Autentiškas vertimas
Vyriausybės kanceliarijos
Vyriausybės posėdžių skyrius
2025 05 26
ANTRASIS SKYRIUS
NUTARIMAS
Peticija Nr. 29790/20
Saulius VELEČKA ir Marina BUI-VELEČKIENĖ
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2025 m. kovo 25 d. posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:
pirmininko Davor Derenčinović,
teisėjų Gedimino Sagačio,
Juha Lavapuro,
skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,
atsižvelgdamas į:
peticiją prieš Lietuvos Respubliką (Nr. 29790/20), kurią 2020 m. birželio 17 d. pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį Teismui pateikė Lietuvos Respublikos piliečiai Saulius Velečka (toliau – pirmasis pareiškėjas) ir Marina Bui-Velečkienė (toliau – antroji pareiškėja), gimę atitinkamai 1971 m. ir 1988 m. ir gyvenantys Vilniuje, kuriems atstovavo Klaipėdoje praktikuojantis advokatas O. Drobitko;
sprendimą pranešti apie skundą pagal Konvencijos 8 straipsnį dėl šeimos narių lankymo laisvės atėmimo vietose Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), atstovaujamai atstovės K. Bubnytės-Širmenės, ir pripažinti likusią peticijos dalį nepriimtina;
šalių pastabas,
po svarstymo nusprendė:
BYLOS DALYKAS
1. Byla susijusi su pareiškėjų skundais pagal Konvencijos 8 straipsnį dėl to, kad pirmojo pareiškėjo suėmimo laikotarpiu jiems nebuvo leista turėti kontaktinių pasimatymų, konkrečiai – ilgalaikių pasimatymų be tardymo izoliatoriaus atstovo. Pareiškėjai taip pat skundėsi, kad dėl pirmojo pareiškėjo laisvės atėmimo buvo apribotas jo bendravimas su vaikais.
2. Nagrinėjamų įvykių metu pirmasis pareiškėjas atlikinėjo jam skirtą 14 metų laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose.
3. 2019 m. gegužę jis tapo įtariamuoju naujame ikiteisminiame tyrime dėl dviejų neteisėto laisvės apribojimo siekiant prievartauti turtą atvejų 2018 m., kai jis vadovavo organizuotai grupei.
4. 2019 m. gegužės 30 d. pirmajam pareiškėjui buvo paskirtas kardomasis kalinimas Vilniaus pataisos namuose, motyvuojant tuo, kad jis gali trukdyti ikiteisminiam tyrimui, jei liks Marijampolės pataisos namuose, kur paskirtą bausmę buvo pradėjęs atlikinėti kitas įtariamasis M. Ž.
5. Kaip pagrindą taikyti kardomąją priemonę suėmimą teismai nurodė penkis ankstesnius pirmojo pareiškėjo teistumus ir tai, kad už naujus sunkius nusikaltimus, kurių padarymu jis buvo įtariamas, grėsė ilgos trukmės (nuo trejų iki dešimties metų) laisvės atėmimo bausmė (žr. šio nutarimo 3 punktą). Buvo įtariama, kad jis vadovavo nusikalstamam susivienijimui iš laisvės atėmimo vietos ir kad minėti nusikaltimai buvo įvykdyti pagal planą, parengtą ir vykdytą laikantis konspiracijos, įskaitant užkoduotų ryšio priemonių naudojimą laisvės atėmimo vietoje. Pirmojo pareiškėjo neatgrasė ankstesnė 14 metų laisvės atėmimo bausmė (žr. šio nutarimo 2 punktą). Todėl buvo galima pagrįstai manyti, kad jis gali trukdyti ikiteisminiam tyrimui – paveikti liudytojus ir (arba) įtariamuosius arba sunaikinti įrodymus, arba kad jis gali daryti naujus nusikaltimus.
6. 2019 m. gegužės 30 d. prokuroras taip pat uždraudė pirmajam pareiškėjui skambinti telefonu bet kam, išskyrus savo advokatą; jam taip pat buvo uždrausta be atskiro leidimo susitikti su bet kuo, išskyrus savo advokatą. Toje tyrimo stadijoje bet kokios kliūtys galėjo labai apriboti galimybę objektyviai ištirti nusikaltimus, kuriais buvo įtariamas pirmasis pareiškėjas.
