pateikė Oberster Gerichtshof ieškinį dėl to, kad skaičiuojant išeitinės išmokos dydžio nustatymui svarbią stažo trukmę turėtų būti atsižvelgiama į pirmąsias darbo santykiais susietų darbuotojų vaiko priežiūros atostogas iki aštuonių mėnesių, kaip yra karinės tarnybos arba civilinės tarnybos atveju.
23 Gewerkschaftsbund nuomone, tai, kad pagal MSchG 15f straipsnio 1 dalį skaičiuojant AngG 23 straipsnyje numatytą išeitinę išmoką neatsižvelgiama į vaiko priežiūros atostogų trukmę, kitaip nei karinės arba civilinės tarnybos atveju, laikytina EB sutarties 141 straipsnyje uždrausta netiesiogine diskriminacija.
24 Moterys sudaro 98,253 % besinaudojančių vaiko priežiūros atostogomis asmenų, o vyrai – tik 1,747 %. Tik kai kuriose kolektyvinėse sutartyse numatyta, kad skaičiuojant darbo stažą bus atsižvelgta į vaiko priežiūros atostogas.
25 Kita vertus, vyrams privalomos karinės tarnybos arba ją pakeičiančios civilinės tarnybos trukmė yra visiškai įskaičiuojama nustatant jiems dėl stažo suteikiamas teises. Tokia tarnyba susijusi išimtinai su vyrais. Pavyzdžiui, 2000 m. tik apie šimtą moterų atliko karinio parengimo tarnybą.
26 Profsąjunga iš to daro išvadą, kad toks nevienodas daugiausia moterų, kurios naudojasi vaiko priežiūros atostogomis, ir daugiausia vyrų, kurie atlieka karinę arba civilinę tarnybą, traktavimas reiškia netiesioginę diskriminaciją.
27 Oberster Gerichtshof nurodo, kad skaičiuojant išeitinę išmoką paprastai pagal įstatymą neturi būti atsižvelgiama į neapmokamų atostogų trukmę, jei atostogos suteikiamos darbuotojo prašymu, išskyrus nacionalinių įstatymų numatytą atvejį, kai šis darbuotojas atostogų pageidauja dėl svarbių priežasčių, leidžiančių jam nutraukti darbo santykius, išsaugant teisę į išeitinę išmoką.
28 Klausimą pateikęs teismas nurodo: kiek tai susiję su darbuotojo sprendimu toliau pačiam rūpintis savo vaiku, pasibaigus šešioliktai gimdymo atostogų savaitei, 1999 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismas sprendime Gruber (C-249/97, Rink. p. I-5295, 32 ir kiti punktai) jau nurodė, kad AngG 26 straipsnyje ir Gewerbeordnung 1859 (toliau – GewO 1859) 82a straipsnyje nurodytos svarbios priežastys, dėl kurių darbuotojas pirma laiko nutraukia darbo sutartį, skiriasi nuo būtinybės pačiam rūpintis savo vaiku. Teisingumo Teismas patikslina, kad šios priežastys nėra susijusios su darbo sąlygomis įmonėje ar su darbdavio elgesiu, ir dėl jų nėra neįmanoma tęsti darbą.
29 Oberster Gerichtshof iš to daro išvadą, kad reikia lyginti tėvus, kurie papildomomis vaiko priežiūros atostogomis naudojasi tik dėl savo interesų ir savo valia, su darbuotojais, kurie nusprendė ilgą laiką nedirbti dėl asmeninių priežasčių, šiaip netrukdančių jiems dirbti, pavyzdžiui, dėl to, kad rūpinasi sergančiu tėvu.
30 Klausimą pateikęs teismas mano, kad diskriminacija darbuotojų moterų atžvilgiu negalima laikyti to, kad įstatymų leidėjas palengvina tėvų padėtį, suteikdamas jiems galimybę ne nutraukti darbo santykius, o vienašališkai išeiti auklėjimo atostogų, ir suteikia jiems ypatingą apsaugą atleidimo iš darbo atžvilgiu.
