TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. sausio 16 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Galimybė verstis elektroninių pinigų įstaigų veikla – Direktyva 2009/110/EB – 5 straipsnio 2 ir 3 dalys – Nuosavoms lėšoms taikomos taisyklės – Nuosavos lėšos, reikalingos vykdyti su elektroninių pinigų leidimu susijusiai veiklai – Sąvoka „su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla“ – Elektroninių pinigų išleidimas pardavėjo naudai gautų lėšų nominaliąja verte“

Byloje C‑389/17

dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. birželio 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, pradėtoje

UAB „Paysera LT“, buvusios UAB „EVP International“,

dalyvaujant

Lietuvos bankui,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmosios kolegijos pirmininkės pareigas einanti Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, teisėjai J.‑C. Bonichot, E. Regan (pranešėjas), C. G. Fernlund ir S. Rodin,

generalinis advokatas M. Wathelet,

posėdžio sekretorius M. Aleksejev, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. birželio 27 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos R. Krasuckaitės, G. Taluntytės, V. Vasiliauskienės ir D. Kriaučiūno,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe ir A. Steiblytės,

susipažinęs su 2018 m. spalio 4 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (OL L 267, 2009, p. 7), 5 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą, pradėtą UAB „Paysera LT“ (buvusi UAB „EVP International“; toliau – Paysera), dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos sprendimo, kuriuo ši bendrovė buvo įspėta dėl netinkamai taikyto reikalaujamų nuosavų lėšų tam tikroms mokėjimo operacijoms skaičiavimo metodo (toliau – ginčijamas sprendimas).

Teisinis pagrindas

Direktyva 2009/110

3

Direktyvos 2009/110 2, 7–9 ir 11 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(2)

Atlikdama [2000 m. rugsėjo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Direktyvos 2000/46/EB [dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros (OL L 275, 2000, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 343)] peržiūrą Komisija atskleidė poreikį peržiūrėti tą direktyvą, nes manoma, kad kai kurios jos nuostatos trukdo tikrai bendrajai elektroninių pinigų paslaugų rinkai atsirasti ir plėtoti šias vartotojui patogias paslaugas.

(7)

Derėtų įvesti aiškią elektroninių pinigų apibrėžtį, kuri būtų techniškai neutrali. Ta apibrėžtis turėtų apimti visas situacijas, kai mokėjimo paslaugų teikėjas išleidžia iš anksto apmokėtą saugomą vertę mainais į pinigus, kuri gali būti panaudota mokėjimo tikslais, nes trečiosios šalys ją priima kaip mokėjimą.

(8)

Elektroninių pinigų apibrėžtis turėtų apimti elektroninius pinigus, kurie laikomi elektroninių pinigų turėtojui priklausančioje mokėjimo priemonėje arba nuotoliniu būdu laikomi serveryje ir elektroninių pinigų turėtojo valdomi per specialią elektroninių pinigų sąskaitą. Ta apibrėžtis turėtų būti pakankamai plati, kad netrukdytų technologinėms inovacijoms ir apimtų ne tik visus šiandien rinkoje egzistuojančius elektroninių pinigų produktus, bet ir produktus, kurie galėtų būti sukurti ateityje.

(9)

Elektroninių pinigų įstaigų riziką ribojančios priežiūros režimas turėtų būti peržiūrėtas ir labiau priderintas prie šių įstaigų patiriamos rizikos. Tas režimas taip pat turėtų atitikti riziką ribojančios priežiūros režimą, taikomą mokėjimo įstaigoms pagal [2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Direktyvą 2007/64/EB [dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančią direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančią Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 187, 2009, p. 5)]. Todėl atitinkamos Direktyvos 2007/64/EB nuostatos, nedarant poveikio šios direktyvos nuostatoms, mutatis mutandis turėtų būti taikomos elektroninių pinigų įstaigoms.

(11)

Reikia, kad taikant pradinio kapitalo režimą kartu su einamojo kapitalo režimu būtų užtikrinta tinkama vartotojų apsauga ir patikima bei apdairi elektroninių pinigų įstaigų veikla. Atsižvelgiant į elektroninių pinigų specifiką, reikėtų numatyti papildomą einamojo kapitalo skaičiavimo metodą. Reikėtų išlaikyti visišką priežiūros laisvę, siekiant užtikrinti, kad vienoda rizika visų mokėjimo paslaugų teikėjų atveju būtų traktuojama vienodai ir kad skaičiavimo metodas apimtų specifinę konkrečios elektroninių pinigų įstaigos situaciją. Be to, turėtų būti numatyta nuostata, kad elektroninių pinigų turėtojų lėšas elektroninių pinigų įstaigos laikytų atskirai nuo elektroninių pinigų įstaigos lėšų, naudojamų kitai verslo veiklai. Elektroninių pinigų įstaigoms taip pat turėtų būti taikomos veiksmingos kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu taisyklės.“

4

Direktyvos 2009/110 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

2.

