Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas 2005 m. rugsėjo 22 d. Europos Bendrijų Komisija prieš Belgijos Karalystę. Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas

Byla C‑221/03

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Belgijos Karalystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 91/676/EEB – Nevisiškas perkėlimas – Vandenų apsauga nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių – Vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, nenustatymas – Neteisingas ir nepakankamas pažeidžiamų zonų nustatymas – Geros žemės ūkio praktikos kodeksas – Trūkumai – Veiksmų programa – Trūkumai ir nevisiškas taikymas“

Generalinio advokato L. A. Geelhoed išvada, pateikta 2005 m. kovo 3 d. I‑0000

2005 m. rugsėjo 22 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas I‑0000

Sprendimo santrauka

1.     Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ginčo dalykas – Nustatymas per ikiteisminę procedūrą – Vėliau, nei pateikta pagrįsta nuomonė, padarytas vien formalus kaltinimų pakeitimas dėl nacionalinės teisės aktų pakeitimo — Teisės aktai, iš dalies panaikinantys pagrįstoje nuomonėje nurodytų kaltinimų pagrindą — Leistinumas — Nauji kaltinimai dėl šių iš dalies pakeistų nacionalinės teisės aktų — Nepriimtinumas

(EB 226 straipsnis)

2.     Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo — Teisingumo Teismo atliekamas pagrįstumo tyrimas — Padėtis, į kurią reikia atsižvelgti — Padėtis pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje — Vėliau priimtos perkėlimo priemonės — Galiojimas atgaline data — Įtaka įsipareigojimo neįvykdymo buvimo nustatymui — Nebuvimas

(EB 226 straipsnis)

3.     Aplinka — Vandenų apsauga nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių — Direktyva 91/676 — Vandenų, kurie paveikti taršos, nustatymas — Pažeidžiamų zonų nustatymas — Valstybių narių pareigos — Apimtis

(Tarybos direktyvos 91/676 3 straipsnio 1 ir 2 dalys bei I priedas)

4.     Aplinka — Vandenų apsauga nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių — Direktyva 91/676 — Nustatytų pažeidžiamų zonų sąrašo patikrinimas — Apimtis

(Tarybos direktyvos 91/676 3 straipsnio 4 dalis)

1.     Pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dalykas apibrėžiamas per šioje nuostatoje numatytą ikiteisminę procedūrą, todėl ieškinys negali būti grindžiamas kitais nei per ikiteisminę procedūrą pareikštais kaltinimais. Tačiau šis reikalavimas nereiškia, jog kiekvienu atveju pagrįstoje nuomonėje ir ieškinyje nurodytos nacionalinės teisės nuostatos turi visiškai sutapti. Kai tarp dviejų šios procedūros stadijų teisės aktas yra keičiamas, pakanka, kad po pagrįstos nuomonės priimtuose naujuose valstybės narės teisės aktuose, kurie yra ginčijami ieškinyje, būtų palikta galioti visa vykstant ikiteisminei procedūrai ginčijamais teisės aktais įtvirtinta tvarka.

Ieškinys, susijęs su naujais nacionalinės teisės aktais, kurie pagrįstos nuomonės dalyku esančioje tvarkoje įtvirtina išimtis ir šitaip iš dalies panaikina kaltinimo pagrindą, yra priimtinas. Iš tikrųjų tokiu atveju ieškinį pripažinus nepriimtiną, valstybė narė galėtų kiekvieną kartą, gavusi pagrįstą nuomonę, nežymiai pakeisdama nacionalinės teisės aktus, sudaryti kliūtis procesui dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kartu, beje, palikdama galioti ginčijamus teisės aktus. Tačiau taip nebūtų naujų kaltinimų, kurie nenurodyti pagrįstoje nuomonėje ir pareikšti dėl nacionalinės teisės aktų, priimtų po pagrįstos nuomonės siekiant panaikinti joje išdėstytų kaltinimų pagrindą, atveju.

(žr. 38–41 punktus)

2.     EB 226 straipsniu įtvirtintos procedūros atveju negali būti pritarta tam, kad pasibaigus Komisijos pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui valstybių narių priimti įstatymai ir kiti teisės aktai vien dėl to, kad jų įsigaliojimas buvo nustatytas atgaline data, galėtų būti laikomi perkeliančia priemone, į kurią Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti nustatydamas įsipareigojimų neįvykdymo buvimą šiai datai, nes priešingu atveju valstybės narės galėtų išvengti šios procedūros.

(žr. 60 punktą)

3.     Iš Direktyvos 91/676 dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių 3 straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su jos I priedu, matyti, kad valstybės narės privalo visus paviršinius gėluosius vandenis bei gruntinius vandenis, kuriuose yra arba gali būti daugiau negu 50 mg/l nitratų, nustatyti esant vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų. Vadovaujantis tos pačios direktyvos 3 straipsnio 2 dalimi, jos taip pat privalo, remdamosi pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį nustatytais vandenimis, nustatyti pažeidžiamas zonas, išskyrus tuos atvejus, kai jos pasirenka sudaryti ir taikyti direktyvos 5 straipsnyje nurodytas veiksmų programas visoje savo valstybės teritorijoje.

Iš to išplaukia, kad vien tik tokio įgaliojimo nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, ir nustatyti pažeidžiamas zonas nepakanka nagrinėjamai direktyvai perkelti ir įgyvendinti. Iš tikrųjų, kaip matyti iš direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, pirma, visų vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi direktyvos 5 straipsnyje nurodytų veiksmų, nustatymas ir, antra, tokių nustatytų vandenų pagrindu pažeidžiamų zonų nustatymas sudaro atskirus įsipareigojimus, kurie turi būti konkrečiai ir atskirai įvykdyti.

(žr. 64–65, 73 punktus)

4.     Direktyvos 91/676 dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių 3 straipsnio 4 dalis apima tik atvejį, kai valstybė narė patikrina ir, jei reikia, atitinkamai pakeičia ar papildo nustatytų pažeidžiamų zonų sąrašą, kad būtų atsižvelgta į pokyčius ir veiksnius, kurių nebuvo galima numatyti anksčiau, nustatant tokias zonas. Tačiau ji neapima minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pirminės procedūros, skirtos nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, ir vėliau tokių nustatytų vandenų pagrindu nustatyti pažeidžiamas zonas.

(žr. 80 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)

SPRENDIMAS

2005 m. rugsėjo 22 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 91/676/EEB – Nevisiškas perkėlimas – Vandenų apsauga nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių – Vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, nenustatymas – Neteisingas ir nepakankamas pažeidžiamų zonų nustatymas – Geros žemės ūkio praktikos kodeksas – Trūkumai – Veiksmų programa – Trūkumai ir nevisiškas taikymas“

Byloje C‑221/03

dėl 2003 m. gegužės 22 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama G. Valero Jordana, padedamo advokatų M. van der Woude ir T. Chellingsworth, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Belgijos Karalystę, iš pradžių atstovaujamą A. Snoecx, vėliau – E. Dominkovits,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai A. Borg Barthet, S. von Bahr, J. Malenovský ir A. Ó Caoimh (pranešėjas),

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. sausio 12 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2005 m. kovo 3 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nesiėmusi priemonių, reikalingų visiškai ir teisingai įgyvendinti 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (OL L 375, 1991, p. 1) (toliau – direktyva) 3 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 4, 5 ir 10 straipsnius Flandrijos regiono atžvilgiu, ir direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 5 straipsnį Valonijos regiono atžvilgiu, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

2       Pagal direktyvos 1 straipsnį ja siekiama mažinti vandens taršą, kurią sukelia ar skatina žemės ūkyje naudojami nitratai, bei stabdyti tolesnį tokį teršimą.

3       Pagal direktyvos 2 straipsnio j punktą:

„Šioje direktyvoje:

<...>

j)      „tarša“ – tai azoto junginiai, kurie iš žemės ūkio šaltinių tiesiogiai arba netiesiogiai patenka į vandens aplinką ir gali kelti pavojų žmonių sveikatai, kenkti gyviems organizmams bei vandens ekosistemoms, mažinti poilsiavimo galimybes ir trukdyti kitaip teisėtai naudoti vandenį.“

4       Direktyvos 3 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalys numato:

„1.      Pagal I priede išdėstytus kriterijus valstybės narės turi nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų.

2.       Per dvejus metus nuo šios direktyvos paskelbimo valstybės narės privalo savo teritorijoje nustatyti visas pažeidžiamas zonas, iš kurių vanduo patenka į 1 dalyje nurodytus vandenis ir kurios didina taršą. Apie tokį pradinį zonų nustatymą valstybės narės privalo pranešti Komisijai per 6 mėnesius.

<...>

4.      Valstybės narės turi patikrinti ir, jei reikia, atitinkamai pakeisti ir papildyti nustatytų pažeidžiamų zonų sąrašą ir bent kas ketverius metus atsižvelgti į pokyčius ir veiksnius, kurie nebuvo numatyti anksčiau, nustatant tokias zonas. Per 6 mėnesius apie nustatytų zonų pakeitimus ir papildymus jos privalo pranešti Komisijai.

5.      Valstybės narės atleidžiamos nuo pareigos nustatyti konkrečias pažeidžiamas zonas, jeigu jos sudaro ir vykdo 5 straipsnyje nurodytas veiksmų programas pagal šią direktyvą visoje savo valstybės teritorijoje.“

5       Pagal direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės, siekdamos užtikrinti bendrą visų vandenų apsaugos nuo taršos lygį, per dvejus metus nuo pranešimo apie šią direktyvą turi sukurti žemdirbių savanoriškai vykdomą geros žemės ūkio praktikos kodeksą (ar kodeksus), kurio nuostatose atsispindėtų bent II A priede nurodyti punktai.

6       Pagal direktyvos 5 straipsnį:

„1.      Per dvejus metus pirmą kartą nustačius 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas zonas ir per vienerius metus, nustačius kiekvieną papildomą 3 straipsnio 4 dalyje nurodytą zoną, valstybės narės, siekdamos įgyvendinti 1 straipsnyje nurodytus tikslus, turi sukurti veiksmų programas nustatytoms pažeidžiamoms zonoms.

<...>

3.      Veiksmų programose būtina atsižvelgti į:

a)      turimus mokslinius ir techninius duomenis, labiausiai susijusius su atitinkama tarša azotu iš žemės ūkio ir kitų šaltinių;

b)      valstybės narės atitinkamų rajonų aplinkos sąlygas.