31 Oberster Gerichtshof konstatuoja, kad pagrindinės bylos ieškovas nukrypsta nuo tokios motyvacijos nagrinėdamas diskriminaciją, kuri nustatoma lyginant vaiko priežiūros atostogų išėjusius asmenis, kuriems laikotarpis, kai jie nedirba, skaičiuojant išeitinę išmoką neįskaitomas, su tais, kuriems karinės arba civilinės tarnybos laikotarpis įskaitomas.
Prejudiciniai klausimai
32 Tokiomis aplinkybėmis manydamas, kad bylos sprendimas priklauso nuo atitinkamų Bendrijos teisės nuostatų aiškinimo, Oberster Gerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar užmokesčio sąvoka EB sutarties 141 straipsnyje ir Direktyvos 75/117 1 straipsnyje <...> apima ir bendro pobūdžio teisės normas, kaip [APSG] 8 straipsnis, pagal kurias į dėl bendrojo intereso į šiame įstatyme numatytose srityse atliktos tarnybos laikotarpius, teikiant viešąsias paslaugas, kai paprastai negalima dirbti privačiai, turi būti atsižvelgiama nustatant teises pagal darbo teisę, kurios priklauso nuo privačių darbo santykių trukmės?
2. Ar EB sutarties 141 straipsnis ir Direktyvos 75/117 1 straipsnis [...] turi būti aiškinami taip, kad darbo užmokesčio vienodumo atžvilgiu užmokesčio sistemoje, pagal kurią darbuotojams – daugiausia dėl su lojalumu įmonei praeityje susijusių priežasčių ir siekiant užtikrinti perėjimą prie naujo darbo – faktinio darbo santykių nutraukimo atveju, jei tai, išskyrus svarbias priežastis arba nuo jo nepriklausančias priežastis, įvyko ne dėl darbuotojo kaltės, mokama išeitinė išmoka, kuri priklauso nuo darbo santykių trukmės, o įvairūs su šia trukme susiję laikotarpiai visiškai autonomiški, ir jei leidžiama neįskaityti neapmokamų atostogų, kai jos suteikiamos darbuotojo iniciatyva ir interesais, jei šios priežastys nėra pakankamas motyvas, leidžiantis darbuotojui nutraukti darbo santykius išsaugant teisę į išeitinę išmoką, darbuotojai vyrai ar moterys, numatyti APSG 8 straipsnyje (grupė A), yra prilyginami darbuotojoms moterims, kurios pagal Mutterschutzgezetz 15 straipsnį nusprendžia po gimdymo atostogų, paprastai trunkančių šešiolika savaičių, pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis („auklėjimo atostogos“) vėliausiai iki kol vaikui sukaks dveji metai, prarasdamos periodinį atlyginimą (grupė B)?
3. Ar EB sutarties 141 straipsnis ir Direktyvos 75/117 1 straipsnis <...> turi būti aiškinami taip, kad skirtumo tarp antrajame klausime nurodytų darbuotojų vyrų ir moterų, kurį sudaro tai, kad „karinę tarnybą atliekančių asmenų“ grupėje A:
– „tarnybos atlikimas“ paprastai yra privalomas, tačiau bet kuriuo, net ir savanoriškos tarnybos, atveju,
– tarnybos atlikimas yra susijęs su bendruoju interesu ir
– paprastai nėra įmanoma dirbti pagal privačią darbo sutartį ar turėti kitokius darbo santykius,
tuo tarpu „vaiko priežiūros atostogų“ išėjusių darbuotojų vyrų ir moterų grupėje B:
– išimtinai darbuotojai gali nuspręsti konkretaus darbo santykio atveju pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis,
– per vaiko priežiūros atostogas nuo rūpinimosi vaiku likusiu laiku jie gali būti susieti ribotais privačiais darbo santykiais,
pakanka objektyviai pateisinti tai, kad nuo stažo priklausančių teisių atžvilgiu šie laikotarpiai yra traktuojami skirtingai?“
Dėl pirmo klausimo
33 Savo pirmu klausimu nacionalinis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar nauda, kurią karinę tarnybą arba jai alternatyvią privalomą civilinę tarnybą, kuri gali būti savanoriškai pratęsiama, atliekantys asmenys gauna dėl to, kad į šios tarnybos trukmę yra atsižvelgiama skaičiuojant jų išeitinę išmoką, kurią jie gali vėliau gauti, turi būti laikoma jų užmokesčio dalimi EB sutarties 141 straipsnio prasme?
