Autentiškas vertimas

Vyriausybės kanceliarijos

Dokumentų valdymo skyrius

2018 06 26

KETVIRTASIS SKYRIUS

BYLA GRIGOLOVIČ PRIEŠ LIETUVĄ

(Peticija Nr. 54882/10)

SPRENDIMAS

(Dėl esmės)

STRASBŪRAS

2017 m. spalio 10 d.

GALUTINIS

2018.01.10

Šis sprendimas tapo galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Jame gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.

Byloje Grigolovič prieš Lietuvą

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Ketvirtasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:

Pirmininkės Ganna Yudkivska,
teisėjų Vincent A. De Gaetano,
Egidijaus Kūrio,
Iulia Motoc,
Carlo Ranzoni,
Georges Ravarani,
Péter Paczolay
ir skyriaus kanclerės Marialena Tsirli,

po svarstymo uždarame posėdyje 2017 m. rugsėjo 19 d.

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Fabijan Grigolovič (toliau – pareiškėjas), 2010 m. rugsėjo 14 d. Teismui pateikęs peticiją (Nr. 54882/10) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjui atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas P. Bružas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo jos atstovė K. Bubnytė.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad nuosavybės teisės į jo tėvui priklausiusios žemės dalį jam nebuvo atkurtos ir kompensacija už žemę nebuvo sumokėta, todėl buvo pažeistas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis.

4. 2016 m. birželio 24 d. minėti skundai buvo perduoti Vyriausybei, o likusi peticijos dalis pripažinta nepriimtina pagal Teismo reglamento 54 taisyklės 3 dalį.

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

5. Pareiškėjas gimė 1941 m. ir gyvena Bajoruose (Vilniaus raj.).

6. 1999 m. gruodžio 29 d., 2000 m. kovo 28 d., 2000 m. gegužės 2 d., 2000 m. gegužės 4 d., 2000 m. rugpjūčio 16 d. ir 2000 m. rugsėjo 18 d. nacionalinės institucijos suteikė žemės sklypus asmenims S. J., I. T., E. G., A. G., J. T., A. I. ir E. Š. pagal jų 1991 m. spalio 28 d., 1991 m. spalio 10 d., 1991 m. lapkričio 22 d., 1991 m. rugpjūčio 8 d. ir 1991 m. gruodžio 9 d. prašymus (tokiu būdu atlygindamos jiems už sovietų režimo nacionalizuotą jų tėvų nuosavybę (žr. šio sprendimo 25 punktą)), o jie vėliau savo nuosavybės teises perleido Ž. S. Šiems tretiesiems asmenims žemė buvo suteikta toje pačioje vietovėje, kur pareiškėjo tėvo žemė buvo iki nacionalizavimo sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą.

7. 2000 m. liepos 29 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos institucijas prašydamas atkurti jam nuosavybės teises į tėvui priklausiusį 9,5705 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą.

8. 2001 m. sausio 22 d. nacionalinės institucijos nustatė, kad dalis žemės laisva ir gali būti grąžinta paveldėtojams.

9. 2002 m. kovo 15 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės I. T. atkurtos neteisėtai. Dėl to 0,18 ha sklypas grąžintas valstybei.

10. 2002 m. liepos 30 d. pareiškėjas pakeitė savo pradinį prašymą (žr. šio sprendimo 7 punktą) ir paprašė nuosavybės teises jam atkurti natūra. Valdžios institucijos paprašė pareiškėjo pateikti reikiamus dokumentus, kad būtų galima tęsti jo nuosavybės teisių atkūrimo procesą. 2003 m. sausio mėn. Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – VAVA) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę (toliau – VMS) su prašymu nustatyti, ar atitinkama žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei. 2003 m. vasario mėn. VMS nurodė, kad minėta žemėvalda buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, ir nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatymų nustatytais būdais. Todėl pareiškėjo paprašyta nurodyti pageidaujamą jo nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo būdą.

11. Atsižvelgdamas į tai, kad anksčiau jo tėvo valdytas žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, 2003 m. kovo mėn. pareiškėjas pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą Vilniuje.

12. 2006 m. gegužės mėn. VAVA kreipėsi į VMS prašydama suformuoti pareiškėjui žemės sklypą, kurį anksčiau valdė jo tėvas. Tačiau VMS patvirtino, kad ta žemė buvo valstybės išperkama, nes dalis jau buvo užimta trečiųjų asmenų ir pateko į valstybinės reikšmės miško plotą.

13. 2007 m. gruodžio mėn. VAVA pareiškėją informavo, kad jo tėvui priklausiusi žemė buvo valstybės išperkama ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimas turėjo būti sprendžiamas kitais įstatyme numatytais būdais. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad jis įtrauktas į Piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises, sąrašą 4 055-uoju numeriu.

