Byla C‑346/02
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę
„Draudimas – Trečioji ne gyvybės draudimo direktyva – Bonus‑malus sistema“
Sprendimo santrauka
Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Tiesioginis draudimas, išskyrus gyvybės draudimą – Direktyva 92/49 – Laisvė nustatyti draudimo įmokų tarifus – Bonus-malus sistema, nesąlygojanti tiesioginio valstybės draudimo įmokų tarifų nustatymo – Priimtinumas
(Tarybos direktyva 92/49)
Bonus‑malus sistema, skirta transporto priemonių draudimo sutartims, nors ir daranti poveikį draudimo įmokų pasikeitimui, negali prilygti draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistemai, prieštaraujančiai laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principui, kuris yra įtvirtintas Direktyvoje 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, suderinimo, iš dalies keičiančioje Direktyvas 73/239 ir 88/357, nes ši sistema nesąlygoja tiesioginio valstybės draudimo įmokų tarifų nustatymo, ir draudimo įmonės ir toliau laisvai gali nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį.
Šiuo požiūriu visiškas harmonizavimas ne gyvybės draudimo įmokų tarifų srityje, neleidžiantis jokios nacionalinės priemonės, galinčios daryti poveikį draudimo įmokų tarifams, negali būti numanomas nesant aiškiai šiuo tikslu išreikštos Bendrijos teisės aktų leidėjo valios.
(žr. 23–24 punktus)
TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)
SPRENDIMAS
2004 m. rugsėjo 7 d.(*)
„Draudimas – Trečioji ne gyvybės draudimo direktyva – Bonus‑malus sistema“
Byloje C‑346/02
dėl ieškinio pagal EB 226 straipsnį dėl įsipareigojimų neįvykdymo,
pareikšto 2002 m. rugsėjo 30 d.,
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama C. Tufvesson ir J.-F. Pasquier, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, atstovaujamą P. Gramegna, padedant advokatui A. Schmitt,
atsakovę,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijos pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans (pranešėjas), C. Gulmann ir J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai R. Schintgen, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr, R. Silva de Lapuerta ir K. Lenaerts,
generalinė advokatė C. Stix‑Hackl,
sekretorius H. von Holstein, sekretoriaus padėjėjas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. vasario 10 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2004 m. kovo 30 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Europos Bendrijų Komisija pareiškė ieškinį prašydama pripažinti, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, įvesdama ir taikydama bonus-malus sistemą, automatiškai ir privalomai darančią poveikį draudimo įmokų tarifams bei skirtą visoms transporto priemonių draudimo sutartims, kurias fiziniai asmenys sudarė Liuksemburge, neatsižvelgiant į tai, ar draudimo įmonės yra įsteigtos Liuksemburge, ar jame vykdo savo veiklą per filialus arba teikdamos paslaugas, pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva, OL L 228, p. 1), 6 straipsnio 3 dalyje, 29 ir 39 straipsniuose numatytą laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo ir išankstinės arba sistemingos draudimo įmokų tarifų ir draudimo sutarčių kontrolės panaikinimo principą, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal šią direktyvą.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisė
2 Direktyvos Nr. 92/49 6 straipsnis, esantis II antraštinėje dalyje „Draudimo veiklos pradėjimas“, nustato:
„Direktyvos 73/239/EEB 8 straipsnis pakeičiamas taip:
„8 straipsnis
<...>
3. Tai, kas pasakyta šioje direktyvoje, nedraudžia valstybėms narėms toliau taikyti galiojančių arba priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų, reikalaujančių, kad būtų tvirtinami draudimo įmonės memorandumas bei įstatai ir pateikiami visi kiti tinkamai priežiūrai reikalingi dokumentai.
Tačiau valstybės narės nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios poliso sąlygos, draudimo įmokų tarifai, dokumentų formos ir visi kiti spausdinti dokumentai, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti, sudarydama sandorius su draudėjais, arba kad būtų sistemingai informuojama apie pirmiau išvardytus dalykus.
Valstybės narės negali reikalauti, kad būtų iš anksto pranešama apie numatomą draudimo įmokų tarifų padidinimą arba kad toks numatomas įmokų tarifų padidinimas būtų iš anksto patvirtintas, išskyrus tuos atvejus, kai tai susiję su bendrosiomis kainų kontrolės sistemomis.