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
34 Gewerkschaftsbund, Austrijos vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija mano, kad darbo užmokesčio dalimi turi būti laikomas toks APSG 8 straipsnyje numatytas teisės į išeitinę išmoką padidinimas karinę tarnybą arba ją pakeičiančią tarnybą atliekantiems asmenims kaip išeitinė išmoka (žr. minėto sprendimo Gruber 22 punktą ir 2000 m. sausio 27 d. Sprendimo Graf, C-190/98, Rink. p. I-493, 14 punktą).
35 Wirtschaftskammer Österreich mano priešingai, kad privataus darbdavio pareiga skaičiuojant išeitinę išmoką atsižvelgti į darbo santykių sustabdymo laikotarpius nepatenka į užmokesčio sąvoką EB sutarties 141 straipsnio ir Direktyvos 75/117 prasme.
Teisingumo Teismo vertinimas
36 Nei pagrindinės bylos dalyvės, nei Austrijos vyriausybė, nei Komisija neginčija, kad pagrindinė byla yra susijusi su darbo santykių su vienu darbdaviu trukme ir kad į šią trukmę turi būti atsižvelgiama skaičiuojant išeitinę išmoką, nes pastaroji patenka į užmokesčio sąvoką (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo Gruber 22 punktą).
37 Ta aplinkybė, kad ši trukmė gali būti padidinta pagal įstatymą, atsižvelgiant į bendraisiais interesais atliktos karinės ar civilinės tarnybos laikotarpius, nesusijusius su darbu, dėl kurio mokama išmoka, nepaveikia šios išmokos pobūdžio.
38 Kadangi išeitinė išmoka patenka į EB sutarties 141 straipsnio taikymo sritį, su įvairiais darbuotojais susiję konkretūs šio režimo atvejai gali būti analizuojami pagal šį straipsnį.
39 Todėl į pirmą pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad nauda, kurią karinę tarnybą, arba ją pakeičiančią privalomą civilinę tarnybą, kuri gali būti savanoriškai pratęsiama, atliekantys asmenys gauna dėl to, kad į šios tarnybos trukmę yra atsižvelgiama skaičiuojant jų išeitinę išmoką, kurią jie gali vėliau gauti, turi būti laikoma jų užmokesčio dalimi EB sutarties 141 straipsnio prasme.
Dėl antro ir trečio klausimo
40 Antru ir trečiu klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar EB sutarties 141 straipsniui ir Direktyvai 75/117 prieštarauja tai, kad skaičiuojant išeitinę išmoką atsižvelgiama į karinės tarnybos arba jai analogiškos civilinės tarnybos, kurią daugiausia atlieka vyrai, trukmę, nors neatsižvelgiama į vaiko priežiūros atostogas, kuriomis daugiausia naudojasi moterys.
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
41 Gewerkschaftsbund tvirtina, kad pagal nusistovėjusią Oberster Gerichtshof praktiką skaičiuojant išeitinę išmoką į neapmokamus laikotarpius paprastai turi būti atsižvelgiama, jei išsaugomi darbo santykiai.