7. Vėliau pirmojo pareiškėjo suėmimas buvo reguliariai pratęsiamas teismo nutartimis ir užtruko iki 2020 m. lapkričio 30 d., kai, Vyriausybės teigimu, pareiškėjui nebebuvo taikomi jokie draudimai bendrauti su šeimos nariais.
8. 2019 m. liepos 4 d. prokuroras patenkino pirmojo pareiškėjo prašymą suteikti jam trumpalaikius kontaktinius pasimatymus su savo vaikais (gim. 1991 m., 2001 m. ir 2017 m.) ir motina.
9. 2019 m. rugpjūčio 14 d., remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ, atitinkamos šio įstatymo nuostatos išdėstytos sprendime Deltuva prieš Lietuvą, Nr. 38144/20, §§ 19–25, 2023 m. kovo 21 d.) 23 straipsnio 1 dalimi, prokuroras pakartojo draudimą pirmajam pareiškėjui skambinti telefonu savo šeimos nariams ir sutuoktinei, nurodydamas, kad dar ne visi su tyrimu susiję procesiniai veiksmai buvo atlikti. Buvo įtariama, kad pareiškėjas vadovavo gerai organizuotai nusikalstamai grupei, kurios nariai anksčiau bendraudavo naudodami įvairius kodus ir nesusekamus mobiliuosius telefonus. Anksčiau jis buvo pažeidęs draudimą laisvės atėmimo vietoje turėti mobilųjį telefoną ir neteisėtai skambino antrajai pareiškėjai. Leidus pirmajam pareiškėjui skambinti telefonu, būtų kilęs pavojus, kad jis gali perduoti užkoduotą informaciją kitiems asmenims.
10. Iš esmės dėl tų pačių priežasčių prokuroras nusprendė leisti pirmajam pareiškėjui trumpai susitikti su antrąja pareiškėja tik dalyvaujant tardymo izoliatoriaus pareigūnui, t. y. nekontaktiniu būdu (SVĮ 22 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys). Pirmojo pareiškėjo kontaktinių pasimatymų su vaikais ir motina skaičius nebuvo ribojamas (SVĮ 22 straipsnio 1, 2 ir 5 dalys). Per visą suėmimo laikotarpį pirmajam pareiškėjui buvo reguliariai suteikiami tokie pasimatymai (žr. šio nutarimo 13 punktą), prokurorui ir teismams atsižvelgus į vaikų interesus.
11. Keli pirmojo pareiškėjo skundai, kuriuose jis klausė, kokiu būdu jo pasimatymai su sutuoktine be tardymo izoliatoriaus atstovo gali trukdyti ikiteisminiam tyrimui, buvo atmesti aukštesniojo prokuroro ir teismų, kurie savo sprendimą motyvavo tuo, kad pirmasis pareiškėjas buvo suimtas būtent tam, kad negalėtų trukdyti ikiteisminiam tyrimui (žr. šio nutarimo 4 punktą), taip pat jo ankstesniu teistumu ir jam pareikštų kaltinimų pobūdžiu (žr. šio nutarimo 9 punktą). Buvo užtikrinta pusiausvyra tarp pirmojo pareiškėjo teisių pagal Konvencijos 8 straipsnį ir poreikio pasiekti ikiteisminio tyrimo tikslus: pirmajam pareiškėjui buvo leista ne kartą pasimatyti su savo vaikais, motina ir antrąja pareiškėja.
12. Kiti abiejų pareiškėjų prašymai panaikinti trumpalaikių kontaktinių pasimatymų ir sutuoktinių pasimatymų be tardymo izoliatoriaus atstovo apribojimus buvo atmesti, prokurorams ir teismams (paskutinis teismo sprendimas priimtas 2020 m. sausio 13 d.) pakartojus, kad pirmasis pareiškėjas neteisėtai bendravo su antrąja pareiškėja ir kitais asmenimis iš laisvės atėmimo vietos (žr. šio nutarimo 9 punktą), taip pat pažymėjus, kad į vaikų interesus buvo atsižvelgta. Pirmajam pareiškėjui buvo suteikta galimybė (neribota nuo 2019 m. lapkričio 29 d.) susitikti su sutuoktine per trumpalaikius pasimatymus nekontaktiniu būdu; nebuvo duotas leidimas tik pasimatymams be tardymo izoliatoriaus atstovo.