<...>“
3 Direktyvos Nr. 92/49 29 straipsnis, esantis III antraštinėje dalyje „Draudimo veiklos sąlygų suderinimas“, nurodo:
„Valstybės narės nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios poliso sąlygos, draudimo įmokų tarifai arba dokumentų formos ir visi kiti spausdinti dokumentai, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais, arba kad būtų sistemingai informuojama apie pirmiau išvardytus dalykus. Jos tik gali reikalauti, kad būtų nesistemingai informuojama apie šias poliso sąlygas ir kitus dokumentus, norint patikrinti, ar šios sąlygos atitinka draudimo sutartis reglamentuojančias nacionalines nuostatas, bet šis reikalavimas negali būti draudimo įmonės veiklos išankstinė sąlyga.
Valstybės narės negali reikalauti, kad būtų iš anksto pranešama apie numatomą draudimo įmokų tarifų padidinimą arba kad toks numatomas įmokų tarifų padidinimas būtų iš anksto patvirtintas, išskyrus tuos atvejus, kai tai susiję su bendrosiomis kainų kontrolės sistemomis.“
4 Direktyvos IV antraštinės dalies „Nuostatos, susijusios su įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas“ 39 straipsnio 2 ir 3 dalys numato:
„2. Valstybė narė, kurioje yra filialas arba kurioje teikiamos paslaugos, nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios poliso sąlygos, draudimo įmokų tarifai arba dokumentų formos ir visi kiti spausdinti dokumentai, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais, arba kad būtų sistemingai informuojama apie pirmiau išvardytus dalykus. Ji tik gali reikalauti, kad įmonė, kuri remdamasi įsisteigimo teise arba laisve teikti paslaugas ketina užsiimti draudimo veikla jos teritorijoje, nesistemingai informuotų apie šias poliso sąlygas ir kitus dokumentus, kurie leistų patikrinti, ar šios sąlygos atitinka draudimo sutartis reglamentuojančias nacionalines nuostatas, tačiau šis reikalavimas negali būti draudimo įmonės veiklos išankstinė sąlyga.
3. Valstybė narė, kurioje yra filialas arba kurioje teikiamos paslaugos, negali reikalauti, kad būtų iš anksto pranešama apie numatomą draudimo įmokų tarifų padidinimą arba kad toks numatomas įmokų tarifų padidinimas būtų iš anksto patvirtintas, išskyrus tuos atvejus, kai tai susiję su bendrosiomis kainų kontrolės sistemomis.“
Nacionalinė teisė
5 1994 m. gruodžio 20 d. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės reglamentas, priimtas įgyvendinant pakeisto 1976 m. balandžio 7 d. įstatymo dėl savaeigių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutarčių 17 straipsnio 2 ir 3 dalis, ir nustatantis sąlygas, kurias savaeigių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutartys privalo atitikti (Mémorial A 1994, p. 2776, toliau – reglamentas), nacionalinėje teisėje įvedė draudimo įmokos dydžio nustatymo sistemą, pagal kurią draudėjų draudimo įmoka po kelerių vairavimo be nelaimingų atsitikimų metų buvo sumažinama, o įvykus nelaimingam atsitikimui padidinama.
6 Pagal reglamento 3 straipsnį:
„Draudimo sutartyse draudžiamos bet kokios sąlygos, kurių tikslas arba poveikis yra:
<...>
5. neleisti taikyti draudimo sutarčiai Bonus/Malus lentelės, kaip tai yra toliau numatyta 7 ir 8 straipsniuose.“
7 Reglamento 7 straipsnis nustato privalomus kriterijus, taikomus kiekvienai fizinių asmenų sudarytai savaeigių transporto priemonių, kurių įprastinė laikymo vieta yra Liuksemburgas, civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai.
8 Remiantis šia sistema, naujas draudėjas yra priskiriamas bonus‑malus lentelės 11 lygiui (0 % premija). Per nustatytą periodą neįvykus nelaimingam atsitikimui, jis lentelėje vienu lygiu nuleidžiamas žemyn. Bonus-malus lentelė baigiasi „–3“ lygyje, kuriame draudėjas moka tik 45 % bazinės įmokos sumos.
9 Priešingai, kiekvienas per nustatytą laikotarpį įvykęs nelaimingas atsitikimas sąlygoja pakėlimą 3 lygiais. Maksimalus bonus‑malus lentelės lygis yra 22, kuriame draudėjas moka 250 % bazinės įmokos sumos.
10 Bonus‑malus lentelė privalomai taikoma tik fizinių asmenų sudarytoms draudimo sutartims. Be to, bonus‑malus sistema daro poveikį tik civilinės atsakomybės draudimo įmokoms. Kitos sudedamosios savaeigių transporto priemonių draudimo įmokos dalys, pavyzdžiui, draudimas nuo langų sudaužymo, vagystės ar gaisro ir teisinė apsauga, nėra šios sistemos objektas.