42 Ieškovas pagrindinėje byloje mano, kad antrame ir trečiame prejudiciniuose klausimuose apibrėžta iš karinę ar civilinę tarnybą atliekančių darbuotojų susidedanti grupė A iš tikro nesiskiria nuo iš vaiko priežiūros atostogomis besinaudojančių darbuotojų susidedančios grupės B.
43 Nebūtų teisinga teigti, kad, kitaip nei karinės tarnybos, kuri privaloma dėl bendrojo intereso, atveju, vaiko priežiūros atostogos, tiek kiek jos reiškia „norą toliau pačiam rūpintis savo vaiku“, yra savanoriškos ir tenkina išimtinai suinteresuoto asmens privatų poreikį.
44 Viena vertus, karinė tarnyba gali būti pratęsta savanoriškai. Kita vertus, vaiko priežiūros atostogos yra būtinybė moterims, kai priežiūros įstaigose trūksta vietų. Tokios atostogos menkai domina vyrus, o už vaikų priežiūros ir auklėjimo pareigos nevykdymą yra taikomos baudžiamosios sankcijos.
45 Kita vertus, ieškovo nuomone, pagrindinėje byloje abi grupės yra vienodoje padėtyje galimybės dirbti atitinkamu laikotarpiu atžvilgiu.
46 Gewerkschaftsbund iš to daro išvadą, kad užmokesčio vienodumo atžvilgiu EB sutarties 141 straipsnio ir Direktyvos 75/117 1 straipsnio prasme APSG 8 straipsnyje numatyta darbuotojų grupė yra prilygintina darbuotojoms moterims, kurioms taikomas MSchG 15 straipsnis, ir kad belieka tik konstatuoti, jog antroji grupė yra neteisėtai diskriminuojama pirmosios atžvilgiu.
47 Wirtschaftskammer Österreich nuomone, grupių A, kuri susideda iš karinę tarnybą atliekančių asmenų, ir B, kuri susideda iš į vaiko priežiūros atostogas išėjusių asmenų, lyginti negalima, nes kiekvienai iš šių dviejų grupių taikomų taisyklių atveju įstatymų leidėjas siekė skirtingų tikslų, ir todėl negalima teigti, kad jų padėtis yra vienoda.
48 Oberster Gerichtshof nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo, kad teisę į išeitinę išmoką reglamentuojančios Austrijos taisyklės leidžia neatsižvelgti į vaiko priežiūros atostogų trukmę dėl to, kad šios atostogos yra suteikiamos darbuotojo interesais ir jo iniciatyva.
49 Kita vertus, darbuotojo interesai nėra susiję su APSG 8 straipsnyje numatyta privaloma tarnyba. Savanoriškos tarnybos, pavyzdžiui, moterims skirto karinio parengimo, leidimo kriterijus yra tik kariniai valstybės interesai. Šiuo atveju darbo sutarties nutraukimas atitinka bendruosius ir daugiausia karinius interesus.
50 Tokiomis sąlygomis skirtingas A ir B grupių traktavimas atitinka EB sutarties 141 straipsnį ir Direktyvos 75/117 1 straipsnį.
51 Wirtschaftskammer Österreich priduria, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima lyginti A ir B grupių, yra susijusi su tuo, kad karinę tarnybą atliekantys asmenys skirtingai traktuojami tiesiogiai dėl savo lyties. Tokia nelygybė susidaro, nes šie asmenys karinės arba civilinės tarnybos metu ne tik nesinaudoja teise į darbą, bet ir nėra profesiškai rengiami bei skatinami, dėl ko moterų padėtis tampa mažiau palanki. Vyrams suteikto pranašumo, kuriuo siekiama kompensuoti šią nelygybę, suderinamumas su Bendrijos teise buvo pripažintas 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendime Schnorbus (C-79/99, Rink. p. I-10997) ir 2003 m. kovo 11 d. Sprendime Dory (C-186/01, Rink. p. I-2479).
52 Austrijos vyriausybė taip pat mano, kad pagal MSchG suteiktomis vaiko priežiūros atostogomis besinaudojančių moterų ir karinę tarnybą atliekančių asmenų padėtis nėra vienoda.
