Byla C–347/02
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Prancūzijos Respubliką
„Draudimas – Trečioji ne gyvybės draudimo direktyva – Bonus‑malus sistema“
Sprendimo santrauka
Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Tiesioginis draudimas, išskyrus gyvybės draudimą – Direktyva 92/49 – Laisvė nustatyti draudimo įmokų tarifus – Bonus-malus sistema, nesąlygojanti tiesioginio valstybės draudimo įmokų tarifų nustatymo – Priimtinumas
(Tarybos direktyva 92/49)
Bonus‑malus sistema, skirta transporto priemonių draudimo sutartims, nors ir daranti poveikį draudimo įmokų pasikeitimui, negali prilygti draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistemai, prieštaraujančiai laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principui, kuris yra įtvirtintas Direktyvoje 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, suderinimo, iš dalies keičiančioje Direktyvas 73/239 ir 88/357, nes ši sistema nesąlygoja tiesioginio valstybės draudimo įmokų tarifų nustatymo, ir draudimo įmonės ir toliau laisvai gali nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį.
Šiuo požiūriu visiškas harmonizavimas ne gyvybės draudimo įmokų tarifų srityje, neleidžiantis jokios nacionalinės priemonės, galinčios daryti poveikį draudimo įmokų tarifams, negali būti numanomas nesant aiškiai šiuo tikslu išreikštos Bendrijos teisės aktų leidėjo valios.
(žr. 24–25 punktus)
TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)
SPRENDIMAS
2004 m. rugsėjo 7 d.(*)
„Draudimas – Trečioji ne gyvybės draudimo direktyva – Bonus‑malus sistema“
Byloje C‑347/02,
dėl 2002 m. rugsėjo 30 d. pareikšto ieškinio pagal EB 226 straipsnį dėl įsipareigojimų neįvykdymo,
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama C. Tufvesson ir J.‑F. Pasquier, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Prancūzijos Respubliką, atstovaujamą G. de Bergues, P. Boussaroque ir C. Mercier,
atsakovę
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans (pranešėjas), C. Gulmann ir J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai R. Schintgen, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr, R. Silva de Lapuerta ir K. Lenaerts,
generalinė advokatė C. Stix‑Hackl,
sekretorius H. von Holstein, sekretoriaus padėjėjas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. vasario 10 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2004 m. kovo 30 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Europos Bendrijų Komisija pareiškė ieškinį, prašydama Teisingumo Teismo pripažinti, kad Prancūzijos Respublika, įvesdama ir taikydama bonus‑malus sistemą, savaime ir privalomai darančią poveikį draudimo įmokų tarifams bei skirtą visoms Prancūzijoje sudarytoms transporto priemonių draudimo sutartims, neatsižvelgiant į tai, ar draudimo įmonė yra įsteigta Prancūzijoje, ar vykdo joje savo veiklą per filialus arba teikdama paslaugas, pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) (OL L 228, p. 1), 6 straipsnio 3 dalyje, 29 ir 39 straipsniuose numatytą laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo ir išankstinės arba sistemingos draudimo įmokų tarifų ir draudimo sutarčių kontrolės panaikinimo principą, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal šią direktyvą.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisė
2 Direktyvos Nr. 92/49 6 straipsnis, esantis II antraštinėje dalyje „Draudimo veiklos pradėjimas“, nustato:
„Direktyvos 73/239/EEB 8 straipsnis pakeičiamas taip:
„8 straipsnis
<...>
3. Tai, kas pasakyta šioje direktyvoje, nedraudžia valstybėms narėms toliau taikyti galiojančius arba priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus, reikalaujančius, kad būtų tvirtinami draudimo įmonės memorandumas bei įstatai ir pateikiami visi kiti tinkamai priežiūrai reikalingi dokumentai.
Tačiau valstybės narės nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios poliso sąlygos, draudimo įmokų tarifai, dokumentų formos ir visi kiti spausdinti dokumentai, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais, arba kad būtų sistemingai informuojama apie pirmiau išvardytus dalykus.