13. Nuo 2019 m. gegužės 30 d. iki 2020 m. vasario 27 d. pirmąjį pareiškėją šeimos nariai aplankė 31 kartą. Maždaug 20 iš šių pasimatymų buvo su vaikais ir motina, ir kai kurie iš jų buvo kontaktiniai. Nuo 2019 m. rugpjūčio 20 d. iki 2020 m. vasario 27 d. pirmasis pareiškėjas taip pat turėjo 18 nekontaktinių pasimatymų su antrąja pareiškėja.
14. 2020 m. kovo 2 d. prokuroras pažymėjo, kad pirmojo pareiškėjo suėmimas jau tęsėsi devynis mėnesius, ir leido pasimatyti su sutuoktine be tardymo izoliatoriaus atstovo iš esmės kartą per mėnesį, kaip numatyta SVĮ 22 straipsnio 4 ir 6 dalyse.
15. Pareiškėjai skundėsi, kad pasimatymų su šeimos nariais, ypač kontaktinių, apribojimai prieštarauja Konvencijos 8 straipsniui.
TEISMO VERTINIMAS
16. Bendrieji principai, susiję su šeimos narių lankymu laisvės atėmimo vietose, buvo apibendrinti byloje Khoroshenko prieš Rusiją ([DK], Nr. 41418/04, §§ 123–126, ECHR 2015). Esminė kalinio teisės į šeimos gyvenimo gerbimą dalis yra tai, kad kalėjimo administracija turi jam sudaryti sąlygas arba padėti palaikyti ryšius su artimaisiais. Tačiau tam tikra kalinių kontaktų su išoriniu pasauliu kontrolė turėtų būti vykdoma, visų pirma atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį ir konkrečias asmenines kalinamojo savybes, ypač ikiteisminio tyrimo metu, kai tai gali būti pagrįstai laikoma būtina siekiant teisėto tyrimo tikslo. Tokių priemonių kaip fizinis atskyrimas taikymas gali būti pateisinamas laisvės atėmimo vietos saugumo poreikiais arba pavojumi, kad kalinamasis bendraus su nusikalstamomis organizacijomis per šeimos narius. Valstybė negali nustatyti apribojimų kaip bendros tvarkos, nepalikdama galimybės lanksčiai įvertinti, ar apribojimai konkrečiu atveju yra tinkami ir iš tiesų būtini (ten pat).
17. Teismas pripažįsta, kad pasimatymų teisės apribojimas atitinkamu laikotarpiu buvo pareiškėjų teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimas. Skundžiamas apribojimas turėjo teisinį pagrindą, t. y. buvo taikomas remiantis SVĮ 22 straipsnio 1 dalimi (žr. šio nutarimo 9 ir 10 punktus). Teismas pripažįsta, kad ši priemonė buvo taikoma siekiant užtikrinti netrukdomą nusikaltimų tyrimą, taigi ir jų prevenciją, o tai yra teisėtas tikslas pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr. šio nutarimo 3, 4, 6, 11 ir 12 punktus; taip pat žr. Varnas prieš Lietuvą, Nr. 42615/06, § 119, 2013 m. liepos 9 d.).
18. Kalbant apie apribojimo būtinumą, pirmasis pareiškėjas buvo perkeltas į kardomojo kalinimo įstaigą Vilniuje siekiant užtikrinti, kad jis netrukdytų tyrimui, kuriame jis buvo įtariamasis, ir užkirsti kelią naujiems nusikaltimams (žr. šio nutarimo 2, 4 ir 5 punktus). Būtent šiais pagrindais buvo grindžiami pirmojo pareiškėjo kontaktų su išoriniu pasauliu apribojimai (žr. šio nutarimo 6 punktą), ir Teismas mano, kad jie buvo svarbūs.