53 Ji mano, kad objektyviomis priežastimis galima paaiškinti tai, jog skaičiuojant išeitinę išmoką į laikotarpius, kurių metu iš darbo sutarties kylančios pareigos yra sustabdomos, nėra vienodai atsižvelgiama, ir kad toks skirtumas nėra priskirtinas EB sutarties 141 straipsnyje uždraustai diskriminacijai dėl lyties.
54 Komisija mano, kad dviejų anksčiau aptartų išeitinių išmokų režimų lyginti nebūtina. Ji teigia, kad Oberster Gerichtshof siekia paprasčiausiai sužinoti, ar EB sutarties 141 straipsnis ir Direktyvos 75/117 1 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad netiesioginės diskriminacijos atžvilgiu jiems prieštarauja MSchG 15f straipsnyje nustatytos nacionalinės nuostatos.
55 Komisijos nuomone, galima konstatuoti, jog esama tiesioginės diskriminacijos dėl lyties, nes pagrindinė byla susijusi su tuo, kad neatsižvelgiama į atostogas, kurios iš tikro liečia tik su moteris, MSchG 15f straipsnio 1 dalyje esančią išimtį taikant tik moterims. Nagrinėdama, ar esama netiesioginės diskriminacijos, Komisija taiko tokį pat metodą kaip ir nacionalinis teismas.
56 Dėl konkretaus nacionalinio teismo klausimo Komisija teigia, kad galima neatsakyti į su skirtingu vaiko priežiūros atostogų ir karinės arba civilinės tarnybos laikotarpių traktavimu susijusį klausimą dėl netiesioginės diskriminacijos. Šių dviejų režimų lyginimas, pirma, neduoda nieko, kas papildomai leistų konstatuoti diskriminaciją, jau nustatytą vien ribojančio MSchG 15f straipsnio pagrindu, ir, kita vertus, neleidžia parinkti objektyvaus bet kokiai diskriminacijai dėl lyties nebūdingo kriterijaus, kuriuo būtų galima tokią diskriminaciją pateisinti.
57 Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad nėra objektyvaus bet kokiai diskriminacijai dėl lyties nebūdingo kriterijaus, kuriuo būtų galima pateisinti MSchG 15f straipsnyje numatytą nevienodą moterų traktavimą.
Teisingumo Teismo vertinimas
58 Komisijos nurodyta tiesioginė diskriminacija kyla iš to, kad darbuotojų vyrų atveju nėra nuorodos į MSchG 15f straipsnio 1 dalį, pagal kurią neatsižvelgiama į vaiko priežiūros atostogų trukmę. Bet kuriuo atveju nei pagrindinės bylos šalys, nei pastabas pateikusios valstybės narės, nei Komisija neginčija, kad galiojantys teisės aktai pakankamai užtikrina vienodą vyrams ir moterims suteiktų vaiko priežiūros atostogų traktavimą.
59 Dėl nacionalinio teismo klausimo, susijusio su skirtingu darbuotojų, kuriems suteiktos vaiko priežiūros atostogos, ir karinę ar civilinę tarnybą atliekančių darbuotojų traktavimu išeitinės išmokos atžvilgiu, reikia priminti, kad EB sutarties 141 straipsnyje ir Direktyvoje 75/117 įtvirtintas vienodo užmokesčio principas, kaip ir nediskriminavimo principas, kurio konkretus atvejis jis yra. Vadinasi, išeitinę išmoką gaunantys vyrai ir moterys yra vienodoje padėtyje (žr. 1999 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Abdoulaye ir kt., C-218/98, Rink. p. I-5723, 16 punktą ir 2001 m. lapkričio 29 d. sprendimo Griesmar, C-366/99, Rink. p. I-9383, 39 punktą).