elektroniniai pinigai – išleidėjui pateikiamu reikalavimu išreikšta, elektroninėse, įskaitant, magnetines, laikmenose saugoma piniginė vertė, kuri išleidžiama gavus lėšas, skirta mokėjimo operacijoms, kaip apibrėžta Direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnio 5 punkte, atlikti ir priimama fizinių arba juridinių asmenų, neskaitant elektroninių pinigų išleidėjo;

“

5

Minėtos direktyvos 5 straipsnio „Nuosavos lėšos“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Vykdant veiklą, nurodytą 6 straipsnio 1 dalies a punkte, kuri nesusijusi su elektroninių pinigų leidimu, reikalaujamos elektroninių pinigų įstaigos nuosavos lėšos skaičiuojamos pagal vieną iš trijų metodų (A, B arba C), nustatytų Direktyvos 2007/64/EB 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tinkamą metodą nustato kompetentingos institucijos pagal nacionalinės teisės aktus.

Kiek nuosavų lėšų turi turėti elektroninių pinigų leidimo veiklą vykdanti elektroninių pinigų įstaiga, apskaičiuojama pagal D metodą, nustatytą 3 dalyje.

Elektroninių pinigų įstaigos visada turi turėti nuosavų lėšų, kurios didesnės arba lygios pirmoje ir antroje pastraipose nurodytų reikalaujamų lėšų sumai.

3.   D metodas: elektroninių pinigų įstaigos nuosavos lėšos, skirtos elektroniniams pinigams leisti, turi sudaryti bent 2 % neapmokėtų elektroninių pinigų vidurkio.“

6

Tos pačios direktyvos 6 straipsnio „Veikla“ 1 dalies a punkte nustatyta:

„1.   Be elektroninių pinigų leidimo, elektroninių pinigų įstaigos turi teisę užsiimti šia veikla:

a) Direktyvos 2007/64/EB priede išvardintų mokėjimo paslaugų teikimas.“

7

Direktyvos 2009/110 11 straipsnio „Išleidimas ir susigrąžinimo galimybė“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad elektroninių pinigų išleidėjai leidžia nominalios vertės elektroninius pinigus, kai gaunamos lėšos.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad, elektroninių pinigų turėtojui paprašius, elektroninių pinigų išleidėjai bet kuriuo metu nominalia pinigine verte grąžintų turimus elektroninius pinigus.“

Direktyva 2007/64/EB

8

2007 m. lapkričio 13 d. Direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 187, 2009, p. 5)], 4 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

3)

mokėjimo paslauga – bet kuri priede išvardyta veiklos rūšis;

5)

mokėjimo operacija – mokėtojo arba gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos perduodamos, pervedamos arba išimamos neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija;

“

9

Šios direktyvos 8 straipsnio „Nuosavų lėšų apskaičiavimas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Nepaisant 6 straipsnyje nustatytų pirminių reikalavimų kapitalui, valstybės narės reikalauja, kad mokėjimo įstaigos visą laiką turėtų nuosavas lėšas, apskaičiuotas laikantis vieno iš toliau nurodytų trijų metodų, kuriuos nustatė kompetentingos institucijos nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka:

A metodas

Mokėjimo įstaigų nuosavos lėšos turi sudaryti bent 10 % jų praėjusių metų fiksuotų pridėtinių išlaidų. Kompetentingos institucijos gali šį reikalavimą patikslinti tuo atveju, jeigu nuo praėjusių metų mokėjimo įstaigos veikloje įvyko esminių pokyčių. Jeigu apskaičiavimo dieną mokėjimo įstaiga dar nėra baigusi visų vienerių metų veiklos, tai reikalavimas yra kad nuosavos lėšos sudarytų 10 % jų atitinkamų fiksuotų pridėtinių išlaidų, kurios numatytos jos verslo plane, išskyrus atvejus, kai kompetentingos institucijos reikalauja patikslinti šį planą.

B metodas

Mokėjimo įstaigos nuosavos lėšos turi būti ne mažesnės už toliau nurodytų dydžių, padaugintų iš padidinimo daugiklio k, sumą, kaip apibrėžta toliau 2 dalyje, kur mokėjimo apimtis (MA) sudaro vieną dvyliktąją bendros mokėjimo operacijų, kurias mokėjimo įstaiga atliko praėjusias metais, sumos:

a)

4,0 % tos MA dalies iki 5 mln. EUR,

plius

b)

2,5 % tos MA dalies nuo 5 mln. EUR iki 10 mln. EUR,

plius

c)

1 % tos MA dalies nuo 10 mln. EUR iki 100 mln. EUR,

plius

d)

0,5 % tos MA dalies nuo 100 mln. EUR iki 250 mln. EUR,

plius

e)

0,25 % tos MA dalies virš 250 mln. EUR.

C metodas

Mokėjimo įstaigos nuosavos lėšos turi būti ne mažesnės už atitinkamą rodiklį, apibrėžtą a punkte, padaugintą iš b punkte nustatyto padauginimo daugiklio ir vėl padaugintą iš 2 dalyje apibrėžto padidinimo daugiklio k:

a)

Atitinkamas rodiklis yra šių elementų suma:

–

palūkanų pajamų,

–

palūkanų išlaidų,