4.      Veiksmų programos turi būti įgyvendintos per ketverius metus nuo jų sukūrimo ir jose turi būti numatytos tokios privalomos priemonės:

a)      III priede nurodytos priemonės;

b)      priemonės, kurias valstybės narės nustatė pagal 4 straipsnį sudarytame (-uose) geros žemės ūkio praktikos kodekse (-uose), išskyrus tas priemones, kurias pakeičia III priede nustatytos priemonės.

5.      Be to, valstybės narės veiksmų programose turi imtis papildomų priemonių arba sustiprinti veiksmus, kurie, jų manymu, yra būtini, jei, pradėjus vykdyti veiksmų programą arba jau įgijus tam tikros įgyvendinimo patirties, tampa aišku, kad 4 dalyje minėtų priemonių nepakanka 1 straipsnio tikslams pasiekti. Parinkdamos šias priemones ar veiksmus, valstybės narės turi atsižvelgti į jų veiksmingumą ir sąnaudas, palyginti su kitomis galimomis prevencinėmis priemonėmis.

<...>“ (Pataisytas vertimas)

7       Direktyvos 10 straipsnyje numatyta:

„1.      Praėjus ketverių metų laikotarpiui nuo pranešimo apie šią direktyvą ir po to kas ketverius metus valstybės narės pateikia Komisijai ataskaitą, kurioje yra V priede nurodyta informacija.

2.      Pagal šį straipsnį ataskaita pateikiama Komisijai per 6 mėnesius pasibaigus laikotarpiui, už kurį atsiskaitoma.“ (Pataisytas vertimas)

8       Direktyvos I priedas, susijęs su 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų vandenų nustatymo kriterijais, A dalyje numato:

„3 straipsnio 1 dalyje nurodyti vandenys turi būti nustatomi remiantis, inter alia, tokiais kriterijais:

1)      ar nitratų koncentracija paviršiniuose gėluosiuose vandenyse, ypač tuose, kurie yra naudojami ar skirti geriamajam vandeniui imti, yra ar gali būti didesnė, negu nustatyta Direktyvoje 75/440/EEB, jeigu 5 straipsnyje nurodytos priemonės nebus taikomos;

2)       ar gruntiniuose vandenyse yra daugiau negu 50 mg/l nitratų arba gali būti daugiau negu 50 mg/l nitratų, jeigu nebus imtasi veiksmų pagal 5 straipsnį;

3)      ar natūralūs gėlojo vandens ežerai, kiti gėlojo vandens telkiniai, upių žiočių ir pakrančių bei jūros vandenys yra eutrofiniai ar gali tapti eutrofiniais artimiausiu metu, jeigu nebus imtasi veiksmų pagal 5 straipsnį.“

9       Direktyvos II priedo „Geros žemės ūkio praktikos kodeksas (ar kodeksai)“ A dalis numato:

„Geros žemės ūkio praktikos kodekse (ar kodeksuose), kurio tikslas – mažinti taršą nitratais ir atsižvelgti į skirtingų Bendrijos regionų sąlygas, turi būti tam tikros nuostatos, kuriose prireikus atsispindėtų tokie punktai:

1)      laikotarpiai, kai netinka žemę tręšti trąšomis;

2)      stačių šlaitų dirvų tręšimas;

3)      įmirkusių, užtvindytų, įšalusių ar apsnigtų dirvų tręšimas;

4)      netoli vandentakių esančių dirvų tręšimo sąlygos;

<...>“

10     Direktyvos III priede „Į veiksmų programas, kurios numatytos 5 straipsnio 4 dalies a punkte, įtrauktinos priemonės“ numatyta:

„1.      Šios priemonės turi apimti taisykles, reglamentuojančias:

1)      laikotarpius, kada draudžiama tręšti dirvą tam tikrų rūšių trąšomis;

2)      gyvulių mėšlo saugojimo talpyklų dydį; šios talpyklos turi būti didesnės negu reikia gyvulių mėšlui saugoti ilgiausią laiką, kai pažeidžiamose zonose tręšti yra draudžiama, išskyrus atvejus, kai galima kompetentingai institucijai įrodyti, kad visas mėšlo kiekis, kuris viršija talpyklų tūrį, bus sutvarkytas taip, kad aplinkai žalos nedarys;

3)      geros žemės ūkio praktikos kodeksą atitinkančius trąšų naudojimo apribojimus atsižvelgiant į pažeidžiamų zonų ypatybes, ypač į:

a)       dirvožemio sąlygas, tipą ir nuolydį;

b)       klimato sąlygas, kritulius ir dirbtinį drėkinimą;

c)      nusistovėjusią žemės naudojimo ir žemdirbystės tvarką, įskaitant ir sėjomainos sistemas,

remiantis pusiausvyra tarp:

i)      augalams reikalingo azoto numatomo kiekio

ir

ii)      azoto kiekio, kurį augalai gauna iš dirvos ir trąšų, atitinkančio:

–       azoto kiekį dirvožemyje tuo metu, kai augalai pradeda jo daug naudoti (didžiausias kiekis žiemos pabaigoje),

–       azoto kiekį dirvoje vykstant organinio azoto atsargų grynajai mineralizacijai,

–       azoto junginių kiekį iš gyvulių mėšlo,

–       azoto junginių kiekį iš cheminių ir kitų trąšų.

2.      Tokios priemonės turi užtikrinti, kad kiekvienoje fermoje ir gyvulininkystės ūkyje gyvulių mėšlo kiekis, įterptas į dirvą kiekvienais metais, ir gyvulių mėšlas, patenkantis į dirvą ganant gyvulius, neviršytų nustatyto kiekio hektarui.

Nustatytas mėšlo kiekis hektarui turi būti toks, kad jame būtų 170 kg N. Tačiau:

a)      vykdydamos pirmąją ketverių metų veiksmų programą valstybės narės gali leisti naudoti tokį mėšlo kiekį, kuriame yra 210 kg N;

b)      vykdydamos pirmąją ketverių metų veiksmų programą ir vėliau valstybės narės gali nustatyti kitokį kiekį, negu pirmiau nurodyta. Šis kiekis turi būti nustatytas taip, kad netrukdytų pasiekti 1 straipsnyje nurodytų tikslų, ir pagrįstas objektyviais kriterijais, pavyzdžiui:

–       ilgas vegetacinis periodas,

–       augalų didelis azoto poreikis,

–       didelis bendras kritulių kiekis pažeidžiamose zonose,

–       dirvožemis, kuriame vyksta ypač didelė denitrifikacija.

Jei valstybė narė leidžia kitokį kiekį, negu numatyta b punkte, ji turi pranešti Komisijai, kuri tiria tokio kiekio pagrįstumą laikydamasi 9 straipsnyje nustatytos tvarkos.

<...>“ (Pataisytas vertimas)

11     Direktyvos V priedas „Informacija, kuri turi būti pateikta ataskaitose pagal 10 straipsnį“ nurodo, kad šią informaciją sudaro:

„1.      Pareiškimas dėl vykdomų prevencinių veiksmų pagal 4 straipsnį.

2.      Žemėlapis, kuriame parodyta:

a)      pagal 3 straipsnio 1 dalį ir I priedą nustatyti vandens telkiniai nurodant, kuris iš I priedo kriterijų buvo naudotas kiekvienam telkiniui nustatyti;

b)      pažeidžiamų zonų buvimo vieta skirtingai žymint esamas zonas ir tas zonas, kurios buvo nustatytos per laikotarpį nuo paskutinės ataskaitos.

3.      Monitoringo rezultatų, gautų pagal 6 straipsnio reikalavimus, suvestinė nurodant priežastis, kodėl konkreti pažeidžiama zona buvo nustatyta, patikrinta ar papildomai nustatyta ir priskirta pažeidžiamoms zonoms.

4.      Veiksmų programų, sudarytų pagal 5 straipsnio reikalavimus, suvestinė, ypač:

a)      5 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose reikalaujamos priemonės;

b)       III priedo 4 dalyje reikalaujama informacija;

c)      visos papildomos priemonės ar sustiprinti veiksmai, kurių imtasi pagal 5 straipsnio 5 dalį;

d)      pagal 5 straipsnio 6 dalį įgyvendintų monitoringo programų rezultatų suvestinė;

e)      valstybių narių prognozės, kada yra tikėtina, kad pagal 3 straipsnio 1 dalį nustatyti vandenys pradės reaguoti į veiksmų programos priemonę, ir koks tų prognozių nepastovumo laipsnis.“

12     Pagal direktyvos 12 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėjo priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję per dvejus metus nuo pranešimo apie šią direktyvą dienos, turėjo įgyvendinti šią direktyvą, ir apie tai nedelsdamos turėjo pranešti Komisijai.

13     Iš 12 straipsnio 1 dalyje pateiktos išnašos matyti, kad valstybėms narėms apie šią direktyvą buvo pranešta 1991 m. gruodžio 19 dieną.

 Nacionalinės teisės aktai

14     Direktyvos įgyvendinimas priklauso įvairių Belgijos Karalystės regionų kompetencijai, o tiek, kiek tai susiję su pakrančių bei jūros vandenimis, – Belgijos federalinių valdžios institucijų kompetencijai.

 Dėl Flandrijos regiono

15     Pagrindinis direktyvą įgyvendinantis Flandrijos teisės aktas yra 1991 m. sausio 23 d. Dekretas dėl aplinkos apsaugos nuo trąšų sukeliamos taršos (1991 m. vasario 28 d. Moniteur belge) su pakeitimais, padarytais 1999 m. gegužės 11 d. Dekretu, iš dalies keičiančiu 1991 m. sausio 23 d. Dekretą dėl aplinkos apsaugos nuo trąšų sukeliamos taršos ir 1985 m. birželio 28 d. Dekretą dėl ekologinio leidimo (1999 m. rugpjūčio 20 d. Moniteur belge, p. 30 995, toliau – dekretas dėl trąšų).

16     Dekreto dėl trąšų 15–15c straipsniai nustato kriterijus, kuriais remdamasis Flandrijos regionas nustato pažeidžiamas zonas pagal Flandrijos teisės aktus, ir išskiria šias keturias kategorijas:

–       pažeidžiamos „vandenų“ zonos (dekreto dėl trąšų 15 straipsnio 2–7 dalys),

–       ekologinės svarbos žemės ūkio zonos (dekreto dėl trąšų 15a  straipsnis),

–       pažeidžiamos „gamtos“ zonos (dekreto dėl trąšų 15b  straipsnis) ir

–       fosfatų prisotintos zonos (dekreto dėl trąšų 15c  straips nio 2 dalis).

17     Iš Belgijos vyriausybės tripliko matyti, kad pagal direktyvą buvo nustatytos tik pažeidžiamos „vandenų“ zonos, ir per posėdį ši aplinkybė paneigta nebuvo.