60 Šiuo atveju vaiko priežiūros atostogomis darbuotojas savanoriškai pasinaudoja savo vaikui auginti. Savanoriškas jų pobūdis nepasikeičia dėl to, kad yra sunku surasti labai mažo vaiko priežiūrai tinkamą įstaigą, kad ir kokia sunki būtų ši padėtis. Šių atostogų tikslas nėra toks pat kaip gimdymo atostogų; jas reglamentuoja atskiri teisės aktai, o, be to, jomis galima pasinaudoti ir vėliau, ne iš karto po gimdymo atostogų.
61 Kita vertus, karo tarnybos atlikimas reiškia įstatyme numatytą civilinę pareigą ir netenkina atskirų darbuotojo poreikių. Dėl viešųjų interesų nustatyti darbo santykių apribojimai yra bendro pobūdžio, nelygu įmonės dydis ar darbuotojo stažas.
62 Karo tarnybos atveju šaukiamasis nuo jo nepriklausančiam laikotarpiui yra priskirtas ginkluotosioms pajėgoms. Dėl karo tarnybos pareigos specifinio pobūdžio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Bendrijos teisei neprieštarauja tai, kad tokia pareiga valstybėje narėje būtų taikoma tik vyrams (žr. minėtą sprendimą Dory).
63 Ta aplinkybė, kad ši tarnyba gali būti savanoriškai pratęsta, nepakeičia jos pobūdžio ir objekto. Net jei karinės tarnybos pratęsimas yra savanoriškas, tokį pratęsimą nulemia viešo poreikio tenkinimas pagal APSG, kuris pratęsimo galimybę susieja su karinių poreikių egzistavimu (APSG 8 straipsnis ir Wehrgesetz 19, 20, 23 ir 37 straipsniai).
64 Kiekvienu atveju darbo sutarties sustabdymą pagrindžia konkretūs motyvai, tai yra darbuotojo ir jo šeimos poreikis pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis ir nacionalinės bendruomenės suinteresuotumas karine tarnyba. Kadangi šios priežastys yra skirtingo pobūdžio, jomis besinaudojantys darbuotojų padėtis nėra vienoda.
65 Todėl dėl to, kas pasakyta, į antrą ir trečią klausimą reikia atsakyti, kad EB sutarties 141 straipsniui ir Direktyvai 75/117 neprieštarauja tai, kad skaičiuojant išeitinę išmoką atsižvelgiama į karinės tarnybos arba jai analogiškos civilinės tarnybos, kurią daugiausia atlieka vyrai, trukmę, nors neatsižvelgiama į vaiko priežiūros atostogas, kuriomis daugiausia naudojasi moterys.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
66 Austrijos vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
atsakydamas į Oberster Gerichtshof 2002 m. gegužės 22 d. nutartimi pateiktus klausimus, nutaria:
1. Nauda, kurią karinę tarnybą, arba ją pakeičiančią privalomą civilinę tarnybą, kuri gali būti savanoriškai pratęsiama, atliekantys asmenys gauna dėl to, kad į šios tarnybos trukmę yra atsižvelgiama skaičiuojant jų išeitinę išmoką, kurią jie gali vėliau gauti, turi būti laikoma jų užmokesčio dalimi EB sutarties 141 straipsnio prasme.
2. EB sutarties 141 straipsniui ir 1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvos 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo neprieštarauja tai, kad skaičiuojant išeitinę išmoką kaip į darbo stažą atsižvelgiama į karinės tarnybos arba jai analogiškos civilinės tarnybos, kurią daugiausia atlieka vyrai, trukmę, nors neatsižvelgiama į vaiko priežiūros atostogas, kuriomis daugiausia naudojasi moterys.
Skouris
Jann
Timmermans
Rosas
Puissochet
Cunha Rodrigues
Schintgen
Macken
Colneric
Paskelbta 2004 m. birželio 8 d. viešame posėdyje Liuksemburge
Sekretorius
Pirmininkas
R. Grass
V. Skouris
* Proceso kalba: vokiečių.
Top