19. Kalbant apie priežasčių pakankamumą ir apribojimų proporcingumą, netrukus po pirmojo pareiškėjo perkėlimo prokuroras patenkino jo prašymą dėl trumpalaikių pasimatymų su motina ir vaikais; vaikų interesus, kaip pasimatymų poreikį pateisinantį veiksnį, pabrėžė ir prokurorai, ir teismai (žr. šio nutarimo 8, 10 ir 11 punktus in fine). Iš pirmojo pareiškėjo pasimatymų tardymo izoliatoriuje sąrašo matyti, kad per visą kardomojo kalinimo laikotarpį pirmiau minėti šeimos nariai jį aplankė 31 kartą, ir tai turėjo sumažinti jo patirtą atskirties jausmą (žr. šio nutarimo 13 punktą; plg. Piechowicz prieš Lenkiją, Nr. 20071/07, §§ 220 ir 221, 2012 m. balandžio 17 d.).
20. Pareiškėjų tarpusavio bendravimo apribojimų proporcingumą įvertino ir pagrindė prokurorai bei nacionaliniai teismai, pabrėžę nuolatinį poreikį neleisti pirmajam pareiškėjui trukdyti tyrimui, atsižvelgiant į jam inkriminuojamų nusikaltimų pobūdį ir sudėtingumą, jo kriminalinę praeitį ir nusikalstamo susivienijimo narių naudotas konspiracines bendravimo priemones (žr. šio nutarimo 4, 5, 9, 11 ir 12 punktus). Kaip pažymėjo prokuroras ir teismai, pirmasis pareiškėjas taip pat anksčiau neteisėtai konspiraciniais būdais iš laisvės atėmimo vietos bendraudavo su antrąja pareiškėja (žr. šio nutarimo 9 ir 12 punktus), ir tai valdžios institucijos laikė pagrindu apriboti netrukdomą pareiškėjų bendravimą.
21. Nepaisant to, siekdamas padėti pirmajam pareiškėjui palaikyti ryšį su antrąja pareiškėja, prokuroras, praėjus mažiau nei trims mėnesiams nuo kardomojo kalinimo pradžios, reguliariai suteikdavo pareiškėjams trumpalaikius nekontaktinius pasimatymus, kurie vykdavo dalyvaujant tardymo izoliatoriaus atstovui (žr. šio nutarimo 10 punktą; plg. Kučera prieš Slovakiją, Nr. 48666/99, § 129, 2007 m. liepos 17 d.). Vėliau prokuroras pareiškėjams neberibojo tokių trumpalaikių pasimatymų skaičiaus, ir pagal specialią pasimatymų tvarką pirmasis pareiškėjas iki 2020 m. vasario 27 d. turėjo 18 tokių pasimatymų (žr. šio nutarimo 12 ir 13 punktus; plg. Deltuva prieš Lietuvą, Nr. 38144/20, § 46, 2023 m. kovo 21 d.). 2020 m. kovo mėn. prokuroras atkreipė dėmesį į tai, kad pirmojo pareiškėjo kardomasis kalinimas truko daugiau nei devynis mėnesius ir jis reguliariai suteikdavo pareiškėjams sutuoktinių pasimatymus be tardymo izoliatoriaus atstovo, taip pat neribotą skaičių trumpalaikių pasimatymų (žr. šio nutarimo 14 punktą; taip pat žr., mutatis mutandis, Bagiński prieš Lenkiją, Nr. 37444/97, § 96, 2005 m. spalio 11 d.). Taigi pareiškėjų teisės pasimatyti apribojimai nebuvo taikomi kaip bendra tvarka be galimybės lanksčiai įvertinti, ar jie vis dar tinkami. Prokuroras, naudodamasis SVĮ suteikta diskrecija, reagavo į besikeičiančias individualias ir bendras aplinkybes.
22. Todėl Teismas konstatuoja, kad valdžios institucijos nurodė tinkamas ir pakankamas priežastis, dėl kurių pareiškėjų teisė pasimatyti buvo apribota, ir užtikrino teisingą pusiausvyrą tarp poreikių, kylančių iš siekiamo teisėto tikslo, ir pareiškėjų teisės į šeimos gyvenimo gerbimą. Pareiškėjų teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apribojimai neviršijo to, kas būtina teisėtam tikslui pasiekti demokratinėje visuomenėje. Todėl peticija yra akivaizdžiai nepagrįsta ir turi būti atmesta vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktu ir 4 dalimi.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
skelbia peticiją nepriimtina.
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2025 m. gegužės 2 d.
Dorothee von Arnim Davor Derenčinović
Kanclerio pavaduotoja Pirmininkas