Ikiteisminė procedūra
11 2001 m. liepos 25 d. Komisija išsiuntė Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei oficialų įspėjimą, kuriame išreiškė nuomonę, jog draudimo įmokų sumos nustatymo sistema pažeidžia kai kurias Direktyvos Nr. 92/49 nuostatas, konkrečiai jos 6 straipsnio 3 dalį ir 29 bei 39 straipsnius.
12 Negavusi atsakymo į minėtą oficialų įspėjimą, Komisija 2001 m. gruodžio 20 d. išsiuntė Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei argumentuotą nuomonę ir nurodė šiai valstybei per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.
13 Liuksemburgo vyriausybė į argumentuotą nuomonę atsakė 2002 m. kovo 6 d. laišku. Ji nurodė, kad net ir pripažįstant, jog laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principas yra įtvirtintas Direktyvoje Nr. 92/49, draudimo įmonės bazinį draudimo įmokų tarifą gali nustatyti savo nuožiūra. Šiame atsakyme ji taip pat pabrėžė, kad bonus‑malus sistema padėjo apsaugoti vartotojus ir išvengti nelaimingų atsitikimų.
14 Manydama, kad Liuksemburgo valdžios institucijos nesiėmė Direktyvą Nr. 92/49 įgyvendinti būtinų priemonių, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Dėl ieškinio
Šalių argumentai
15 Komisija teigia, kad Liuksemburgo bonus‑malus sistema prieštarauja, viena vertus, laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principui, kuris išplaukia iš Direktyvos Nr. 92/49 nuostatų ir draudžia valstybėms narėms reikalauti pranešti, iš anksto patvirtinti arba sistemingai informuoti apie draudimo įmokų tarifus arba apie jų padidinimą, kurį draudimo įmonė siekia įgyvendinti šių valstybių teritorijoje, bei, antra, pačiam šios Direktyvos tikslui – užtikrinti laisvą draudimo produktų pardavimo rinkos veikimą Bendrijoje. Ji mano, kad tokį jos aiškinimą patvirtina 2000 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismas sprendimu Komisija prieš Prancūziją (C‑296/98, Rink. p. I‑3025) ir 2003 m. vasario 25 d. Sprendimu Komisija prieš Italiją (C‑59/01, Rink. p. I‑1759).
16 Komisija neginčija valstybių narių galimybės nustatyti įmokų tarifų lentelę, kurioje būtų atsižvelgiama į draudėjui įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių arba įvesti vieningą bonus‑malus sistemą. Nepaisant to, jos teigimu, tokia tvarka, automatiškai daranti poveikį draudimo įmokų tarifams, prieštarautų Direktyvai Nr. 92/49, kaip šiuo atveju Liuksemburgo bonus‑malus sistema.
17 Komisija pripažįsta, kad draudikai iš esmės gali laisvai nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį. Tačiau, laikantis laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principo, draudimo įmonėms turi būti leidžiama laisvai nustatyti ne tik bazinę įmoką, bet ir kitas sudedamąsias draudimo įmokos dalis.
18 Ši laisvė būtų veikiau fiktyvi, jeigu draudimo įmonės negalėtų keisti draudimo įmokos, atsižvelgdamos į tokį fundamentalų kriterijų, kaip tikimybė, kad draudėjui įvyks nelaimingas atsitikimas, kitaip nei laikydamosi iš anksto nustatytų reikalavimų. Tai būtų teisinga ypač todėl, kad nustatytas pokytis nedaro ribinio poveikio draudimo įmokos dydžiui, tačiau gali ją keisti iki dvigubai didesnio dydžio.
19 Remdamasi pirmiau minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 29 punktu, Liuksemburgo vyriausybė tvirtina, jog reglamentas atitinka laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principą, kadangi jis nenumato, kad draudimo įmonės privalo priežiūros ar kontrolės institucijai iš anksto pranešti apie numatomus taikyti draudimo įmokų tarifus, ar kad ši institucija, prieš pradėdama taikyti draudimo įmokų tarifus, privalo juos patvirtinti.