Valstybės narės negali reikalauti, kad būtų iš anksto pranešama apie numatomą draudimo įmokų tarifų padidinimą arba kad toks numatomas įmokų tarifų padidinimas būtų iš anksto patvirtintas, išskyrus tuos atvejus, kai tai susiję su bendrosiomis kainų kontrolės sistemomis.
<...>“.
3 Direktyvos Nr. 92/49 29 straipsnis, esantis III antraštinėje dalyje „Draudimo veiklos sąlygų suderinimas“, nurodo:
„Valstybės narės nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios poliso sąlygos, draudimo įmokų tarifai arba dokumentų formos ir visi kiti spausdinti dokumentai, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais, arba kad būtų sistemingai informuojama apie pirmiau išvardytus dalykus. Jos tik gali reikalauti, kad būtų nesistemingai informuojama apie šias poliso sąlygas ir kitus dokumentus, norint patikrinti, ar šios sąlygos atitinka draudimo sutartis reglamentuojančias nacionalines nuostatas, bet šis reikalavimas negali būti draudimo įmonės veiklos išankstinė sąlyga.
Valstybės narės negali reikalauti, kad būtų iš anksto pranešama apie numatomą draudimo įmokų tarifų padidinimą arba kad toks numatomas įmokų tarifų padidinimas būtų iš anksto patvirtintas, išskyrus tuos atvejus, kai tai susiję su bendrosiomis kainų kontrolės sistemomis.“
4 Direktyvos IV antraštinės dalies „Nuostatos, susijusios su įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas“ 39 straipsnio 2 ir 3 dalys numato:
„2. Valstybė narė, kurioje yra filialas arba kurioje teikiamos paslaugos, nepriima nuostatų, reikalaujančių, kad būtų iš anksto patvirtintos bendrosios ir specialiosios poliso sąlygos, draudimo įmokų tarifai arba dokumentų formos ir visi kiti spausdinti dokumentai, kuriuos draudimo įmonė ketina naudoti sudarydama sandorius su draudėjais, arba kad būtų sistemingai informuojama apie pirmiau išvardytus dalykus. Ji tik gali reikalauti, kad įmonė, kuri remdamasi įsisteigimo teise arba laisve teikti paslaugas ketina užsiimti draudimo veikla jos teritorijoje, nesistemingai informuotų apie šias poliso sąlygas ir kitus dokumentus, kurie leistų patikrinti, ar šios sąlygos atitinka draudimo sutartis reglamentuojančias nacionalines nuostatas, tačiau šis reikalavimas negali būti draudimo įmonės veiklos išankstinė sąlyga.
3. Valstybė narė, kurioje yra filialas arba kurioje teikiamos paslaugos, negali reikalauti, kad būtų iš anksto pranešama apie numatomą draudimo įmokų tarifų padidinimą arba kad toks numatomas įmokų tarifų padidinimas būtų iš anksto patvirtintas, išskyrus tuos atvejus, kai tai susiję su bendrosiomis kainų kontrolės sistemomis.“
Nacionalinė teisė
5 Pagal Prancūzijos draudimo kodekso A. 121-1 straipsnio pirmąją pastraipą:
„Į savaeigių transporto priemonių draudimo sutartis, priklausančias Draudimo kodekso R. 321-1 straipsnyje nurodytoms 3 ir 10 draudimo šakoms, turi būti įtraukta šio straipsnio priede numatyta draudimo įmokų arba įnašų sumažinimo ar padidinimo sąlyga.“
6 A. 121-1 straipsnio priedą sudaro 14 straipsnių. Šios nuostatos numato, kad draudimo įmonė nustato bazinę draudimo įmoką, nuo kurios skaičiuojama draudėjo mokama metinė draudimo įmoka. Metinė draudimo įmoka yra apskaičiuojama bazinę draudimo įmoką padauginus iš sumažinimo (padidinimo) koeficiento, kuris iš pradžių yra lygus 1. Praėjus kiekvienam vienerių metų periodui, per kurį neįvyko nelaimingas atsitikimas, šis koeficientas sumažinamas 5 %. Tačiau šis koeficientas negali būti mažesnis nei 0,50. Priešingai, jeigu per vienerius metus įvyksta nelaimingas atsitikimas, koeficientas padidinamas 25 % ir po to dėl kiekvieno papildomo nelaimingo atsitikimo koeficientas taip pat yra padidinamas. Nepaisant to, tuo atveju, jeigu pirmasis nelaimingas atsitikimas įvyksta praėjus ne mažiau nei trejiems metams, kurių metu sumažinimo (padidinimo) koeficientas buvo lygus 0,5, padidinimas nėra taikomas. Be to, bet kuriuo atveju padidinimo koeficientas negali būti didesnis nei 3,5.