18     Dekreto dėl trąšų 15 straipsnio 2 ir 4 dalys numato, kad Flandrijos vyriausybė nustato pažeidžiamas „vandenų“ zonas. Šiuo tikslu ji remiasi keliais direktyvos I priede nurodytais kriterijais.

19     Šio dekreto 15 straipsnio 6 dalis, nurodžiusi, kad „remiantis (šio straipsnio) 2–5 dalimis buvo nustatytos toliau nurodytos pažeidžiamos „vandenų“ zonos“, išvardija tris pažeidžiamas zonas, t. y.:

–       vandens ėmimo zonos ir pagal 1984 m. sausio 24 d. Dekretą dėl priemonių gruntinių vandenų administravimo srityje nustatytos I, II ir III rūšių gruntinių vandenų apsaugos zonos,

–       geriamajam vandeniui imti skirtų ir pagal 1971 m. kovo 26 d. Įstatymą dėl paviršinių vandenų apsaugos nuo taršos nustatytų paviršinių vandenų subhidrografiniai baseinai ir

–       Flandrijos vyriausybės apibrėžtos ir pagal 1984 m. sausio 24 d. Dekretą nustatytos zonos, apimančios nitratams jautrias dirvas, kurioms reikalingi griežtesni standartai.

20     Pažeidžiamos „vandenų“ zonos konkrečiai nustatytos 2000 m. kovo 31 d. Flandrijos vyriausybės nutarimo dėl 1991 m. sausio 23 d. Dekreto dėl aplinkos apsaugos nuo trąšų sukeliamos taršos 13a, 15, 15a, 15b, 15c ir 17 straipsniuose numatytoms zonoms skirtų apribojimų nustatymo (2000 m. balandžio 26 d. Moniteur belge, p. 13 199) 2, 6, 9 ir 10 straipsniuose bei teisės aktuose, į kuriuos šis nutarimas daro nuorodą. Pagal šio nutarimo 20 straipsnį jis „įsigalioja 2000 m. sausio 1 dieną.“.

21     Papildomos pažeidžiamos „vandenų“ zonos buvo nustatytos 2002 m. birželio 14 d. Flandrijos vyriausybės nutarime dėl 1991 m. sausio 23 d. Dekreto, skirto patikrinti, pakeisti ir papildyti dekreto dėl aplinkos apsaugos nuo trąšų sukeliamos taršos 15 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse numatytas pažeidžiamas vandenų zonas (2002 m. liepos 17 d. Moniteur belge, p. 32 340).

22     Taisyklės dėl tręšimo būdų numatytos dekreto dėl trąšų 17 straipsnyje. Konkrečiai šio dekreto 17 straipsnio 1, 2 ir 7 dalys nustato laikotarpius, kai draudžiama tam tikromis trąšomis tręšti ariamas žemes. Visas dekreto dėl trąšų 17 straipsnio tekstas buvo įtvirtintas 1999 m. gegužės 11 d. Dekreto 23 straipsniu.

23     Flandrijos taisyklės dėl gyvulių išmatų saugojimo talpyklų dydžio nustatytos 1995 m. birželio 1 d. Nutarimo, įtvirtinančio bendras ir sektorines nuostatas aplinkos higienos srityje, vadinamo „Vlarem II“ (1995 m. liepos 31 d. Moniteur belge, toliau – Vlarem II), 5.9.2.3 straipsnio 1 dalyje. Vlarem II kelis kartus buvo iš dalies pakeistas, būtent 2003 m. rugsėjo 19 d. Nutarimu, iš dalies keičiančiu 1991 m. vasario 6 d. Flandrijos vyriausybės nutarimą, nustatantį Flandrijos taisykles dėl ekologinio leidimo, ir iš dalies keičiančiu 1995 m. birželio 1 d. Flandrijos vyriausybės nutarimą, įtvirtinantį bendras ir sektorines nuostatas aplinkos higienos srityje (2003 m. spalio 10 d. Moniteur belge, p. 49 393).

 Dėl Valonijos regiono

24     1994 m. gegužės 5 d. Valonijos vyriausybės nutarimo dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (1994 m. birželio 28 d. Moniteur belge) 3 straipsnis nurodo, kad kompetentingas Valonijos regiono ministras pagal to paties nutarimo 4 straipsnyje išvardytus kriterijus Valonijos regiono teritorijoje nustato pažeidžiamas zonas. Šie kriterijai atkartoja direktyvos I priede išvardytus kriterijus.

25     1994 m. gegužės 5 d. Nutarimo 6 straipsnis nustato, kad ne vėliau kaip 1995 m. gruodžio 19 d. minėtas ministras sudaro privalomas veiksmų programas, taikomas pažeidžiamoms zonoms.

26     1994 m. gegužės 5 d. Nutarimo 6 ir 7 straipsniai išvardija priemones, kurios turi būti įtrauktos į veiksmų programas.

27     Kiekvieno iš dviejų 1994 m. birželio 28 d. Ministro nutarimų (1994 m. gruodžio 31 d. ir 1995 m. sausio 4 d. Moniteur belge), nustatančių esant pažeidžiamas zonas atitinkamai Briuselio smėlio drenažinį sluoksnį ir Crétacé de Hesbaye smėlio drenažinį sluoksnį, 3 straipsnis numato, kad administracija paruošia veiksmų programą, taikomą 1995 m. gruodžio 19 d. – t. y. tada, kai ši programa taps privaloma, – nustatytai pažeidžiamai zonai. Ji konkrečiai apima su 1994 m. gegužės 5 d. Nutarimo 6 ir 7 straipsniuose numatyta veiksmų programa susijusias priemones.

28     2002 m. spalio 10 d. Valonijos vyriausybės nutarimas dėl ilgalaikio azoto administravimo žemės ūkyje (2002 m. lapkričio 29 d. Moniteur belge, p. 54 075) įtvirtino veiksmų programas, taikomas Valonijos regione nustatytoms pažeidžiamoms zonoms.

 Faktinės aplinkybės ir ikiteisminė procedūra

29     Šis ieškinys susijęs su dviem pažeidimo procedūromis dėl direktyvos įgyvendinimo Belgijos teisėje, kurios buvo pradėtos Nr. 94/2239 ir Nr. 97/4750.

30     Per pažeidimo procedūrą 94/2239 Komisija Belgijos Karalystei išsiuntė 1995 m. gegužės 18 d. oficialų pranešimą bei 1997 m. spalio 28 d. papildomą oficialų pranešimą. Išnagrinėjusi jos įvairius atsakymus, 1998 m. lapkričio 23 d. Komisija jai išsiuntė pagrįstą nuomonę, nurodydama per du mėnesius nuo pastarosios gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Šioje pagrįstoje nuomonėje Komisija padarė išvadą, kad Belgijos Karalystė nesiėmė priemonių, būtinų įgyvendinti direktyvos 3 straipsnio 2 dalį bei 4, 5, 6 ir 12 straipsnius. Dėl direktyvos 3 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio (Flandrijos regiono bei Briuselio sostinės regiono atžvilgiu) bei 6 straipsnio Komisija remiasi pažeidimo procedūra 97/4750.

31     Per pažeidimo procedūrą 97/4750 Komisija Belgijos Karalystei išsiuntė 1998 m. spalio 28 d. oficialų pranešimą, kuriame ji pateikia daug kaltinimų, panašių į pateiktus per procedūrą 94/2239. Šiame oficialiame pranešime Komisija padarė išvadą, kad Belgijos Karalystė nesiėmė priemonių, būtinų įgyvendinti direktyvos 3, 5, 6, 10 ir 12 straipsnius. Atsakydamos į šį oficialų pranešimą, Belgijos valdžios institucijos išsiuntė įvairius laiškus, susijusius tiek su Valonijos, tiek su Briuselio sostinės regionais. 1999 m. lapkričio 9 d. Komisija išsiuntė pagrįstą nuomonę, kurioje ji teigia, kad buvo pažeisti direktyvos 3, 5, 6, 10 ir 12 straipsniai, ir kurioje Belgijos Karalystei nurodo per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

32     Iš Komisijos ieškinio matyti, kad Belgijos vyriausybė 1999 m. gruodžio 23 d. laišku paprašė papildomo vieno mėnesio termino tam, kad atsakytų į 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstą nuomonę. Per posėdį Komisija patvirtino, kad šio termino nesuteikė.

33     Kadangi Belgijos valdžios institucijų atsakymai į pagrįstas nuomones, susijusias su Flandrijos ir Valonijos regionais, Komisijos nepatenkino, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.

 Dėl ieškinio priimtinumo

34     Pirmiausia primintina, kad pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas savo iniciatyva bet kuriuo metu gali apsvarstyti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimą (2001 m. gegužės 10 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑152/98, Rink. p. I‑3463, 22 punktas).

35     Ieškinyje Komisija nurodė, kad tam, jog Teisingumo Teismas galėtų konstatuoti, kad iškeltos problemos lieka neišspręstos ir šiuo metu, ji atsižvelgė į teisės aktus, priimtus pasibaigus šiame ieškinyje nurodytų dviejų procedūrų metu nustatytiems terminams. Šiomis aplinkybėmis, kaip per posėdį pažymėjo Komisija, keli ieškinyje jos pateikti argumentai yra susiję su teisės aktų raida pasibaigus pagrįstose nuomonėse nustatytiems terminams.

36     Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką ikiteisminės procedūros paskirtis yra suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę, pirma, įvykdyti iš Bendrijos teisės kylančius įsipareigojimus ir, antra, tinkamai pasinaudoti savo gynybos nuo Komisijos pareikštų kaltinimų priemonėmis (minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 23 punktas).

37     Taip pat iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad šios ikiteisminės procedūros tinkamas vykdymas yra pagal EB sutartį reikalaujama pagrindinė garantija, kuria siekiama ne tik apsaugoti suinteresuotosios valstybės narės teises, tačiau taip pat užtikrinti, kad galimo teisminio proceso dalykas bus aiškiai apibrėžtas ginčas. Iš tikrųjų, tik tinkamai įvykdžius ikiteisminę procedūrą, teisminis procesas Teisingumo Teismui leis nuspręsti, ar valstybė narė iš tikrųjų neįvykdė konkrečių įsipareigojimų, kurie, Komisijos teigimu, buvo pažeisti (be kita ko, žr. 1999 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑365/97, Rink. p. I-7773, 35 punktą ir 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-392/99, Rink. p. I-3373, 133 punktą).

38     Taigi pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dalykas apibrėžiamas per šioje nuostatoje numatytą ikiteisminę procedūrą. Todėl ieškinys negali būti grindžiamas kitais nei per ikiteisminę procedūrą pareikštais kaltinimais (šiuo atžvilgiu žr. 1984 m. liepos 11 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 51/83, Rink. p. 2793, 4 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 23 punktą).