14. 2009 m. vasario 5 d. valdžios institucijos priėmė sprendimą pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į 0,18 ha jo tėvui priklausiusios žemės sklypą ir informavo jį, kad jo nuosavybės teisės į likusius 9,3905 ha bus atkurtos vėliau.

15. Pareiškėjas padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas i) pripažinti neteisėtais valdžios institucijų sprendimus, kuriais tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvui priklausiusią žemę; ii) priteisti jam 1 422 791 LTL (apytiksliai 412 069 EUR) už jam padarytą turtinę žalą; iii) įpareigoti valdžios institucijas atkurti jo nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą. Pastarojo reikalavimo vėliau atsisakyta. Pareiškėjas tvirtino, kad sprendimai, kuriais tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvui priklausiusią žemę, buvo neteisėti, nes prašymą jis pateikė dar tada, kai ši žemė nebuvo valstybės išperkama žemė. Todėl jo nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos.

16. VAVA paaiškino, kad pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 2000 m., o tretieji asmenys tokį prašymą pateikė 1991 m. (žr. šio sprendimo 6 ir 7 punktus). Be to, VAVA teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog atkuriant nuosavybės teises tretiesiems asmenims buvo pažeista nacionalinė teisė.

17. 2009 m. balandžio 10 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo galimybės pareiškėjo nuosavybės teisių atkurti natūra, nes toje žemėje jis nuosavybės teise neturėjo jokių pastatų (žr. šio sprendimo 24 punktą). 2001 m. nagrinėjama nuostata paskelbta prieštaraujančia Konstitucijai (žr. šio sprendimo 23 punktą). Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nėra praradęs. Be to, jam galėjo būti suteiktas net didesnės vertės žemės plotas, todėl nuspręsta, kad jis nepatyrė turtinės žalos.

18. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė. 2010 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Jis konstatavo, kad pareiškėjas dėl žemės grąžinimo natūra kreipėsi tik tada, kai nuosavybės teisės į ją jau buvo atkurtos tretiesiems asmenims (žr. šio sprendimo 6 ir 7 punktus). Teismas taip pat nurodė, kad 2002 m. spalio 29 d. yra laikytina diena, kai paaiškėjo žemės, kurią pareiškėjas prašė grąžinti natūra, konkreti vieta ir ribos. Be to, teismas nemanė, kad nacionalinių institucijų veiksmai buvo neteisėti, o tai yra turtinės žalos atlyginimo sąlyga.

19. 2012 m. vasario mėn. Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėją informavo, kad siekiant paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams procesą buvo pakeisti nacionaliniai teisės aktai ir jam atsirado galimybė už žemę gauti piniginę kompensaciją. Be to, jis buvo informuotas, kad norėdamas šia galimybe pasinaudoti iki 2012 m. birželio 1 d. turi valdžios institucijoms pateikti rašytinį prašymą (žr. šio sprendimo 25 punktą). 2012 m. gegužės mėn. pareiškėjas atsakė nekeisiantis valios ir vis dar pageidaująs gauti žemę natūra, o jei tai neįmanoma – lygiavertį žemės sklypą Vilniuje.

20. 2014 m. rugpjūčio mėn. Nacionalinė žemės tarnyba kreipėsi į VMS su prašymu ją informuoti, ar buvo galima iš laisvos, valstybės neišperkamos žemės suprojektuoti sklypą, kurį būtų galima grąžinti pareiškėjo tėvo paveldėtojams.

21. 2014 m. lapkričio mėn. pareiškėjas informuotas apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir gauti lygiavertį miško sklypą. Rašte jo paprašyta apsispręsti iki 2015 m. kovo 1 d., tačiau atrodo, kad pareiškėjas atsakymo nepateikė.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

22. Konstitucijos 23 straipsnyje nurodyta:

„Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

23. 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai žemės sklypus nuosavybėn piliečiams, turintiems juose nuosavybės teise pastatus. Pirminėje Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo redakcijoje buvo nustatyta, kad Vilniaus mieste nuosavybės teisės atkuriamos perduodant ne didesnius kaip 0,2 ha sklypus.

2001 m. balandžio 2 d. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad žemės grąžinimo natūra apribojimais pažeidžiamas nuosavybės teisių apsaugą įtvirtinantis Konstitucijos 23 straipsnis, jei žemė yra laisva, taigi nėra jokio konkretaus visuomenės poreikio.

2002 m. balandžio 2 d. Seimas iš dalies pakeitė 5 straipsnį, nustatydamas, kad didžiausias miestuose natūra grąžintinos neužstatytos žemės plotas yra 1 ha.

24. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad žemė yra išperkama valstybės, jei iki 1995 m. birželio 1 d. ji buvo miestams priskirtose teritorijose, išskyrus atvejus, kai joje yra pastatų.

25. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: 1) perduodama lygiavertį turėtajam žemės, miško plotą; 2) įskaitymu panaikindama piliečio (lygiavertes) pinigines prievoles valstybei; 3) vertybiniais popieriais; 4) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai stat