Ikiteisminė procedūra
7 Po pirminio Prancūzijos valdžios institucijų ir Komisijos apsikeitimo informacija, pastaroji 1997 m. liepos 7 d. išsiuntė Prancūzijos Respublikai oficialų įspėjimą, kuriame išreiškė nuomonę, jog Prancūzijoje veikianti bonus‑malus sistema yra nesuderinama su Direktyvos Nr. 92/49 nuostatomis.
8 Prancūzijos vyriausybė į šį oficialų įspėjimą atsakė 1997 m. spalio 23 d. nota, kuri buvo papildyta antrąja nota, išsiųsta Komisijai 1998 m. liepos 31 d.
9 Po įvairaus Prancūzijos ekonomikos, finansų ir ūkio ministerijos ir Komisijos apsikeitimo informacija, pastaroji 2001 m. balandžio 20 d. laišku perdavė Prancūzijos Respublikai argumentuotą nuomonę, kurioje ji patvirtino savo įvertinimą, kuriuo remdamasi ji manė, kad nacionalinės teisės nuostatos dėl bonus-malus sistemos prieštarauja Bendrijos teisei, ir nurodė šiai valstybei narei per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.
10 Atsakydamos į Komisijos argumentuotą nuomonę, Prancūzijos valdžios institucijos 2001 m. liepos 18 d. laišku perdavė savo pastabas, tvirtindamos, kad, pirma, bonus-malus sistema nedaro poveikio laisvei nustatyti draudimo įmokų tarifus ir, antra, kad ši sistema remiasi Teisingumo Teismo praktikoje pripažintu bendrojo intereso principu.
11 Manydama, kad Prancūzijos valdžios institucijos nesiėmė Direktyvai Nr. 92/49 įgyvendinti būtinų priemonių, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Dėl ieškinio
Šalių argumentai
12 Komisija teigia, kad Prancūzijos bonus‑malus sistema prieštarauja, viena vertus, laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principui, kuris išplaukia iš Direktyvos Nr. 92/49 nuostatų ir draudžia valstybėms narėms reikalauti pranešti, iš anksto patvirtinti arba sistemingai informuoti apie draudimo įmokų tarifus arba apie jų padidinimą, kurį draudimo įmonė siekia įgyvendinti šių valstybių teritorijoje, bei, antra, pačiam šios Direktyvos tikslui – užtikrinti laisvą draudimo produktų pardavimo rinkos veikimą Bendrijoje. Ji mano, kad tokį jos aiškinimą patvirtina 2000 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑296/98, Rink. p. I‑3025) ir 2003 m. vasario 25 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją C‑59/01, Rink. p. I‑1759).
13 Komisija neginčija valstybių narių galimybės nustatyti įmokų tarifų lentelę, kurioje būtų atsižvelgiama į draudėjui įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, arba nustatyti vieningą bonus‑malus sistemą. Nepaisant to, jos teigimu, tokia tvarka, savaime daranti poveikį draudimo įmokų tarifams, prieštarautų Direktyvai Nr. 92/49, kaip šiuo atveju Prancūzijos bonus‑malus sistema.