39     Tačiau šis reikalavimas nereiškia, jog kiekvienu atveju pagrįstoje nuomonėje ir ieškinyje nurodytos nacionalinės teisės nuostatos turi visiškai sutapti. Kai tarp dviejų šios procedūros stadijų teisės aktas yra keičiamas, pakanka, kad po pagrįstos nuomonės priimtuose naujuose valstybės narės teisės aktuose, kurie yra ginčijami ieškinyje, būtų palikta galioti visa vykstant ikiteisminei procedūrai ginčijamais teisės aktais įtvirtinta tvarka (žr. 1965 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją, 45/64, Rink. p. 1057; 1990 m. liepos 5 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją, C‑42/89, Rink. p. I‑2821; 1992 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑105/91, Rink. p. I‑ 5871, 13 punktą; 1996 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑11/95, Rink. p. I‑4115, 74 punktą).

40     Taip pat Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškinys, susijęs su naujais nacionalinės teisės aktais, kurie pagrįstos nuomonės dalyku esančioje tvarkoje įtvirtina išimtis ir šitaip iš dalies panaikina kaltinimo pagrindą, yra priimtinas. Iš tikrųjų, tokiu atveju ieškinį pripažinus nepriimtiną, valstybė narė galėtų kiekvieną kartą, gavusi pagrįstą nuomonę, nežymiai pakeisdama nacionalinės teisės aktus sudaryti kliūtis procesui dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kartu, beje, palikdama galioti ginčijamus teisės aktus (žr. 2005 m. vasario 1 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑203/03, Rink. p. I‑0000, 30 punktą).

41     Tačiau taip nebūtų naujų kaltinimų, kurie nenurodyti pagrįstoje nuomonėje ir pareikšti dėl nacionalinės teisės aktų, priimtų po pagrįstos nuomonės siekiant panaikinti joje išdėstytų kaltinimų pagrindą, atveju.

42     Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką, reikia nagrinėti kiekvieno ieškinyje nurodyto kaltinimo priimtinumą patikrinant, kiek į kiekvieną iš jų Teisingumo Teismas gali atsižvelgti.

 Dėl esmės

43     Grįsdama savo ieškinį Komisija iš esmės nurodo keturis kaltinimus, susijusius su direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 4, 5 ir 10 straipsnių pažeidimu. Kalbant konkrečiau, šie kaltinimai pareikšti dėl:

–       vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, nenustatymo (direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su jos I priedu) bei neteisingo ir nepakankamo pažeidžiamų zonų nustatymo (direktyvos 3 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su jos I priedu),

–       Flandrijos geros žemės ūkio praktikos kodekso spragų (direktyvos 4 straipsnis, skaitomas kartu su jos II priedu),

–       Flandrijos ir Valonijos regionų veiksmų programų trūkumų (direktyvos 5 straipsnis, skaitomas kartu su jos III priedu) ir

–       Flandrijos regiono Komisijai pateiktos ataskaitos trūkumų (direktyvos 10 straipsnis, skaitomas kartu su jos V priedu).

 Dėl kaltinimo, susijusio su direktyvos 3 straipsnio, skaitomo kartu su jos I priedu, pažeidimo

 Šalių argumentai

–       Dėl Flandrijos regiono

44     Komisija kaltina Belgijos Karalystę tuo, kad ji nenustatė vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų, kaip numatyta direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje.

45     Komisijos teigimu, šie vandenys bei pažeidžiamos zonos direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme turi būti nustatomos pagal šiame straipsnyje numatytą procedūrą. Ji apima du privalomus etapus, t. y., pirma, valstybės narės nustato vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, antra, tokių nustatytų vandenų pagrindu jos nustato pažeidžiamas zonas. Flandrijos regionas, iškart nustatęs pažeidžiamas zonas, neatliko direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto pirmo etapo.

46     Be to, Komisija teigia, kad dekreto dėl trąšų 15 straipsnio 4 dalis Flandrijos valdžios institucijoms suteikia tik įgaliojimą nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, bei pažeidžiamas zonas. Tokio įgaliojimo nepakanka perkelti ir įgyvendinti direktyvą. Pirmą kartą Flandrijos regione pažeidžiamos zonos iš tikrųjų buvo nustatytos tik 2000 m. kovo 31 d. Nutarimu.

47     Be to, Komisijos teigimu, nors Flandrijos regionas nustatė kelias pažeidžiamas zonas 2000 m. kovo 31 d. Nutarimu, šis nustatymas nesuderinamas su direktyvos 3 straipsnio 2 dalimi. Iš tikrųjų, pirma, nebuvo laikytasi šiame straipsnyje numatytos procedūros. Antra, nevisiškai buvo atsižvelgta į tame pačiame straipsnyje numatytus kriterijus, todėl Flandrijos regione nustatytų pažeidžiamų zonų plotas buvo labai nepakankamas.

48     Be to, Komisija teigia, kad jai nebuvo išsiųstas joks pranešimas apie 2002 m. birželio 14 d. Nutarimą, kuris nustatė papildomas pažeidžiamas zonas.

49     Galiausiai šiame nutarime esantis pažeidžiamų zonų nustatymas neatitinka direktyvos 3 straipsnyje, skaitomame kartu su jos I priedu, nustatytų kriterijų ir procedūros. Iš tikrųjų matyti, kad šio nutarimo tikslais vandenys buvo nustatyti esantys ar galintys būti paveikti taršos nesilaikant direktyvos 3 straipsnio 1 dalies, todėl šiame nutarime nurodytos pažeidžiamos zonos buvo nustatytos remiantis neteisingu ir nepakankamu atitinkamų vandenų nustatymu.

50     Belgijos vyriausybė neginčija, kad Flandrijos regionas per 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą nenustatė vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos. Tačiau ji teigia, kad, priėmus 2002 m. birželio 14 d. Nutarimą, tokie Flandrijos regiono teritorijoje esantys vandenys buvo nustatyti. Ji pripažįsta, kad šiame nutarime Flandrijos regionas pažeidžiamas zonas nustatė, iš pradžių aiškiai nenustatęs vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, tačiau ji tai pateisina remdamasi tuo, kad direktyvos 3 straipsnyje nurodyti abu etapai sudaro visumą.

51     Be to, ji neginčija, kad iki 2002 m. birželio 14 d. Nutarimo priėmimo esant pažeidžiamos „vandenų zonos“ buvo nustatytos tik skirtos geriamajam vandeniui imti arba galinčios tokiomis būti zonos. Tačiau ji mano, jog kadangi „ekologinės svarbos žemės ūkio“ zonoms, pažeidžiamoms „gamtos“ zonoms bei fosfatų prisotintoms zonoms yra taikoma visuma griežtų priemonių, direktyvos 1 straipsnyje numatytas tikslas yra pasiektas.

–       Dėl Valonijos regiono

52     Komisija tvirtina, jog vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, bei pažeidžiamų zonų nustatymas susijęs tik su Valonijos regiono teritorijos dalimi ir buvo pavėluotas.

53     Šiuo atžvilgiu Komisija remiasi pagal direktyvos 10 straipsnį jai pateikta 1996 m. rugsėjo 20 d. ataskaita, iš kurios matyti, kad ją rengiant Pays de Herve, Comines Warneton ir Condroz komunos dar buvo tiriamos. Komisijos teigimu, šios trys zonos turėjo būti nustatytos esant pažeidžiamos vėliausiai 1993 m. gruodžio 20 dieną. 2002 m. kovo 19 d. Comines Warneton komuna ir Sud Namurois (Condroz dalis) buvo nustatytos esant pažeidžiamos zonos. Tačiau vakarinė Sud Namurois dalis, t. y. regionas „tarp Sambre ir Meuse“, buvo tik iš dalies nustatyta esant pažeidžiama zona, nors iš Komisijos pateiktos 2000 m. vasario mėn. tyrimų biuro „Environmental Resources Management“ ataskaitos „Verification of vulnerable zones identified under the nitrate directive and sensitive areas identified under the urban waste water treatment directive“ (toliau – ERM ataskaita) matyti, kad nitratų kiekis buvo toks pat aukštas kaip ir rytinėje dalyje. Be to, ieškinio pareiškimo dieną Pays Herve dar nebuvo nustatytas esantis pažeidžiama zona.

54     Galiausiai Komisija priduria, kad nepakankama Crétacé de Hesbaye teritorijos dalis buvo nustatyta esanti pažeidžiama zona, nors, remiantis ERM ataskaita, vakarinė dalis taip pat turėjo būti nustatyta esanti tokia.

55     Taip pat Komisija tvirtina, kad nustatydamos vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, bei pažeidžiamas zonas, Valonijos valdžios institucijos neatsižvelgė į tai, kad pakrančių ir jūros vandenys yra eutrofiniai, ir tuo pažeidė direktyvos 3 straipsnį. Komisija pažymi, kad už 1972 m. vasario 15 d. Oslo konvencijos dėl medžiagų laidojimo jūroje ir 1974 m. birželio 4 d. Paryžiaus konvencijos dėl jūros taršos iš sausumoje esančių šaltinių įgyvendinimą atsakingoms komisijoms pati Belgijos vyriausybė pabrėžė visos Belgijos pakrantės ir Escaut žiočių eutrofikacijos problemą. Kadangi Belgijos pakrantės arba jūrų vandenys yra eutrofiniai dėl nitratais iš žemės ūkio veiklos užterštų vandens telkinių į jas išleidžiamų maistingųjų medžiagų, kompetentingos regioninės valdžios institucijos turėjo nustatyti Valonijos regiono teritorijos zonas, iš kurių vanduo patenka į Šiaurės jūrą bei padidina šią taršą, esant pažeidžiamas.

56     Nors Belgijos vyriausybė neigia, kad Valonijos požeminiai vandenys per vėlai buvo nustatyti esantys pažeidžiamos zonos, bei tvirtina, kad iš tikrųjų pažeidžiamų zonų sąrašas buvo peržiūrėtas ir papildytas pagal direktyvos 3 straipsnio 4 dalį, ji nurodo, jog atsižvelgė į Komisijos argumentus šiuo klausimu, ir prašo, kad būtų atsižvelgta į jos pastangas nuo 1999 metų.