20 Minėta vyriausybė tvirtina, kad bonus‑malus sistema leidžia keisti draudimo įmoką atsižvelgiant į ankstesnę draudėjo veiklą bei į nelaimingų atsitikimų, dėl kurių jis buvo atsakingas, skaičių. Tai yra draudimo įmokos individualizavimo a posteriori sistema, susijusi tik su draudimo įmokos pasikeitimu. Kita vertus, ši sistema leidžia draudikui visiškai laisvai nustatyti visas automobilių draudimo įmokų tarifą sudarančias sudedamąsias dalis.
Teisingumo Teismo vertinimas
21 Kaip Teisingumo Teismas nurodė pirmiau minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 29 punkte, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principo įgyvendinimą ne gyvybės draudimo srityje, įskaitant ir privalomąjį draudimą, pavyzdžiui, transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą. Kaip Teisingumo Teismas nurodė šio sprendimo tame pačiame 29 punkte, šis principas reiškia bet kokio išankstinio ar sistemingo pranešimo apie draudimo įmokų tarifus, kuriuos draudimo įmonės ketina naudoti sudarydamos sutartis su draudėjais, arba jų patvirtinimo uždraudimą. Vienintelė Direktyvoje Nr. 92/49 numatyta nuo šio principo leidžianti nukrypti nuostata yra susijusi su išankstiniu pranešimu apie numatomą „įmokų tarifų padidinimą“ arba jo patvirtinimu taikant „bendrosios kainų priežiūros sistemą“.
22 Teisingumo Teismas pirmiau minėtame sprendime Komisija prieš Italiją pripažino, kad laisvo draudimo įmokų nustatymo principui prieštarauja kainų įšaldymo sistema, daranti poveikį nustatant ir keičiant Italijoje, kurioje yra draudimo rizika, naudojamų transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutarčių draudimo įmokų tarifus (sprendimo Komisija prieš Italiją 32 ir 48 punktai).
23 Šio ieškinio objektu esanti Liuksemburgo bonus‑malus sistema, atsižvelgiant į jos poveikį draudimo įmonių draudimo įmokų tarifams, yra kitokio pobūdžio nei Italijos teisės aktai, kurie buvo nagrinėjami byloje Komisija prieš Italiją. Ši sistema daro poveikį ir draudimo įmokų pasikeitimui. Tačiau ši sistema nesąlygoja valstybės tiesioginio draudimo įmokų tarifų nustatymo, kadangi draudimo įmonės ir toliau laisvai gali nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį. Tokiomis aplinkybėmis, Liuksemburgo bonus‑malus sistema negali prilygti draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistemai, prieštaraujančiai laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principui, kuris apibrėžtas Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją 29 punkte.
24 Visiškas harmonizavimas ne gyvybės draudimo įmokų tarifų srityje, neleidžiantis jokios nacionalinės priemonės, galinčios daryti poveikį draudimo įmokų tarifams, negalėjo būti numanomas nesant aiškiai šiuo tikslu išreikštos Bendrijos teisės aktų leidėjo valios.
25 Atsižvelgiant į tai, negalima pritarti išvadoms, kuriomis yra grindžiamas Komisijos ieškinys, t. y. nepaisant to, kad bazinė draudimo įmoka gali būti nustatoma visiškai laisvai, Liuksemburgo bonus‑malus sistema prieštarauja laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principui vien dėl to, kad ji daro poveikį draudimo įmokos pasikeitimui.
26 Be to, Komisija netvirtino, kad ši sistema nustatė reikalavimą dėl išankstinio arba sistemingo pranešimo apie draudimo įmokų tarifus, kuriuos draudimo įmonės ketina taikyti sudarydamos sutartis su draudėjais, arba dėl šių tarifų patvirtinimo.
27 Iš to darytina išvada, kad Komisija neįrodė, jog Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, įvesdama ir taikydama bonus‑malus sistemą, veikė pažeisdama Direktyvos Nr. 92/49 6, 29 ir 39 straipsniuose įtvirtintą laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo ir išankstinės arba sistemingos draudimo įmokų tarifų ir draudimo sutarčių kontrolės panaikinimo principą.
28 Kadangi Komisija argumentuotoje nuomonėje ir šiame ieškinyje ginčo objektu nurodė tik laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo ir išankstinės arba sistemingos draudimo įmokų tarifų ir draudimo sutarčių kontrolės panaikinimo principo, ta dalimi, kuria šis principas yra išvedamas iš ankstesnio punkto nuostatų, pažeidimą, darytina išvada, kad šis ieškinys yra atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29 Pagal Darbo reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Liuksemburgo Didžioji Hercogystė prašė priteisti išlaidas, o Europos Bendrijų Komisija pralaimėjo bylą, pastaroji turi padengti išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: prancūzų.
Top