14 Komisija sutinka, kad draudimo įmonėms nėra trukdoma laisvai nustatyti pradinę draudimo įmokos sumą (arba bazinę draudimo įmoką) ir kad kiti kriterijai nei sumažinimo (padidinimo) koeficientas daro poveikį draudėjo mokamos draudimo įmokos pasikeitimui. Tačiau ši laisvė būtų veikiau fiktyvi, jeigu draudimo įmonės negalėtų keisti draudimo įmokos atsižvelgdamos į tokį fundamentalų kriterijų kaip tikimybė, kad draudėjui įvyks nelaimingas atsitikimas, kitaip nei laikydamosi Prancūzijos draudimo kodekso A. 121-1 straipsnio priedo reikalavimų.
15 Komisija papildo, kad šia nacionalinės teisės nuostata įtvirtintas pokytis nedaro ribinio poveikio draudimo įmokos sumai, tačiau gali ją keisti iki dvigubai didesnio dydžio. Be to, ji teigia, kad Prancūzijos bonus‑malus sistemos įvesti apribojimai įmonėms daro įtaką bazinės draudimo įmokos sumai, kuri yra tuo didesnė, kuo griežtesni yra šie apribojimai. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad ši sistema yra „neutrali matrica”, kuri nedaro jokios įtakos laisvei nustatyti draudimo įmokų tarifus.
16 Prancūzijos vyriausybė pirmiausiai pažymi, kad pareiga iš anksto pateikti draudimo įmokų tarifus buvo panaikinta 1994 m. ir kad nuo 1987 m. nacionalinės valdžios institucijos nekontroliavo draudimo įmokų tarifų lygio.
17 Be to, ji teigia, kad Direktyvoje Nr. 92/49 nėra absoliutų laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principą įtvirtinančios nuostatos, kuris būtų taikomas ir draudimo kainos apskaičiavimo metodams.
18 Konkrečiai kalbant, nei Direktyva Nr. 92/49, nei Teisingumo Teismo praktika nepatvirtino jokio principo, kuris draudžia į draudimo įmokų apskaičiavimo metodą įtraukti privalomą koeficientą, kuris neturi įtakos pradiniam draudimo įmokų lygiui ir daro tik labai mažą poveikį jų pasikeitimui, kadangi išlieka laisvė nustatyti galutinę kainą.
19 Galiausiai Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad bonus‑malus koeficiento taikymas nesuteikia nacionalinės valdžios institucijoms teisės kontroliuoti nei pradinio draudimo įmokų lygio, nei jų pasikeitimų laikui bėgant.
20 Minėta vyriausybė pastebi, kad pradinis draudimo įmokų lygis tiesiogiai priklauso nuo bazinės draudimo įmokos, kurią draudimo įmonės gali laisvai nustatyti vadovaudamosi tais kriterijais, kurie joms atrodo tinkamiausi.
21 Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad, kiek tai yra susiję su draudimo įmokų keitimu laikui bėgant, bonus‑malus sistemos taikymas nacionalinės valdžios institucijoms yra ne draudimo įmokų tarifų kontrolės būdas, bet tik vienas iš daugelio faktorių, darančių poveikį draudimo įmokų lygio pasikeitimams. Draudimo įmonės išlieka iš esmės nesuvaržytos keisti savo draudimo įmokų tarifus, neapsiribodamos tik mechanišku bonus‑malus koeficiento pasikeitimo atspindėjimu.