57     Dėl pakrančių ir jūros vandenų Belgijos vyriausybė neginčija, kad jie eutrofiniai, tačiau mano, jog Valonijos regione esančios zonos, iš kurių į juos patenka vanduo ir kurios didina taršą, neturi būti nustatytos esant pažeidžiamos, nes didelę įtaką Valonijos regiono vandens telkinių eutrofikacijai ir nitratų kiekiui turi namų ūkiai ir pramonė. Šiuo atžvilgiu ji taip pat remiasi tuo, kad Valonijos žemės ūkis nedaug didina Šiaurės jūros eutrofikaciją ir kad šis regionas ėmėsi „būtinų priemonių apriboti šį nelabai reikšmingą didinimą“.

 Teisingumo Teismo vertinimas

–       Dėl Flandrijos regiono

58     Pirmiausia konstatuotina, kad 2002 m. birželio 14 d. Nutarimas, su kuriuo susijusi didelė Komisijos pirmojo kaltinimo dalis, buvo priimtas pasibaigus pagrįstose nuomonėse nustatytiems terminams. Todėl, kadangi pirmoje kaltinimo dalyje Komisija priekaištauja Belgijos Karalystei dėl to, kad ši neįvykdė įsipareigojimų, papildomų nurodytiesiems 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje, vadovaujantis šio sprendimo 34–42 punktuose išdėstytais motyvais, ši kaltinimo dalis turi būti atmesta kaip nepriimtina.

59     Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nors, kaip pažymi Komisija, Flandrijos regionas pažeidžiamas zonas konkrečiai nustatė iki 2002 m. birželio 14 d. Nutarimo priėmimo, tai buvo atlikta tik priimant 2000 m. kovo 31 d. Nutarimą, t. y. pasibaigus 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

60     Šiuo atžvilgiu nors tiesa, kad 2000 m. kovo 31 d. Nutarimas įsigaliojo atgaline, 2000 m. sausio 1 dienos, data, t. y. iki 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos, vis dėlto šio termino pasibaigimo dieną šio nutarimo dar nebuvo. Taigi negali būti pritarta tam, kad pasibaigus Komisijos pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui valstybių narių priimti įstatymai ir kiti teisės aktai vien dėl to, kad jų įsigaliojimas buvo nustatytas atgaline data, galėtų būti laikomi perkeliančia priemone, į kurią Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti nustatydamas įsipareigojimų neįvykdymo buvimą šiai datai, nes priešingu atveju valstybės narės galėtų išvengti EB 226 straipsnyje nustatytos procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Todėl, nagrinėjant šį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, negali būti atsižvelgta į 2000 m. kovo 31 d. Nutarimo nuostatas.

61     Taip pat matyti, kad tiek, kiek Komisija savo ieškinyje kritikavo būtent 2000 m. kovo 31 d. Nutarimą, dėl šio sprendimo 34–42 punktuose išdėstytų motyvų Teisingumo Teismas į tai atsižvelgti negali.

62     Šiomis aplinkybėmis reikia nagrinėti tik tą ieškinio dalį, kuri susijusi su 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje buvusia padėtimi.

63     Iš bylos medžiagos matyti, kad šio termino pabaigoje pažeidžiamų zonų nustatymą pagal direktyvą reglamentavo dekreto dėl trąšų 15 straipsnio 2–6 dalys. Konkrečiai kalbant, pagal šio straipsnio 2 ir 4 dalis Flandrijos vyriausybė įgaliojama nustatyti pažeidžiamas „vandenų“ zonas remiantis keliais direktyvos I priede nurodytais kriterijais. Beje, šio dekreto 15 straipsnio 6 dalis išvardija tris pažeidžiamų zonų kategorijas, kurios atkartotos šio nutarimo 19 punkte. Taigi, kaip pastebi Komisija, šių trijų zonų rūšių bendras bruožas yra tas, kad jos yra geriamojo vandens ėmimo arba galinčiose tokiomis būti zonose.

64     Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, iš direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, skaitomų kartu su jos I priedu, matyti, jog valstybės narės privalo, be kitų, laikytis šių įsipareigojimų:

–       ne tik žmonėms vartoti skirtus vandenis, bet ir visus paviršinius gėluosius vandenis bei gruntinius vandenis, kuriuose yra arba gali būti daugiau negu 50 mg/l nitratų, nustatyti esant vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir

–       nustatyti esant pažeidžiamas visas jų teritorijoje žinomas zonas, iš kurių vanduo patenka į vandenis, kurie nustatyti esantys ar galintys būti paveikti taršos pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, arba pasirinkti sudaryti direktyvos 5 straipsnyje numatytų veiksmų programas ir jas taikyti visoje valstybės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑322/00, Rink. p. I‑11267, 34 punktą).

65     Iš to išplaukia, kad vien tik tokio įgaliojimo – koks numatytas dekreto dėl trąšų 15 straipsnyje, – nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, ir nustatyti pažeidžiamas zonas nepakanka direktyvai perkelti ir įgyvendinti. Iš tikrųjų, kaip matyti iš direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, pirma, visų vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų, nustatymas ir, antra, tokių nustatytų vandenų pagrindu pažeidžiamų zonų nustatymas sudaro atskirus įsipareigojimus, kurie turi būti konkrečiai ir atskirai įvykdyti.

66     Taigi reikia konstatuoti, kad, kaip to neginčijo ir Belgijos vyriausybė, 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje Flandrijos regionas nenustatė vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi direktyvos 5 straipsnyje nurodytų veiksmų.

67     Be to, reikia pažymėti, kad ši vyriausybė neginčija, jog 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje atitinkamuose Flandrijos teisės aktuose buvo nustatytos tik zonos, skirtos geriamajam vandeniui imti arba galinčios tokios būti. Iš to darytina išvada, kad zonos, kurios nepatenka į dekreto dėl trąšų 15 straipsnio 6 dalyje nurodytas kategorijas, tačiau iš kurių pagal direktyvos 3 straipsnio 2 dalį vanduo patenka į vandenis, kurių atžvilgiu buvo įrodyta, jog jie yra arba gali būti paveikti taršos, yra savavališkai ir neteisingai pašalintos iš direktyvos taikymo srities. Kaip generalinis advokatas teisingai pastebi savo išvados 56 punkte, tokia situacija nesuderinama su direktyva.

68     Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad dėl Flandrijos regiono pirmasis Komisijos kaltinimas pagrįstas tiek, kiek jis susijęs su šiame regione 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje buvusia padėtimi.

–       Dėl Valonijos regiono

69     Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, pirma, 2002 m. kovo 19 d. Valonijos regiono atliktas pažeidžiamų zonų nustatymas, su kuriuo susijęs Komisijos kaltinimas dėl regiono „tarp Sambre ir Meuse“ nenustatymo esant pažeidžiama zona, įvyko tik pasibaigus 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui. Remdamasis šio sprendimo 34–42 punktuose nurodytais motyvais, Teisingumo Teismas negali atsižvelgti į šį argumentą.

70     Be to, tiesa, kad, nors Komisija kaltina Valonijos regioną dėl to, jog jis nustatė nepakankamą Crétacé de Hesbaye teritorijos dalį esant pažeidžiama zona, šis kaltinimas nebuvo nurodytas nė vienoje iš pagrįstų nuomonių.

71     Taigi, kadangi šia kaltinimo dalimi Komisija kaltina Belgijos Karalystę tuo, kad ši padarė pagrįstoje nuomonėje nenurodytą pažeidimą, remiantis šio sprendimo 34–42 punktuose nurodytais motyvais, ją reikia atmesti kaip nepriimtiną.

72     Dėl Valonijos regiono padėties, kokia buvo 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, Komisijos kaltinimai susiję, pirma, su gruntiniais vandenimis ir, antra, su Belgijos pakrančių ir jūros vandenimis.

73     Visų pirma dėl gruntinių vandenų reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 64 punkto, direktyvos 3 straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su jos I priedu, valstybės narės privalo visus paviršinius gėluosius vandenis bei gruntinius vandenis, kuriuose yra arba gali būti daugiau negu 50 mg/l nitratų, nustatyti esant vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų. Vadovaujantis tos pačios direktyvos 3 straipsnio 2 dalimi, jos taip pat privalo, remdamosi pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį nustatytais vandenimis, nustatyti pažeidžiamas zonas, išskyrus tuos atvejus, kai jos pasirenka sudaryti ir taikyti direktyvos 5 straipsnyje nurodytas veiksmų programas visoje savo nacionalinėje teritorijoje.

74     Iš bylos medžiagos matyti, kad Valonijos regione 1994 m. atlikta procedūra, skirta nustatyti vandenis, vėliau – pažeidžiamas zonas, kai kuriose zonose, t. y. Pays de Herve, Candroz ir Comines Warneton komunoje, buvo nepakankama.

75     Konkrečiai kalbant, iš Valonijos regiono į 1998 m. spalio 28 d. pagrįstą nuomonę pateikto atsakymo matyti, kad, remiantis po pirminio 1994 m. Valonijos tyrimo atliktais tyrimais, šiose zonose buvo konstatuotas didelis leistino 50 mg/l nitratų kiekio viršijimas, o tai įrodo, jog didesnioji Valonijos regiono teritorijos dalis turėjo būti nustatyta esant pažeidžiama zona pagal direktyvos 3 straipsnio 2 dalį. Taigi Pays de Herve didesnis negu 50 mg/l nitratų kiekis buvo pasiektas daugelyje vandens ėmimo zonų, ir buvo tik kelios zonos, kuriose nebuvo pastebėta šio kiekio viršijimo. Be to, Comines Warneton komunoje nustatytas nitratų kiekis svyravo nuo 63 iki 92 mg/l, o Condroz – kai kur buvo nustatytas didesnis negu 50 mg/l nitratų kiekis. Tame pačiame atsakyme Valonijos regionas nurodo didelę regiono „tarp Sambre ir Meuse“, kuriame buvo nustatytas didesnis negu 50 mg/l kiekis, taršą.

76     Tačiau neginčijama, kad 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje šios trys zonos nebuvo nustatytos esant pažeidžiamos.

77     Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimo nustatyti pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį visus gruntinius vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, bei nustatyti pažeidžiamas zonas pagal to paties straipsnio 2 dalį.

78     Šios išvados negali paneigti Belgijos vyriausybės argumentų.

79     Taigi šios vyriausybės argumentas, jog su nagrinėjamais regionais susiję tyrimai dar nebuvo užbaigti, nepateisina Belgijos Karalystės įsipareigojimų pagal direktyvos 3 straipsnį neįvykdymo. Iš tikrųjų šio straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtina pareigą nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, jei nebus imtasi 5 straipsnyje nurodytų veiksmų, bei nustatyti esant pažeidžiamas visas direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas atitinkančias zonas. Ši pareiga reiškia, kad turi būti surinkta šiam tikslui reikalinga informacija.

80     Taip pat Belgijos vyriausybės argumentas, grindžiamas direktyvos 3 straipsnio 4 dalimi, nepriimtinas. Iš tikrųjų ši nuostata apima tik atvejį, kai valstybė narė patikrina ir, jei reikia, atitinkamai pakeičia ar papildo nustatytų pažeidžiamų zonų sąrašą, kad būtų atsižvelgta į pokyčius ir veiksnius, kurių nebuvo galima numatyti anksčiau, nustatant tokias zonas. Tačiau ji neapima direktyvos 3 straipsnyje numatytos pirminės procedūros, skirtos nustatyti vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, ir vėliau tokių nustatytų vandenų pagrindu nustatyti pažeidžiamas zonas.

81     Antra, dėl Komisijos kaltinimų, susijusių su Belgijos pakrančių ir jūros vandenimis, primintina, kad direktyvos ketvirta konstatuojamoji dalis aiškiai mini Šiaurės jūros apsaugą.

82     Reikia konstatuoti, kad Belgijos vyriausybė neneigia, jog, bendrai kalbant, Šiaurės jūra, o konkrečiai – Belgijos pakrančių ir jūros vandenys yra eutrofiniai ir kad iš kai kurių Valonijos regiono zonų į juos patenka vanduo, kuris didina taršą.

83     Savo atsiliepime į ieškinį Belgijos vyriausybė tvirtina, kad pastarosios zonos neturi būti nustatytos esant pažeidžiamos, nes Valonijos regiono vandens telkinių eutrofikacijai bei nitratų kiekiui didelę įtaką daro namų ūkiai bei pramonė.

84     Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, būtų nesuderinama su direktyva vandenų, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, nustatymą apriboti tais atvejais, kai tik žemės ūkio šaltiniai skatina didesnę nei 50 mg/l nitratų koncentraciją, nors direktyva aiškiai numato, jog sudarant jos 5 straipsnyje numatytas veiksmų programas turi būti atsižvelgiama į atitinkamus azoto kiekius iš žemės ūkio ir kitų šaltinių (1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Standley ir kt., C‑293/97, Rink. P. I‑2603, 31 punktas). Todėl tik aplinkybės, jog iš gyvenamųjų namų ir pramonės išleidžiami vandenys taip pat didina nitratų kiekį Valonijos vandenyse, nepakanka tam, kad direktyva nebūtų taikoma.

85     Belgijos vyriausybė taip pat remiasi tuo, kad Valonijos žemės ūkis nedaug didina Šiaurės jūros eutrofikaciją.

86     Šiuo atžvilgiu pastebėtina, kad pagal Belgijos vyriausybės pateiktą dokumentą Valonijos žemės ūkis atsakingas už 19 % viso azoto kiekio Meuse baseine bei 17% – Escaut baseine; šios dvi upės teka Valonijos regionu ir įteka į Šiaurės jūrą. Konstatuotina, kad nors šis prisidėjimas yra nedidelis, tačiau jokiu būdu nėra nereikšmingas.

87     Iš minėto sprendimo Standleyir kiti 35 punkto matyti, kad direktyva taikoma tais atvejais, kai iš žemės ūkio patenkantys azoto junginiai stipriai didina taršą.

88     Be to, Šiaurės jūros eutrofikaciją lėmė daug veiksnių, kurių kiekvienas atskirai iš tikrųjų daro nedidelę įtaką. Todėl pritarimas Belgijos vyriausybės argumentams prieštarautų vienam iš aiškių direktyvos tikslų apsaugoti Šiaurės jūrą.

89     Todėl šiam argumentui negali būti pritarta.

90     Belgijos vyriausybė taip pat atkreipia dėmesį į įvairias priemones, skirtas užkirsti kelią Valonijos regiono eutrofikacijos didinimui pakrančių bei jūros vandenyse, būtent Valonijos ilgalaikio azoto administravimo žemės ūkyje programą bei kelias žemės ūkio – aplinkos priemones.

91     Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad šios priemonės, nesant reikalo nagrinėti jų galimo naudingo poveikio vandenų taršai, nėra tokios, kurios dėl savo įtakos Belgijos pakrančių bei jūros vandenų eutrofikacijai kompensuotų vandenų bei pažeidžiamų zonų nenustatymą.

92     Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Valonijos valdžios institucijos, nustatydamos Valonijos regione vandenis, kurie yra ar gali būti paveikti taršos, bei pažeidžiamas zonas, neatsižvelgė į pakrančių bei jūros vandenų eutrofikaciją ir taip pažeidė direktyvos 3 straipsnį. Kaip generalinis advokatas pažymi savo išvados 31 punkte, bet koks pripažinimas, kad regionai per vėlai arba nepakankamai įgyvendino direktyvą, reiškia, jog Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų.

93     Todėl reikia konstatuoti, kad, kaip teigia ir Komisija, pirma vandenys, o vėliau – pažeidžiamos zonos buvo nustatytos tik dalyje Valonijos regiono, ir, antra, nebuvo šiuo tikslu atsižvelgta į pakrančių bei jūros vandenis.

94     Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisijos kaltinimo dėl direktyvos 3 straipsnio, skaitomo kartu su jos I priedu, pažeidimo dalis, kuri priimtina, yra pagrįsta tiek Flandrijos, tiek Valonijos regionų atžvilgiu.

 Dėl kaltinimo, susijusio su direktyvos 4 straipsnio, skaitomo kartu su jos II priedu, pažeidimo

 Šalių argumentai

95     Komisija kaltina Belgijos Karalystę tuo, kad ji į Flandrijos geros žemės ūkio praktikos kodeksą – tokį, koks jis numatytas Flandrijos teisės aktuose ir būtent dekrete dėl trąšų, – neįtraukė direktyvos II priede reikalaujamų kriterijų, konkrečiai kalbant:

–       laikotarpių, kai netinka žemę tręšti trąšomis,

–       taisyklių dėl stačių šlaitų dirvų tręšimo sąlygų,

–       įmirkusių, užtvindytų, įšalusių ar apsnigtų dirvų tręšimo sąlygų ir

–       taisyklių dėl netoli vandentakių esančių dirvų.

96     Pirmoje šio kaltinimo dalyje Komisija tvirtina, kad Flandrijos geros praktikos kodeksas be jokios pateisinamos priežasties iš taikymo srities pašalina laikotarpius, kai draudžiama žemę tręšti tam tikromis trąšomis, būtent mėšlu, „uždengtų ariamų žemių atveju – cheminėmis trąšomis“ ir kitomis trąšomis, „kuriose yra tokios formos azoto , jog per visus tręšimo metus išsiskiria tik mažas viso azoto kiekis“.

97     Šio kaltinimo antroje dalyje Komisija tvirtina, kad Flandrijos geros praktikos kodekse nėra pakankamų taisyklių dėl stačių šlaitų dirvų tręšimo sąlygų. Nors dekreto dėl trąšų 17 straipsnio 5 dalis draudžia tręšti šalia vandentakių esančius nedirbamus šlaitus, nėra jokios nuostatos dėl šalia vandentakių esančių dirbamų stačių šlaitų dirvų tręšimo sąlygų nei dėl dirvų, kurios nėra šalia vandentakių.

98     Dėl trečios šio kaltinimo dalies, susijusios su įmirkusių, užtvindytų, įšalusių ar apsnigtų dirvų tręšimo sąlygomis, Komisija nurodo, jog dekreto dėl trąšų 17 straipsnio 1 dalies penktojoje pastraipoje nurodytas tręšimo draudimas apima tik „ariamas žemes“.

99     Galiausiai dėl ketvirtos šios kaltinimo dalies, susijusios su taisyklėmis dėl netoli vandentakių esančių dirvų tręšimo, Komisija mano, kad dekreto dėl trąšų 17 straipsnio 1 dalies septintojoje pastraipoje nurodytas penkių metrų atstumas nuo aukštesniojo vandentakio kranto yra nepakankamas direktyvos 1 straipsnyje numatytam tikslui pasiekti.

100   Savo ruožtu Belgijos vyriausybė tvirtina, jog dekreto dėl trąšų 17 straipsnyje nurodytos priemonės, t. y. esminė Flandrijos geros žemės ūkio praktikos kodekso dalis, yra taikomos visoje Flandrijos teritorijoje ir apima visus direktyvos II priede nurodytus būtinus punktus. Apie iš 17 straipsnio kylančias pareigas žemdirbiams buvo pranešta 2000 m. gruodžio mėn. brošiūroje bei per visame Flandrijos regione dažnai vykusius informacinius susirinkimus.

101   Dėl laikotarpių, kai netinka žemę tręšti trąšomis, Belgijos vyriausybė mano, jog „uždengtų ariamų žemių tręšimas cheminėmis trąšomis“ nesukelia didelio pavojaus, jog azotas pateks į vandenis. Iš tikrųjų šiltnamio (uždengtos ariamos žemės) naudotojai naudoja chemines trąšas tik tuomet, kai tikisi kultūrų augimo. Dėl mėšlo ir trąšų, kuriuose „yra tokios formos azoto , jog per visus tręšimo metus išsiskiria tik mažas viso azoto kiekis“ Belgijos vyriausybė nurodo Flandrijos teisės aktų pakeitimus, padarytus po 2002 m. kovo 15 d. ir 2003 m. kovo 28 dieną.

102   Dėl stačių šlaitų dirvų tręšimo sąlygų Belgijos vyriausybė nurodo dekreto dėl trąšų 17 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą, kuri numato, jog „tręšiant reikia vengti bet kokio trąšų išplovimo“. Ji mano, jog šiomis aplinkybėmis papildomas konkrečių taisyklių dėl stačių šlaitų tręšimo sąlygų įtvirtinimas būtų nereikalingas ir tokios taisyklės turėtų būti vertinamos kaip perteklinės.

103   Dėl Komisijos kaltinimo, pagal kurį Flandrijos regiono teisės aktuose nurodytos įmirkusių, užtvindytų, įšalusių ar apsnigtų dirvų tręšimo sąlygos apima tik ariamas žemes, Belgijos vyriausybė atsikerta, jog, kaip matyti iš dekreto dėl trąšų 2 straipsnio 2 pastraipos, terminas „ariamos žemės“ („cultuurgrond“ šio dekreto redakcijoje olandų kalba) apima visas žemės plotų rūšis, kurios skirtos auginti žemės ūkio kultūras, neatsižvelgiant į atitinkamos augmenijos rūšį.

104   Dėl taisyklių, susijusių su netoli vandentakių esančių dirvų tręšimu, Belgijos vyriausybė primena, kad direktyvoje nėra jokio konkretaus nurodymo, susijusio su atstumu, kurio turi būti laikomasi vandentakių atžvilgiu tam, kad būtų išvengta taršos. Ji mano, kad penkių metrų atstumas yra pakankamas direktyvos 1 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti.