Teisingumo Teismo vertinimas
22 Kaip Teisingumo Teismas nurodė pirmiau minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 29 punkte, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principo įgyvendinimą ne gyvybės draudimo srityje, įskaitant ir privalomąjį draudimą, pavyzdžiui, transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą. Kaip Teisingumo Teismas nurodė šio sprendimo tame pačiame 29 punkte, šis principas reiškia bet kokio išankstinio ar sistemingo pranešimo apie draudimo įmokų tarifus, kuriuos draudimo įmonės ketina naudoti sudarydamos sutartis su draudėjais, arba jų patvirtinimo uždraudimą. Vienintelė Direktyvoje Nr. 92/49 numatyta nukrypti nuo šio principo leidžianti nuostata yra susijusi su išankstiniu pranešimu apie numatomą „įmokų tarifų padidinimą“ ir jo patvirtinimu taikant „bendrosios kainų priežiūros sistemą“ .
23 Teisingumo Teismas pirmiau minėtame sprendime Komisija prieš Italiją pripažino, kad laisvo draudimo įmokų nustatymo principui prieštarauja kainų įšaldymo sistema, daranti poveikį nustatant ir keičiant Italijoje, kurioje yra draudimo rizika, naudojamų transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutarčių draudimo įmokų tarifus (sprendimo Komisija prieš Italiją 32 ir 48 punktai).
24 Šio ieškinio objektu esanti Prancūzijos bonus‑malus sistema, atsižvelgiant į jos poveikį draudimo įmonių draudimo įmokų tarifams, yra kitokio pobūdžio nei Italijos teisės aktai, kurie buvo nagrinėjami byloje Komisija prieš Italiją. Ši sistema daro poveikį ir draudimo įmokų pasikeitimui. Tačiau ši sistema nesąlygoja valstybės tiesioginio draudimo įmokų tarifų nustatymo, kadangi draudimo įmonės ir toliau laisvai gali nustatyti bazinės draudimo įmokos dydį. Tokiomis aplinkybėmis Prancūzijos bonus‑malus schema negali prilygti draudimo įmokų tarifų patvirtinimo sistemai, prieštaraujančiai laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principui, kuris apibrėžtas Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją 29 punkte.
25 Visiškas harmonizavimas ne gyvybės draudimo įmokų tarifų srityje, neleidžiantis jokios nacionalinės priemonės, galinčios daryti poveikį draudimo įmokų tarifams, negali būti numanomas nesant aiškiai šiuo tikslu išreikštos Bendrijos teisės aktų leidėjo valios.
26 Atsižvelgiant į tai, negalima pritarti išvadoms, kuriomis yra grindžiamas Komisijos ieškinys, t. y., jog nepaisant to, kad bazinė draudimo įmoka gali būti nustatoma visiškai laisvai, Prancūzijos bonus‑malus sistema prieštarauja laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo principui vien dėl to, kad ji daro poveikį draudimo įmokos pasikeitimui.
27 Be to, Komisija netvirtino, kad ši sistema nustatė reikalavimą dėl išankstinio arba sistemingo pranešimo apie draudimo įmokų tarifus, kuriuos draudimo įmonės ketina naudoti sudarydamos sutartis su draudėjais, arba dėl šių tarifų patvirtinimo.
28 Iš to darytina išvada, kad Komisija neįrodė, jog Prancūzijos Respublika, įvesdama ir taikydama bonus-malus sistemą, veikė pažeisdama Direktyvos Nr. 92/49 6, 29 ir 39 straipsniuose įtvirtintą laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo ir išankstinės arba sistemingos draudimo įmokų tarifų ir draudimo sutarčių kontrolės panaikinimo principą.
29 Kadangi Komisija argumentuotos nuomonės ir šio ieškinio objektu nurodė tik laisvo draudimo įmokų tarifų nustatymo ir išankstinės arba sistemingos draudimo įmokų tarifų ir draudimo sutarčių kontrolės panaikinimo principo ta dalimi, kuria šis principas yra išvedamas iš ankstesniame punkte nurodytų nuostatų, pažeidimą, darytina išvada, kad šis ieškinys yra atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30 Pagal Darbo reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Prancūzijos Respublika prašė priteisti išlaidas ir Europos Bendrijų Komisija pralaimėjo bylą, pastaroji turi padengti išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1) Atmesti ieškinį.
2) Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: prancūzų.
Top