 Teisingumo Teismo vertinimas

105   Pirmiausia reikia pastebėti, kad kadangi šis kaltinimas buvo pareikštas tik vykstant pažeidimo procedūrai 94/2239, nurodomo įsipareigojimo pagal direktyvos 4 straipsnį, skaitomą kartu su jos II priedu, neįvykdymo buvimui nustatyti tinkamas terminas yra tas, kuris buvo nustatytas Belgijos Karalystei 1998 m. lapkričio 23 d. pagrįstoje nuomonėje.

106   Iš bylos medžiagos matyti, kad Belgijos valdžios institucijos 1999 m. vasario 19 d. atsakyme į 1998 m. lapkričio 23 d. pagrįstą nuomonę pripažino, jog Flandrijos geros žemės ūkio praktikos kodekse nėra keturių punktų, kuriais Komisija remiasi grįsdama šį kaltinimą. Jos taip pat nurodė, kad Flandrijos teisės aktai šiuo atžvilgiu greitai bus pakeisti.

107   Tiesa, Teisingumo Teismui pateiktuose rašytiniuose pareiškimuose Belgijos vyriausybė neigia, kad šis kaltinimas pagrįstas, ir šiuo atžvilgiu daro nuorodą į tam tikras dekreto dėl trąšų 17 straipsnio nuostatas. Tačiau konstatuotina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 22 punkto, šios nuostatos buvo įtvirtintos 1999 m. gegužės 11 d. dekretu, kuris nebuvo priimtas per 1998 m. lapkričio 23 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą.

108   Todėl nebūtina nagrinėti, ar dekreto dėl trąšų 17 straipsnio nuostatos yra, kaip teigia Belgijos vyriausybė, teisingas įsipareigojimų pagal direktyvos III priedą vykdymas. Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas daugeliu atvejų yra nusprendęs, įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, ir į vėlesnius teisės aktų pakeitimus Teisingumo Teismas atsižvelgti negali (be kita ko, žr. 2000 m. gegužės 25 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑384/97, Rink. p. I‑3823, 35 punktą).

109   Todėl darytina išvada, kad šis kaltinimas pagrįstas.

 Dėl kaltinimo, susijusio su direktyvos 5 straipsnio, skaitomo kartu su III priedu, pažeidimu

 Šalių argumentai

–       Dėl Flandrijos regiono

110   Šiuo kaltinimu Komisija tvirtina, kad, pirma, Flandrijos veiksmų programa, kurią sudaro įvairios Flandrijos teisės aktų nuostatos, konkrečiai kalbant, dekreto dėl trąšų ir Vlarem II, visose Flandrijos regiono nustatytose pažeidžiamose zonose taikoma ne visa, ir, antra, ji įvairiais aspektais neatitinka direktyvos 5 straipsnyje, skaitomame kartu su jos II priedu, nustatytų reikalavimų dėl:

–       laikotarpių, kada draudžiama tręšti dirvą tam tikrų rūšių trąšomis,

–       gyvulių išmatų saugojimo talpyklų dydžio,

–       trąšų naudojimo apribojimų, atsižvelgiant į atitinkamos pažeidžiamos zonos ypatybes, ir

–       maksimalaus gyvulių išmatų kiekio, įterpto į dirvą kiekvienais metais.

111   Detalizuodama Flandrijos veiksmų programos trūkumus, Komisija pirmiausia tvirtina, kad tam tikrose Flandrijos regiono nustatytose pažeidžiamose zonose Flandrijos veiksmų programa yra taikoma tik iš dalies. Pavyzdžiui, direktyvos III priedo 2 dalyje nurodyta maksimali metinė trąšų norma (170 kg azoto vienam hektarui) netaikoma „ekologinės svarbos žemės ūkio“, „gamtos“ arba „fosfato prisotintose“ zonose.

112   Toliau Komisija tvirtina, kad pagal dekreto dėl trąšų 17 straipsnio 7 dalį draudimas įterpti gyvulių išmatas tam tikrais metų laikais netaikomas mėšlui.

113   Dėl gyvulių išmatų saugojimo talpyklų dydžio Komisija mano, kad Vlarem II 5.9.2.3 straipsnio 1 dalis neatitinka direktyvos III priedo 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes ji numato minimalų dydį tik srutoms, o ne kietoms išmatoms.

114   Komisija taip pat tvirtina, kad nustatant maksimalius trąšų kiekius, kuriuos galima įterpti į Flandrijos regione esančias pažeidžiamas zonas, nebuvo atsižvelgta į direktyvos III priedo 1 dalies 3 punkte nurodytus kriterijus, būtent į tą, kuris susijęs su pusiausvyra tarp, viena vertus, augalams reikalingo azoto numatomo kiekio ir, antra vertus, azoto kiekio, kurį augalai gauna iš dirvos ir trąšų. Konkrečiau kalbant, Flandrijos teisės aktai nenumatė azoto, kurį augalai gauna iš dirvos.

115   Galiausiai Komisija tvirtina, kad, išskyrus pažeidžiamas „vandenų“ zonas, maksimalūs gyvulių išmatų kiekiai, kuriuos galima įterpti kiekvienais metais, neatitinka direktyvos III priedo 2 dalyje numatytų reikalavimų.

116   Dėl laikotarpių, kai draudžiama tręšti mėšlu, nenurodymo Belgijos vyriausybė mano, jog, priėmus 2003 m. kovo 28 d. Dekretą, iš dalies keičiantį 1991 m. sausio 23 d. Dekretą dėl aplinkos apsaugos nuo trąšų sukeliamos taršos (2003 m. gegužės 8 d. Moniteur belge, p. 24 953), kuris įtvirtino draudimo tręšti mėšlu laikotarpį, Komisijos argumentai tapo nereikšmingi.

117   Dėl gyvulių išmatų saugojimo talpyklų dydžio Belgijos vyriausybė nurodo 2003 m. rugsėjo 19 d. Dekretu padarytą Vlarem II pakeitimą, kuris numato trijų mėnesių laikotarpio mėšlo saugojimo talpyklų dydį ir šešių mėnesių laikotarpio kitų kietų išmatų saugojimo talpyklų dydį.

118   Belgijos vyriausybė neigia, jog Flandrijos regionas, nustatydamas taisykles dėl trąšų naudojimo apribojimų, neatsižvelgė į azotą, kurį augalai gauna iš dirvos. Jis mano, jog Komisijos kaltinimas pagrįstas klaidingu per ikiteisminę procedūrą Flandrijos regiono Komisijai pateikto atsakymo vertinimu. Belgijos vyriausybės teigimu, moksliniame pagrindime, kuriuo rėmėsi Flandrijos regionas, iš tikrųjų nebuvo atsižvelgta į dirvoje esančias atsargas, būtent į mineralinį azotą, esantį dirvoje prieš augalų augimo sezono pradžią.

119   Dėl maksimalaus gyvulių išmatų kiekio, įterpto į dirvą kiekvienais metais, savo triplike Belgijos vyriausybė nurodė, jog pažeidžiamų „gamtos“ bei „ekologinės svarbos žemės ūkio“ zonų nustatymas nebuvo pagrįstas direktyvos kriterijais. Taigi ji mano, jog Komisijos argumentai dėl šių zonų yra netinkami. Dėl pažeidžiamų „fosfatų prisotintų“ zonų Belgijos vyriausybė pripažįsta, kad direktyvos III priedo 2 dalyje numatyta 170 kg azoto vienam hektarui per metus norma nėra aiškiai nurodyta Flandrijos teisės aktuose. Tačiau ji mano, jog šioje zonoje maksimalus 40 kg fosfatinių trąšų vienam hektarui per metus kiekis de facto riboja maksimalų azoto iš gyvulių išmatų kiekį iki 170 kg vienam hektarui per metus.

–       Dėl Valonijos regiono

120   Komisija tvirtina, kad Valonijos regiono veiksmų programa buvo patvirtinta per vėlai, t. y. 2002 m. spalio 10 d. Nutarimu, pasibaigus pagrįstose nuomonėse nustatytiems terminams.

121   Taip pat Komisija teigia, jog šis nutarimas yra nepakankamas direktyvos 5 straipsnio, skaitomo kartu su jos II ir III priedais, reikalavimų atžvilgiu.

122   Belgijos vyriausybė atkreipia dėmesį į Komisijos argumentus ir mano, jog turi būti atsižvelgta į nuo 1999 m. padarytas pastangas, pavyzdžiui, Valonijos programą dėl ilgalaikio azoto administravimo žemės ūkyje.

 Teisingumo Teismo vertinimas

–       Dėl Flandrijos regiono

123   Reikia pastebėti, kad šis kaltinimas priimtinas tiek, kiek jis susijęs su 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstos nuomonės pabaigoje Flandrijos regione buvusia padėtimi. Iš tikrųjų, nors Komisija, atrodo, ieškinyje teigia, jog 2000 m. kovo 31 d. Nutarimas apibrėžia Flandrijos veiksmų programą sudarančias taisykles, iš bylos medžiagos matyti, jog Komisijos kaltinimai šiuo klausimu susiję su ta veiksmų programa, kuri numatyta dekreto dėl trąšų 17 straipsnyje ir Vlarem II. Taigi ikiteisminė procedūra 97/4750 susijusi su šia Flandrijos veiksmų programos redakcija.

124   Todėl reikia nagrinėti Komisijos argumentų, kuriais ji grindžia šį kaltinimą, pagrįstumą.

125   Dėl argumento, jog Flandrijos veiksmų programa netaikoma „ekologinės svarbos žemės ūkio“, „gamtos“ ir „fosfatų prisotintose“ zonose, reikia konstatuoti, jog, priešingai nei teigia Komisija, šios zonos nebuvo nustatytos esant pažeidžiamos direktyvos prasme. Iš tikrųjų iš Flandrijos taikomų teisės aktų, būtent iš dekreto dėl trąšų 15a, 15b ir 15c straipsnių, matyti, jog, priešingai pirminiam įspūdžiui, kurį Belgijos vyriausybė padarė atsiliepimu į ieškinį, šių zonų nustatymas nėra pagrįstas direktyvos kriterijais.

126   Kadangi, priešingai nei teigia Komisija, Flandrijos veiksmų programa buvo taikoma visose zonose, kurios Flandrijos regione buvo nustatytos esant pažeidžiamos direktyvos prasme, Komisijos kaltinimą šiuo atžvilgiu reikia atmesti.

127   Tiesa, nepakankamas pažeidžiamų zonų Flandrijos regione nustatymas atitinkamai susiaurina atitinkamų direktyvos III priedo nuostatų taikymo sritį. Tačiau, kaip per posėdį pripažino Komisija, šis nepakankamumas laikytinas ne direktyvos 5 straipsnio, skaitomo kartu su jos III priedu, nesilaikymu, o direktyvos 5 straipsnio, skaitomo kartu su 3 straipsniu, nesilaikymu, o pastaruoju Komisija nagrinėjamame ieškinyje nesirėmė.

128   Dėl direktyvos III priedo 1 dalies 1 punkto, Belgijos vyriausybė neneigia, jog 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje draudimas įterpti gyvulių išmatas tam tikrais metų laikais nebuvo taikomas mėšlui. Be to, dėl nurodomos aplinkybės, jog 2003 m. kovo 28 d. Dekrete šis draudimas numatytas, pakanka priminti, jog pagal šio sprendimo 108 punkte minėtą teismo praktiką vykstant procesui dėl įsipareigojimų neįvykdymo į teisės aktų pakeitimus, padarytus po pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos, Teisingumo Teismas atsižvelgti negali.

129   Dėl direktyvos III priedo 1 dalies 2 punkto, ši vyriausybė taip pat neneigia, jog minėto termino pabaigoje Flandrijos regiono teisės aktai, susiję su gyvulių išmatų saugojimo talpyklų dydžiu, neatitiko šios nuostatos reikalavimų. Be to, dėl teiginio, jog 2003 m. rugsėjo 19 d. Nutarimu iš dalies pakeistas Vlarem II nuo šios datos įtvirtino direktyvą atitinkančias nuostatas dėl saugojimo talpyklų dydžio, vėlgi primintina, jog pagal šio sprendimo 108 punkte minėtą teismo praktiką vykstant procesui dėl įsipareigojimų neįvykdymo į teisės aktų pakeitimus, padarytus pasibaigusio pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos, Teisingumo Teismas atsižvelgti negali.

130   Dėl direktyvos III priedo 1 dalies 3 punkto Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, jog pagal šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies a punktą, skaitomą kartu su jos III priedo 1 dalies 3 punktu, į veiksmų programas įtrauktinos normos apima taisykles, susijusias su tręšimo apribojimu, grindžiamu pusiausvyra tarp augalams reikalingo azoto numatomo kiekio ir azoto kiekio, kurį augalai gauna iš dirvos ir trąšų (minėto 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 71 punktas).

131   Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog Flandrijos regiono teisės aktuose esančiose taisyklėse neatsižvelgta į realias dirvoje esančias azoto atsargas. Iš tikrųjų pagal prie 1998 m. gruodžio 24 d. Flandrijos regiono atsakymo į 1998 m. spalio 28 d. pagrįstą nuomonę pridėtą „mokslinį tręšimo taisyklių pagrindimą“ „taisyklėse neatsižvelgiama į realias dirvoje esančias atsargas“. Šios vienareikšmės išvados nepaneigia Belgijos vyriausybės teiginys, jog šios taisyklės „<...> grindžiamos dirvoje esančių atsargų pusiausvyros prielaida“, nes iš tikrųjų ši prielaida visiškai nebuvo įrodyta.

132   Todėl reikia konstatuoti, jog nustatant maksimalius trąšų kiekius, kuriuos galima įterpti į Flandrijos regione esančias pažeidžiamas zonas, nebuvo atsižvelgta į direktyvos III priedo 1 dalies 3 punkte nurodytus kriterijus, būtent į tą, kuris susijęs su pusiausvyra tarp, viena vertus, augalams reikalingo azoto numatomo kiekio ir, antra vertus, azoto kiekio, kurį augalai gauna iš dirvos ir trąšų.

133   Dėl direktyvos III priedo 2 dalies, kuri susijusi su maksimaliais gyvulių išmatų kiekiais, kuriuos galima įterpti kiekvienais metais, Flandrijos regiono nustatytos „ekologinės svarbos žemės ūkio“, „gamtos“ ir „fosfatų prisotintos“ zonos, kaip matyti iš šio sprendimo 17 ir 125 punktų, buvo nustatytos esant pažeidžiamos direktyvos prasme. Taigi neginčijama, jog atitinkamo termino pabaigoje metinės 170 kg azoto vienam hektarui normos buvo laikomasi pažeidžiamose „vandenų“ zonose, t. y. vienintelėse zonose, kurios buvo nustatytos pagal direktyvą Flandrijos regione. Taigi reikia pastebėti, kad Komisijos kaltinimas, jog ši norma buvo taikoma ne visose Flandrijos regiono pažeidžiamose zonose, yra nepagrįstas.

134   Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, jog, išskyrus kaltinimą, pagal kurį Flandrijos regiono veiksmų programa šiame regione, būtent maksimalių gyvulių išmatų kiekių, kuriuos galima įterpti kiekvienais metais pažeidžiamose zonose, atžvilgiu, yra taikoma tik iš dalies, Komisijos kaltinimas dėl direktyvos 5 straipsnio, skaitomo kartu su jos III priedu, pažeidimo yra pagrįstas tiek, kiek jis susijęs su padėtimi, kokia Flandrijos regione buvo 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje numatyto termino pabaigoje.

–       Dėl Valonijos regiono

135   Pirmiausia reikia konstatuoti, jog 2002 m. spalio 10 d. Nutarimas, su kuriuo susiję keli konkretūs Komisijos ieškinyje pateikti teiginiai, buvo priimtas pasibaigus pagrįstose nuomonėse nustatytiems terminams. Todėl kaltinimo dalys, kuriose Komisija kaltina Belgijos Karalystę tuo, kad ji neįvykdė papildomų pagrįstoje nuomonėje nenurodytų įsipareigojimų, dėl šio sprendimo 34–42 punktuose išvardytų motyvų turi būti atmestos kaip nepriimtinos.

136   Dėl kitos ieškinio dalies pakanka pažymėti, jog Belgijos vyriausybė neneigia, kad Valonijos veiksmų programa buvo patvirtinta pasibaigus 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

137   Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad Komisijos kaltinimas dėl direktyvos 5 straipsnio, skaitomo kartu su jos III priedu, pažeidimo tiek, kiek jis susijęs su 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje numatyto termino pabaigoje Valonijos regione buvusia padėtimi, yra pagrįstas.

 Dėl kaltinimo, susijusio su direktyvos 10 straipsnio, skaitomo kartu su jos V priedu, pažeidimo

138   Komisija mano, jog jai pagal direktyvos 10 straipsnį pateiktoje su Flandrijos regionu susijusioje ataskaitoje trūksta šių duomenų:

–       direktyvos V priedo 2 dalies a punkte nurodyto žemėlapio dėl pagal jos 3 straipsnio 1 dalį nustatytų vandenų,

–       pagal 6 straipsnį įgyvendintų monitoringo programų suvestinės,

–       pagal 5 straipsnio 6 dalį įgyvendintų monitoringo programų rezultatų suvestinės,

–       prognozės, kada yra tikėtina, kad veiksmų programoje numatytos priemonės turės poveikį.

139   Belgijos vyriausybė neginčija šio kaltinimo.

140   Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, jog pateikusi Komisijai su direktyvos 10 straipsniu nesuderinamą ataskaitą su trūkumais, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvos nuostatą.

141   Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nesiėmusi:

–       Flandrijos regiono atžvilgiu per 1998 m. lapkričio 23 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą priemonių, būtinų visiškai ir teisingai įgyvendinti direktyvos 4 straipsnį, bei per 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą priemonių, būtinų visiškai ir teisingai įgyvendinti direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 5 ir 10 straipsnius, ir

–       Valonijos regiono atžvilgiu per 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą priemonių, būtinų visiškai ir teisingai įgyvendinti direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 5 straipsnį,

–       Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvą.

142   Taip pat konstatuotina, jog tiek, kiek Komisija ieškinyje pateikia naujus pagrįstoje nuomonėje nenurodytus kaltinimus, ieškinys nepriimtinas.

143   Be to, kaltinimo, susijusio su direktyvos 5 straipsnio, skaitomo kartu su jos III priedu, pažeidimu, dalis, pagal kurią Flandrijos regiono veiksmų programa, būtent kiek ji susijusi su maksimaliais guvulių išmatų kiekiais, kuriuos galima įterpti į pažeidžiamas zonas kiekvienais metais, šiame regione taikoma tik iš dalies, yra nepagrįsta.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

144   Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

145   Pagal to paties reglamento 69 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu dalis kiekvienos šalies reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

146   Šiuo atveju konstatuotina, jog didelę savo ieškinio ir rašytinių pareiškimų dalį Komisija skiria naujiems pagrįstoje nuomonėje nenurodytiems kaltinimams, nors ji gerai žinojo, kad, kaip pati pripažino ieškinyje bei per posėdį, pažeidimas EB 226 straipsnio prasme vertinamas atsižvelgiant į pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigą. Toks elgesys atsakovę galėjo priversti įdėti didelių pastangų tam, kad atsakytų į kaltinimus, papildančius tuos, kurie buvo ikiteisminės procedūros dalykas.

147   Tačiau, nors dalis ieškinio turi būti pripažinta nepriimtina ir trečiojo kaltinimo dalis turi būti atmesta, konstatuotina, kad Komisijos ieškinys iš esmės pagrįstas.

148   Tokiomis aplinkybėmis reikia priteisti iš Belgijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1.      Nesiėmusi:

–       Flandrijos regiono atžvilgiu per 1998 m. lapkričio 23 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą priemonių, būtinų visiškai ir teisingai įgyvendinti 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių 4 straipsnį, bei per 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą priemonių, būtinų visiškai ir teisingai įgyvendinti jos 3 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 5 ir 10 straipsnius, ir

–       Valonijos regiono atžvilgiu per 1999 m. lapkričio 9 d. pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą priemonių, būtinų visiškai ir teisingai įgyvendinti minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 5 straipsnį,

–       Belgijos Karalystė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal šią direktyvą

2.      Ieškinio dalis, kurioje Komisija savo kaltinimuose pareiškia naujus pagrįstoje nuomonėje nenurodytus kaltinimus, nepriimtina.

3.      Kaltinimo, susijusio su Direktyvos 91/676 5 straipsnio, skaitomo kartu su jos III priedu, pažeidimu, dalis, pagal kurią Flandrijos veiksmų programa, būtent kiek ji susijusi su maksimaliais gyvulių išmatų kiekiais, kurie gali būti įterpti į šias pažeidžiamas zonas kiekvienais metais, šiame regione taikoma tik iš dalies, yra nepagrįsta.

4.      Priteisti iš Belgijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

* Proceso kalba: prancūzų.

Top

Full & Egal Universal Law Academy